Minėdamas Medininkų tragediją, šalies Prezidentas sakė: „pirmą kartą po ilgos pertraukos būdami Medininkuose vėl taip aiškiai jaučiame, kad netoliese, vos už kilometro, eina riba tarp laisvės ir nelaisvės erdvių, tarp pagarbos žmogaus teisėms ir tironijos siautėjimo, tarp civilizuoto elgesio ir barbariškos savivalės…”
Iš prisiminimų
Į muitininkų gretas stojau 1991 m liepos 18 d. (kartu su R.Rabavičiumi) Ne dėl to, kad reikėjo kažką dirbti ar vedamas nuotykių, o dėl to, kad ilgą laiką teko kovoti su okupantais visomis priimtinomis priemonėmis. Gyvenimas man visuomet buvo gailestingas – neteko daug nukentėti. Muitinėje buvau paskirtas į vidinės muitinės krovinių postą, kuris buvo įsikūręs viename iš AB „Lietuvos geležinkeliai” padalinių. Bet man visada norėjosi pamatyti ir kas vyksta pasienio muitinės poste. Po didelių prašymų, man buvo suteikta proga susipažinti su darbu Medininkų muitinės kelio poste.
Taip jau nutiko, kad man teko ten nuvykti būtent tą lemtingą dieną. Galiu patvirtinti, kad pamaina, žmonės buvo nuostabūs…
Orlavičius buvo šmaikštumo viršūnė, jis buvo beprotiškai linksmas, o Musteikis man papasakojo, kaip ir ką jie dirbą, kaip tikrina automobilius ir pan. Aišku, jaučiausi, kaip koks ekskursantas…..teko matyti ir tą žiguliuką, kuris ilgą laiką stovėjo ant kalniuko ir niekur nesiruošė važiuoti…..jau artėjant vakarui, Musteikis patarė man važiuoti namo kartu su Irena, nes, kaip paminėjo vakarai būna pavojingi.
Na aš su savo namais buvau sutaręs, kad jei pasiliksiu nakčiai – paskambinsiu. Tačiau prisiskambinti į namus nepavyko, trūkinėjo ryšys. Todėl visi išgėrėme mano atvežtos be nuosėdų kavos (šį kavos dėžutė ir dabar dar padėta ant stalo namelyje) ir nusprendžiau išvykti….nuėjau į kelią ir pradėjau stabdyti pakeleivingas.
Reikalas buvo beviltiškas – niekas nestojo. O vaikinams pravažiuojančio automobilio vairuotojas davė kelis didelius arbūzus ir jie taip skaniai juos valgė, nes diena buvo labai karšta ir arbūzas buvo, kaip atgaiva. Na, galvoju, jei dar vienas automobilis nesustos, tai ir aš eisiu arbūzu pasimėgauti ir liksiu nakčiai, bet……automobilis sustojo…..
P.S. po dienos man grįžus į savo darbo vietą krovinių poste, einant kiemu, geležinkelio darbuotojai man įkandin „ei vidiš iščio iest odin živoi, nie vsiech rastreleli, a žalko…..”.
Vėliau inicijavau darbą krovininiame geležinkelyje, kur teko dirbti tokioje priešiškoje aplinkoje, kad atrodė, esi kažkur Rusijos glūdumoje. Bet apie tai kitą kartą…..apie rusų kareivius, automatus, nusikaltėlių gaujas…..žodžiu, istorijos vertos kriminaliniams filmams…
