Frankas Havilandas. Britanijai reikia niekšo

Keiras Starmeris įžengė į Dauningo gatvę pažadėjęs kone politinį vienuolyną. Esminiais klausimais jis kalbėjo mažai, tačiau nuolat pabrėžė, kad jo administracija remsis sąžiningumu, tarnyste ir skandalų pabaiga – vyriausybė turėjo būti „baltesnė už baltą“, su „suaugusiaisiais, pagaliau sugrįžusiais į kambarį“. Jokių cirkų. Jokių sukčių. Tik padorus, rimtas žmogus, atkuriantis pasitikėjimą po Boriso Johnsono bakchanalo ir torių partijos chaoso.

Išsekusi po 14 metų trukusio konservatorių valdymo, visuomenė priėmė vadinamąją „Mingų vazų strategiją“.

Praėjus beveik dvejiems metams, Starmerio grynasis palankumo rodiklis siekia – 48. Tik 22 proc. gyventojų jį vertina palankiai, o 70 proc. – ne. Daugeliu požiūrių jis yra vienas nepopuliariausių ministrų pirmininkų šiuolaikinėje apklausų istorijoje.

Problema nuo pat pradžių buvo šventumo pretenzija.

Nuolat girdime, kad politikai reikia daugiau dorybės, daugiau „padorumo“, daugiau lyderių, kurie niekada mūsų nesugėdintų nei parlamente, nei bulvarinėje spaudoje. Tačiau istorija – nuo Vestminsterio iki Vašingtono – rodo ką kita. Lyderiai, kurie atvirai demonstruoja savo trūkumus, kurie nevengia taurės, šypsenos ar aštresnio pokšto, dažnai pelno didesnį lojalumą ir pagarbą, o svarbiausia – pasiekia geresnių rezultatų.

Jų ydos yra žinomos, todėl rinkėjai gali koreguoti lūkesčius, atleisti žmogiškas silpnybes ir vertinti pagal darbus. „Šventieji“, priešingai, iškelia moralinę kartelę taip aukštai, kad neišvengiamas kritimas tampa ypač skausmingas.

Tai būtų galima pavadinti „niekšo teze“: lyderiai dažnai būna efektyvesni ir patikimesni būtent tada, kai nustoja apsimetinėti esantys geresni už mus.

Pažvelkime į pavyzdžius. Winstonas Churchillis – vienas didžiausių Didžiosios Britanijos ministrų pirmininkų – buvo ir girtuoklis, ir depresijos kamuojamas žmogus, atvirai kalbėjęs apie savo „juodąjį šunį“, taip pat imperialistas, kurio pažiūros šiandien daug kam keltų šoką. Tačiau tai nebuvo slepiama. Tauta tiksliai žinojo, ką gauna – ydingą, bet ryžtingą lyderį, pasirengusį kovoti iki galo.

Boriso Johnsono privatus gyvenimas dešimtmečius buvo bulvarinės spaudos objektas. Jo chaotiškas gyvenimo būdas ir „mielai nesąžiningas“ įvaizdis tapo prekės ženklu. Rinkėjai tai priėmė ir suteikė jam 80 vietų daugumą. „Brexit“ buvo įgyvendintas, o COVID vakcinacijos tempas aplenkė daugelį Europos šalių. Problemos prasidėjo tik tada, kai elgesys pradėjo atrodyti nebe kaip žmogiškumas, o kaip veidmainystė.

Šis modelis kartojasi ir kitur. Billo Clintono populiarumas Lewinsky skandalo metu išaugo ir po apkaltos balsavimo pasiekė 73 proc., o kadenciją jis baigė su 66 proc. palaikymu. Jacques’as Chiracas nepaisė korupcijos skandalų ir garsėjo hedonizmu, tačiau buvo perrinktas ir vadovavo svarbiems Europos procesams. Donaldas Trumpas, nepaisant nuolatinių skandalų ir dviejų apkaltų, išlaikė milžinišką rinkėjų bazę. Rinkėjai atleidžia trūkumus, jei jaučia autentiškumą.

Šie lyderiai nebuvo šventieji. Jie buvo ydingi – akivaizdžiai ir neslėpdami. Ir būtent todėl visuomenė juos palaikė.

Dabar pažvelkime į priešingą pusę – „padorumo“ politikus. Jimmy Carteris žadėjo niekada nemeluoti, bet jo kadenciją paženklino ekonominės krizės. François Hollande’as prisistatė kaip „ponas normalus“, tačiau jo populiarumas smuko iki rekordinių žemumų. Emmanuelis Macronas, atėjęs kaip reformatorius, susiduria su nuolatiniu visuomenės nepasitenkinimu. Kuo aukščiau iškeliamas moralinis pjedestalas, tuo skaudesnis kritimas.

Ir štai Starmeris – žmogus, žadėjęs sąžiningumą ir taisyklių laikymąsi. Dėl to kiekvienas jo nenuoseklumas dabar atrodo kaip asmeninė išdavystė. Kai įvaizdis grindžiamas nepriekaištingumu, net menkiausias nukrypimas tampa problema.

Kodėl tai kartojasi? Todėl, kad politika nėra seminarija. Rinkėjai nėra naivūs – jie supranta, kad valdžia traukia ambicingus, kartais negailestingus žmones. Jie gali atleisti daug ką, bet ne veidmainystę. Autentiškumas kuria pasitikėjimą, o apsimestinė dorybė jį griauna.

Šiandien Vakarai susiduria su rimtais iššūkiais – skolos, migracija, stagnuojantis produktyvumas, energetinis nesaugumas, socialinė įtampa. Tai problemos, kurioms spręsti reikia ne pamokslų, o ryžto, pragmatizmo ir gebėjimo priimti nepopuliarius sprendimus.

Todėl klausimas lieka atviras: galbūt rinkėjams reikia ne šventųjų, o aiškiai suprantamų, kad ir ydingų lyderių – tokių, kurių trūkumus galima pasverti kartu su jų gebėjimais.

Frankas Havilandas yra „The New Conservative“ redaktorius, nuolatinis JK leidinių apžvalgininkas ir knygos „Banalysis: The Lie Destroying the West“ autorius.

europeanconservative.com