Lietuvos švietimo sistemoje dirba mokytojai ir dėstytojai. Jie ugdo ir moko. Didžiulė armija švietimo biurokratų kontroliuoja, reguliuoja, tikrina jų ir vienas kito darbą.
Kiekvienais metais kaip tik šie biurokratai sugeba suvelti abitūros egzaminus. Tada mokiniai ir tėvai protestuoja, o ministrai ir tie patys (gal kiti) švietimo biurokratai posėdžiauja iki išnaktų skubėdami taisyti padėtį. Įdomus klausimas: „Kodėl nebe pirmus metus jie nesugeba atlikti darbo už kurį gauną atlygį?“
Yra įvairių paaiškinimų ir pasiaiškinimų: kažkas anksčiau sugadino sistemą (čia užuomina apie buvusią politinę valdžią), viskas padaryta gerai, bet įsivėlė „žmogiška klaida“ (čia užuomina apie egzaminuoti pakviestą ekspertą, nežinojusį koks Lietuvoje laikas), pasikeitė vertinimo balai (čia užuomina apie per metus kelias dešimt kartų išaugusių kurio nors dalyko „šimtukininkų“ skaičių). Be jokių užuominų visada nurodoma priežastis – pinigų mažai arba biurokratų kalba šnekant nepakankamas finansavimas. Šie ir panašūs išvedžiojimai skirti įteigti mintį – sistema gera, gal net puiki, bet pasitaiko nesklandumų.
Nors kartą tiktų aptari ir kitą požiūrį – sistema supuvusi, o netikusį daiktą gražink kiek nori, jis vis vien liks netikęs. Aptariant kodėl norima vėl ir vėl puoselėti šlamštą galima pasiremti D. R. Graeberiu (David Rolfe Graeber), kuris išgarsėjo beprasmį darbą pavadinęs jo tikruoju vardu – šūdmala.
Dėl požiūrio į darbą visada aršiai ginčytasi. Sovietinėje praeityje darbas buvo ne tik ekonominė veikla, bet ir ideologinis įpareigojimas. Todėl šiandieną dar gaji nuostata, kad ypatingos pagarbos nusipelno, tie, kurie netausodami savęs sunkiai dirba.
Sadomazochistinio požiūrio į darbą skatinimas yra ir vis labiau plintančio beprasmio darbo pateisinimas. Daugelis žmonių, dirbančių beprasmius darbus, žino, kad jų veikla neprisideda prie visuomenės gerovės. Beprasmiškumas graužia jų savivertę, skatina agresyvų požiūrį į priklausomus ir norą, bet kokia kaina, įrodyti savo reikšmingumą.
Beprasmį darbą būtina mažinti visur, bet švietimo sistemoje ypač, nes jis tapo akivaizdžia kliūtimi ugdyti jaunąją kartą. Ne viena švietimo „kontorėlė“ nieko daugiau neveikia tik rengia klausimynus, kuriuos surenka ir gautus duomenis surašo į lenteles. Jas pateikia kaip savo buvimo pateisinimą. Normalus žmogus, atliekantis tokį skaičių dėliojimą, ima nekęsti ir savęs ir tų, kurie yra už tų skaičių.
Šūdmalos darbo gausėjimą švietimo sistemoje gerai iliustruoja B. Ginsbergo (Benjamin Ginsberg) pateikiami duomenis apie JAV universitetų darbuotojų ir studentų pokyčius, kurie rodo, kad nuo 1985 m. studijų kaina smarkiai išaugo, priimamų studentų skaičius padidėjo 56 proc., bendras vienam studentui tenkantis mokomojo personalo darbuotojų skaičiaus pokytis atitiko studentų skaičių ir didėjo 50 proc., o valdytojų ir administracijos darbuotojų skaičius augo 240 proc.
Drauge neišvengiamai sumenko universitetų savivalda. Joje vis mažesnis vaidmuo liko dėstytojams bei mokslininkams ir stiprėjo administracijos, kuri gamina savo reikalingumą patvirtinančią produkciją – veiklos ataskaitas, apibendrinančias dėstytojų ir mokslininkų darbą, pertvarkos koncepcijas, strategines vizijas ir nurodymus kaip panašius dokumentus rengti. Lietuvoje įstaigėlių, besidalinančių tokia makulatūra, irgi gausu.
Didesnis šūdmalos finansavimas ar kitokie prajovai – naujų, labiau kvalifikuotų ekspertų pakvietimas, griežčiau kontroliuojamas egzaminų užduočių rengimas, jų vertinimo balų kaitaliojimas ir pan. – esminių sistemos problemų neišsprendžia.
