Tradicinė „pensijos kaupimo“ sistema buvo pagrįsta „užsiaugintų“ vaikų pagalba senatvėje. Auginti vaikus „apsimokėjo“. Vaikai ne tik pasirūpindavo savo tėvais, bet ir tęsdavo šeimos amato tradiciją.
Tradicinę uždarą visuomenę palaikė bendradarbiavimas ir papildomumas: vienas gydytojas, vienas klebonas, vienas mokytojas, vienas kalvis, vienas siuvėjas, vienas audėjas ir t.t. Beveik visi buvo maisto ir vaikų augintojai, nors vienas kitas likdavo bevaikis arba pašvęsdavo savo gyvenimą „dangiškai šeimai“.
Savitarpio pagalbos tokiame „kaime“ sulaukdavo ir likusieji be vaikų: vienoj ar kitoj troboj fone sukdavosi bevaikis „dėdytė“ ar bevaikė „tetulė“. Pašventusiais savo gyvenimą „dangiškai šeimai“ pasirūpindavo Bažnyčia arba vienuolynas: iš surinktų aukų arba palikto turto. Toks „kaimas“ veikė kaip daugiau ar mažiau darni uždara visuma.
Moderni visuomenė veikia pagal atviros konkurencijos principus: joje yra daug siuvėjų, audėjų, kalvių, mokytojų ir sielos gydytojų … Ir dar visokiausių kitų užsiėmimų ir profesijų – visų neišvardinsi. Visi jie konkuruoja darbo rinkoje.
Tačiau kaip tik dėl ilgo studijų laiko, specializacijos ir konkurencijos darbo rinkoje, vokiečių demografo Herwigo Birgo (g. 1939) manymu, poros nebenori auginti vaikų. Vaiko pradėjimas ir auginimas laikomas labai atsakingu biografiniu sprendimu sukeliančių toli siekiančias pasekmes. Todėl dažniausiai atidėliojamas iš baimės.
Galų gale panašu, kad atviroje konkurencinėje visuomenėje nebeapsimoka auginti vaikų. Su vaikais prarandamas konkurencingumas rinkoje, šeimos palaikymui būtinas uždaros visuomenės modelis tempia kita kryptimi.
/…/
Kaip tada modernioje visuomenėje reikėtų spręsti „pensijų kaupimo“ klausimą?
Visą straipsnį skaitykite 15min.lt
Gediminas Karoblis taikliai iškelia klausimą, kurį mūsų laikais per dažnai ignoruoja tiek politikai, tiek visuomenės nuomonės formuotojai: ar apsimoka auginti vaikus? Klausimas skamba šaltai ir ekonomiškai, bet atspindi žiaurią realybę – šiuolaikinė konkurencinė sistema dažnai baudžia tėvus, ypač motinas, už tai, kad pasirinko šeimą, o ne nuolatinį produktyvumą.
Kultūriškai nutraukus ryšį tarp vaikų auginimo ir visuomenės tvarumo, atsiduriame paradokse: norime pensijų, stabilumo ir tradicijų, bet ignoruojame demografinės krizės šaknis. Vaikų auginimas tapo asmeniniu hobiu, o ne visuomeniniu veiksmu. Vakarų valstybės tarsi reikalauja gimstamumo, bet nesukuria sąlygų, kuriose šeimos norėtų ar galėtų natūraliai augti.
Kaip sakė Nyčė: „Kai prarandama prasmė, išlieka tik būtinybė“. Jei vaikai tampa tik pareiga be prasmės, tauta – biologine prasme – tampa nebekonkurencinga.
Todėl Karoblio klausimas nėra teorinis. Jis – pavojaus signalas: jeigu norime visuomenės ateities, turime ne tik skatinti, bet ir realiai palengvinti šeimų gyvenimą – per mokesčių sistemą, darbo tvarką, kultūrines normas. Kitaip nebeapsimokės būti tauta.