Įsijungę internetinę paiešką iš kart rasime bent trisdešimt tekstų įvardintų kaip klausimas: „Kokio Prezidento reikia Lietuvai?“ Savalaikis klausimas, įdomios diskusijos, o artėjant rinkimams jų bus dar daugiau.
Šiai diskusijai galima pasiūlyti ir dar vieną, kol kas mažai svarstytą požiūrį. Jei manysime, kad Prezidentas ne antgamtinė būtybė valdanti tik jai vienai paklūstančias galias ir turinti pasirūpinti visų mūsų gerove, o žmogus, dirbantis sunkų, atsakingą darbą, tai turėtume pasiaiškinti koks tai darbas. Akivaizdu, kad išskirtinis, tačiau ir išskirtinį galime priskirti kuriai nors profesijų grupei.
Amerikiečių psichologas Džonas L. Holandas (John L. Holland) yra pasiūlęs asmenybės ir darbo suderinamumo teoriją. Jo nuomone visą begalinį profesijų pasaulį įmanoma suskirstyti į šešias dalis. Jose veikia realistinis tipas, teikiantis pirmenybę fizinei veiklai (pvz. stalius, šaltkalvis), tyrinėtojo tipas, kuriam patinka mąstyti ir suprasti (pvz. matematikas, astronomas), socialinis tipas – norintis ir gebantis padėti kitiems (pvz. mokytojas, socialinis darbuotojas), meniškas tipas, kuris renkasi neapibrėžtą, kūrybinę veiklą (pvz. tapytojas, muzikantas), konvencionalus tipas – teikiantis pirmenybę taisyklių reguliuojamai, griežtai organizuotai, vienprasmiškai veiklai (pvz. buhalteris, banko kasininkas) ir iniciatyvus tipas, t. y. energingas, pasitikinti savimi, siekiantis paveikti kitus ir pakeisti aplinką.
Visi profesionalai verti pagarbos. Nėra blogų ar gerų tipų, nėra blogų ar gerų darbų. Sunkumai pačiam dirbančiam ir aplinkiniams kyla tuomet, kai žmogus atsiduria ne savo vietoje, kai meniškų polinkių žmogui tenka nešioti plytas ar realisto tipui, norinčiam ką nors padaryti savo rankomis, vadovauti globos įstaigai.
Žmonės geba keistis ir prisitaikyti, geba nustebinti save ir kitus atskleisdami nuslopintas, nepanaudotas savybes. Kita vertus, nebūtų protinga lipti į lėktuvą, kurį pilotuos žmogus mėginantis išsiaiškinti ar nebijo aukščio.
Šiuo metu turime keturis rimtesnius pretendentus – Arvydą Juozaitį, Gitaną Nausėdą, Ingridą Šimonytę, Saulių Skvernelį – ketinančius „vairuoti“ Lietuvą. Ir dar daug antraeilių, kuriuos irgi būtų įdomu aptarti, bet viename straipsnyje visko neapžvelgsi.
Kandidatų ketveriukėje gana aiškiai matome jau minėtų profesinės veiklos tipų atstovus. G. Nausėda, I. Šimonytė, S. Skvernelis yra artimi konvenciniam tipui, kurį Dž.L. Holandas apibūdina kaip prisitaikantį, be vaizduotės, nelankstų. Ir iš tiesų, keistai skambėtų posakiai: netvarkingas bankininkas, kūrybiška buhalterė, originalus policininkas.
A. Juozaitį tiktų priskirti iniciatyviam tipui. Šio tipo atstovai gali vesti kitus, pasiūlyti platesnį požiūrį, naujus sprendimus.
Prezidentais buvo renkami įvairių asmenybės tipų atstovai. Gal net labiau nei profesinis tipas jo vaidmenį lemia kraštui kylantys uždaviniai. Jei kam atrodo, kad Lietuvoje viskas beveik gerai ir tereikia laikytis nustatytų taisyklių, jie turėtų balsuoti už konvencinio tipo kandidatą. Jei kas mano, kad atėjo laikas permainoms, kad reikia ieškoti naujų kelių ir galimybių, turėtų į Prezidentus rinkti iniciatyvaus tipo žmogų.
Autorius yra Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, socialinių mokslų daktaras
Gerb. Navaitis teisus. Toks požiūris įdomus ir prasmingas. Kitas reikalas jeigu kandidatai priklauso kitam tipui negu to reikalauja jų profesija, bet neatrodo, kad taip būtų. Beje, politologai siūlo dra vieną metodą-išsiaiškinti kandidato praeitį šiuo aspektu: kas jo tėvai, kur gyveno, kokią mokyklą baigė, o ypač kur studijavo ir kas jo studijų draugai. Visa tai palieka didelį antspaudą asmenybės pažiūroms ir jo tolesnei veiklai. Būtų įdomu patyrinėti kandidatus ir šiuo požiūriu.
Labai klystat ponas Petrai, Tai kone geriausias ir profesionaliai parašytas straipsnis apie kandidatus.
Profesorius, o nesuvokia kokio Lietuvai (ne Amerikai) reikia prezidento. Paisto niekalus, kuriais neįvertinsi ar pretendentas į prezidentus atstovaus ir gins Lietuvos žmonių, ar pasaulio, o tyiūksliau pasakius – kapitalo interesus.