Esminiai klausimai: „Koks iš vis švietimo sistemos tikslas? Kam jai reikia tokių egzaminų?“
Apie Lietuvos švietimo sistemos tikslus sakoma daug graudulingai gerų žodžių, bet vis labiau aiškėja – sistema ugdo atgyvenusios ekonomikos dalyvį – gebantį agresyviai konkuruoti (taigi žeminti kitus ir tyčiotis iš jų), lojalų turtingai korporacijai (taigi didesnė dalis Lietuvos abiturientų nesieja savęs su Tėvyne, viliasi daryti karjerą užsienyje ir nuosekliai vis prasčiau moka lietuvių kalbą bei Lietuvos istoriją), godų vartotoją (taigi nuo paauglystės žinanti, kad svajonių svajonė naujausio modelio išmanusis telefonas, o jo neturintys yra nevykėliai).
XXI amžiuje reikia kitokių darbuotojų. Modernios ekonomikos modelio niekas nebando atmesti, tačiau Lietuvos universitetai, galintys parengti išsilavinusius specialistus, nuvertinami, o žemesnį išsilavinimą teikiančios mokymo institucijos šlovinamos.
Taigi, esminė švietimo sistemos problema – ji nebeatitinka gerovę kuriančios politikos. Tai nėra priekaištas mokytojams ir dėstytojams, tik, šūdmala užsiimančių švietimo biurokratų, jiems primestos užduoties konstatavimas. Lietuvos politikai vis dar svaičioja apie nevaldomą rinką, vis dar skelbia XIX a. idėjas ir kuria užpraeito amžiaus poreikius atitinkančią švietimo sistemą. Jie apsimeta negirdėję apie žiniomis ir socialiniu kapitalu paremtą laimės ekonomiką, „negirdi“, kad svarbiausias modernios ekonomikos resursas yra laimingi, kūrybingi, gebantys bendradarbiauti žmonės, todėl tokių žmonių ugdymas ir nėra švietimo sistemos tikslas.
Lietuvos piliečiai šią tiesą suvokia daug geriau nei apmokami švietimo strategai. Pastarieji gali metai iš metų reguliuoti teoremų, kurias turi išmokti moksleivis skaičių, bet nieko nedarys, kad švietimo sistema ugdytų gerai ištirtas laimingo žmogaus savybes. O piliečiai vis labiau domisi psichologinės savireguliacijos, psichohigienos, autotreningo, jogos, meditavimo, įvairių psichologinių savęs pažinimo būdų, bendravimo tobulinimo mokymais. Taip patvirtina tokių žinių ir įgūdžių poreikį, tačiau jį tenkina tik neformalus ugdymas. Formalusis ugdymas – mokyklos, kolegijos, universitetai – šio poreikio tarsi nepastebi. Tai tik vienas pavyzdys, jų nesunkiai rastume ir daugiau.
Jeigu skaitančių paklaustume ką jis ar ji pavadintu bendruoju lavinimu, veikiausiai būtų išvardintas pilietiškumas, tautiškumas, kūrybiškumas, gebėjimai sveikai gyventi, valdyti priklausomybes, bendrauti ir bendradarbiauti. Nieko panašaus nerasime abitūros egzaminuose. Juose vertinamos visai kitos kompetencijos, kurios neapibūdina dabartinio žmogaus.
Netikusiam tikslui siekti visi būdai blogi. Todėl bloga ir egzaminavimo sistema. Regis metinis pažymys galėtų ją atstoti, tačiau tokia idėja net nesvarstoma. Švietimo biurokratai iš karto ją atmeta užsimindami, kad prestižinės specialybės atstovais negalima pasitikėti, nes tėveliai juos papirks ir mokiniai gaus pernelyg aukštus pažymius.
Lengva padaryti mintinį eksperimentą – visi dvyliktokai gavo vienodą atestatą. Kam nuo to blogiau? Visų pirma, šūdmaloms švietimo sistemoje, nes jie tampa nebereikalingi, nebegali kurti sudėtingų vertinimo būdų, gaminti užduočių. Problema kils ir toms mokymo įstaigoms, teikiančioms profesinį ar aukštąjį išsilavinimą, kurioms tas pats ką mokyti. Visiems kitiems būtų tik geriau.
Antai, mokymo įstaigos atrinkdamos galinčius studijuoti, atsižvelgs į profesijų, kurioms rengs reikalavimus, o todėl vargu ar atmes, norinčios tapti muzike, kandidatūrą, nes ši prastai žino matematiką arba atsisakys ketinančio studijuoti chemiją, nes šio rašinys analizuojantis XIX a. poeziją buvo vidutinis. Jei visgi mokymo įstaigos nutartų, kad joms reikia turinčių platesnį išsilavinimą – juos irgi sugebėtų atsirinkti. Pasikeistų ir atrankos principas.
Dabar konkursuose į aukštesnės pakopos mokymąsi „varžosi“ atestatai ir į populiarias programas užsirašo keletas šimtų pretendentų, kurių pasirinkimą lemia šimtosios balo dalys. Todėl būsimi teisininkai, bibliotekininkai, veterinarai ar kalbininkai atrenkami pagal tą patį požymį. Gausi švietimo šūdmalų armija kas metai tai vienaip, tai kitaip kraipo, bando surūšiuoti abiturientus į mokytinus ir tam netinkamus. Tačiau mokys, tikrai, ne jie.
Tikėtina, kad tie kurie mokys pasirinktų ką mokyti sumaniau. Tikėtina, kad vienu atveju pakaks brandos atestato, kitu – bus vertinami pažymiai jame, o trečiu prireiks papildomo egzamino ar profesinio pokalbio. Tikėtina, kad ir tokiais būdais atrenkant bus klaidų, bet mažiau nei dabar, o šūdmalos t. y. jokios vertės nesukuriančios, bet itin aktyvios veiklos, švietime tikrai sumažės.
Straipsnyje taikliai atskleidžiama giluminė Lietuvos švietimo problema – perteklinė biurokratija ir prasmingo ugdymo nykimas. Dabartinė sistema ne ugdo kūrybingą ir laimingą žmogų, o formuoja prisitaikantį vartotoją. Egzaminų sistema tampa savitikslė, nebeatitinkanti žmogaus brandos vertinimo esmės. Straipsnyje išsakytas kvietimas grįžti prie žmogaus kaip švietimo centro yra ne tik aktualus, bet ir būtinas nacionalinės ateities požiūriu.
” Giliai kabinančiam” Romualdui šiandieninės eurosojūzinės Lietuvos „švietimo problemą” – sistema turi „ugdyti kūribingą ir laimingą žmogų”, egzaminai vertinti ” žmogaus brandą”.. tegalima kukliai priminti, kad iIki šiandieninių „laimingųjų ugdytojų ir žmonių brandintojų” visais laikais egzaminų paskirtis buvo ĮVERTINTI atitinkamų dalykų besimokinusiųjų žinias..
Na o lansberginio durnių laivo „žmogaus kaip švietimo centro” VERTINIMAS būtų kažkas pasaulyje labiau super puper nei baigusiam mokyklas „talentingam” šiandieniniam jaunimui švietimo ministrės pridėjimas prie egzaminų 10 balų… „ŽMOGAUS KAIP ŠVIETIMO CENTRO VERTINIMAS” būtų kažkas „antgamtiško”, nes iki šiol gamtoje visokie „CENTRAI” diktavo, vertino, sąlygojo….
Kuo toliau tuo labiau debilėjant „talentingam” jaunimui, kurio visos „žinios” yra Google, visą daugybos lentelę išmokti pradinėje mokykloje buvo privaloma tik prie okupanto.., vietos „talentingiems humanitarinėje srityje” runkeliams „laimės receptų” dalintojas Navaitis, „moksliškai pasitelkęs” – ” Aptariant kodėl norima vėl ir vėl puoselėti šlamštą galima pasiremti D. R. Graeberiu (David Rolfe Graeber), kuris išgarsėjo beprasmį darbą pavadinęs jo tikruoju vardu – šūdmala…” -, „patriotiškai pavarė šūdmalos” ant ” Švietimo šūdmalos”..
Nesuprantu kam reikėjo tokiam „laimės specialistui” kaip Navaitis „pasiremti D. R. Graeberiu (David Rolfe Graeber)”, kai Lietuvoje po 1991 metų Lietuva turi savo neeilinį „proto bokštą”, kuriuo Navaitis nagrinėjamu klausimu galėjo be „naravo pasiremti”…
Lietuvos žinios V.Lansbergis – ” Bulšitas šūdmala – Ne, į bet kurį klausimą atsakoma bulšitu (bullshit), ir tuo pavirstąs bet kuris dialogas galėjęs, kaip seniau, tapti debatais. Kam diskutuoti? – pavarei bulšito ir viskas. Tik kaip jį pavadinus? Išties, tai senas metodas. A. Raikinas jį vadino „pasiųsti duročką“ – žinutę ne apie tai, ko klausta arba prašyta…”..
Tas pat autorius V.Lansbergis savo „Santykis yra viskas” rašo – „Viena svarbiausių nūdienos užduočių – tai santykių gerinimas su šūdu.
Šūdas yra faktas, todėl klaida būtų vengti šių santykių – apeiti, neliesti ir neuostyti. Vadinti šūdą tik slapyvardžiais. Manoma, kad šūdas nuo to tik dar labiau šūdėtų.
Negerai yra nekalbėti apie santykių gerinimą. Apie tai reikia kalbėti ir kalbėti nuolat. Nekalbėdamas apie santykių gerinimą, tu atrodytum politiškai nekorektiškas. Nekalbėjimas, ir būtinai kasdien, apie geresnius santykius su šūdu jau savaime blogintų santykius. Keltum įtarimų. Tai tu liktum kaltas dėl to, kad šūdas dvokia…..”
Taip kad šiandieniniame eurokolhoziniame durnių laive matematiką gali mokytis, laikyti ir išlaikyti matematikos egzaminus tik visiškai „laimės formulių” nežinantys, kaip okupacijos laikais…” beviltiški nelaimėliai”… Šiandieninio durnių laivo pseudo „humanitarams, menininkams, nuominių formuotojams..”, visų „galų ekspertams ir analitikams”…, matematika yra visiškai nereikalinga.. Minėtoms sritims „talentingam”jaunimui pakanka mokyklose išmokti „gerai skaityti” lietuviškai skiemenimis. Šiam „talentingam” jaunimui pakankamas matematikos „lygis” yra – mokėti naudotis skaičiavimo mašinėle, ir būti gerai įvaldžiusiam „nardymuose” po Googlą… Ir tokiam „talentigam” jaunimui” gyvenimas bus „kaip šokoladas”, visokiariopos „laimės” bus visuomet „pilnos kelnės”….
Prašalietis nusikalba – rašo ir apie Dievo dovaną, ir apie kiaušinienę
Pritariu autoriaus mintims.
Ieškant kompromiso, būtų galima toleruoti mokyklinį matematikos egzaminą, kuris leistų patikrinti bendrą mokinių, besimokiusių matematikos 12 metų, matematinį raštingumą, tačiau matematikos kaip valstybinio egzamino, kurio rezultatai lemia įstojimo į aukštąją mokyklą galimybę tiesiogiai, privalomumas visiems abiturientams, taigi, net tiems, kurie planuoja studijuoti humanitarinio profilio specialybes, yra kretinų, kitaip nepasakysi, primestas sprendimas. Kas be ko, tokie puspročių sprendimai forsuotai didina nemažos dalies jaunų žmonių nelaimingumą visam gyvenimui.
Matematikos žinios būtinos visiems, bet ji neturi užkirsti kelio studijuoti menus ar humanitarinius mokslus.
Dar pridursiu, kad pagal Aristotelio, kuris yra eudaimonistinės etikos kūrėjas, apbrėžimą laimė yra būtent savo prigimtinio potencialo, profesinių polinkių ir kūrybinių sugebėjimų realizavimas, savo prigimtinės vietos pasaulyje atradimas, kai sakoma apie tokį laimingą atvejį – „sėdi savo rogėse“.
Aš visada gerbiau ir gerbiu kitokią nuomonę nei mano, bet ji turi būti gryna, nuoširdi, neužsakyta ir nepapirkta, priešų nenupirkta, kurios dabar visur ima viršų – oligarchinė suklastotos istorijos nuomonė ir apsišaukėlių politika. Nemėgstu dvejopų standartų manijos, mitomaniakystės ir veidmainystės. Mes, ne humanitarai, irgi kentėjome, ypač okupacijos metais. Kaip teko mums gyvent, kurie iš okupantų kalbos arba Lietuvių kalbos vos ant trejetuko sukrapštydavo klasiokų pagalba, o apie TSRS istoriją, pseudo Visuotiną istoriją buvo išvis nepakeliama asmeninė katastrofa – buvo grynuoju melu. Aš karts nuo karto primenu prof.dr.V.Radžvilui, kad šis parašytų „Grynojo melo kritiką“. Laukiam, laukiam ir niekaip nesulaukiam, o juk šis žmogus pajėgus tai atlikti – turi visus intelektualinius ir kitokius būtinus tam reikalui duomenis, ir kitas Dievo dovanas. Ai, bet ką aš čia? Geriau žiūrim tiesiogiai „Cérémonie du 14 juillet“!
Šudmalos valdžioje tik gausėja.
Puikus straipsnis .Tiesiai į dešimtuką