Apie 1948 m. Dainavos apygardos partizanų mūšį ir paminklo įprasminimą
1948 m. spalio 27 d. Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Geležinio Vilko partizanų grupė, vadovaujama ryžtingojo laisvės kovotojo Vaclovo Voverio–Žaibo, surengė kruopščiai suplanuotą pasalą ir sunaikino okupacinės valdžios MGB karinę operatyvinę grupę. Tai buvo viena sėkmingiausių ir reikšmingiausių lietuvių partizanų operacijų, atskleidžianti jų drąsą, karinius gebėjimus ir nepalaužiamą valią ginti Tėvynę net pačiais sunkiausiais metais.
Praėjus 75-eriems metams, 2023 m. spalio 27-ąją, Trakų rajone, prie Rūdiškių–Onuškio valstybinio kelio 220, šio mūšio vietoje buvo atidengtas paminklas, sukurtas tautodailininko Juozo Tarailės. Mums teko garbė dalyvauti šiame iškilmingame renginyje, kuriame prisiminimų ir pagarbos atmosfera jungė kelias kartas.
Tradicija tapusi įsipareigojimu
Nuo pat paminklo atidengimo Tautos forumas, su kurio veikla ir vertybėmis save siejame, nuosekliai rūpinasi šios vietos įprasminimu ir priežiūra. Forumui priklausantys žmonės kasmet susirenka pagerbti mūšio dalyvių, uždegti žvakelių ir pasirūpinti aplinka. Ši veikla nėra formali – tai savanoriška, natūrali ir iš širdies kylanti pagarba kovotojams.
2024 m. spalio 27 d. šios bendruomenės nariai jau buvo susibūrę prie paminklo, o ši tradicija tęsiasi. Todėl ir šiemet – 2025 m. spalio 26 d., mūšio metinių išvakarėse – vėl nuvykome į šią vietą.
Atvykę pamatėme, kad aplinka reikalauja tvarkymo. Ypač pavojingas buvo tiltelis per griovį, vedantis prie paminklo – keli rąstai, seniai be žievės, tapę slidūs ir nesaugūs. Nusprendėme nedelsti ir sutvarkyti jį patys. Tokie darbai – irgi mūsų pagarba istorijai. Juk nereikia, o gal ir nevalia laukti, kol tai padarys institucijos. Paminklą pastačiusieji žmonės jau atliko milžinišką darbą savo lėšomis, todėl toliau prisidėti – visuomenės pareiga.
Savanoriška pagalba – tikrasis patriotizmas
Apsirūpinome reikiamomis medžiagomis ir ėmėmės darbo. Tiltelis sutvirtintas, išlygintas, dabar juo pereiti galima saugiai ir be baimės. Uždegėme žvakutes, sustojome tylai, pagerbėme kovotojų atminimą.
Mūsų pastangos nėra vien fizinis darbas – tai ir simbolinė žinia. Mes norime, kad kiekvienas čia sustojęs žmogus, galbūt netikėtai pamatęs paminklą pro važiuojančio automobilio langą, sužinotų apie šią išskirtinę partizanų operaciją ir atiduotų pagarbą mūsų laisvės gynėjams.
Socialiniuose tinkluose pasidalinta informacija apie vietos tvarkymą ir mūšio istoriją per savaitę sulaukė net 25 tūkstančių reakcijų. Tai rodo, kad žmonėms tokios vietos svarbios, o pagarba kovotojams – gyva.
Ką dar galima padaryti
Svarstome ir tolesnius žingsnius: galbūt ateityje reikės turėklo, suoliukų, gal ir naujo vėliavos stiebo. Visa tai – maži, bet prasmingi dalykai, kurie prisideda prie istorinės atminties kultūros kūrimo.
Paminklas stovi prie judraus kelio, todėl yra matomas daugybei žmonių. Jei vieta bus tvarkinga, patogi ir informatyvi, ji atliks savo misiją – primins, kad laisvė neatsirado savaime. Ji buvo iškovota ir apginta.
Mūsų istorija išlieka gyva, kol ja rūpinamės patys. Tam skiriame ne žodžius, o darbus – o jie, kaip visada, kalba garsiau už bet kokias deklaracijas.
Kaip lengva spekuliuoti ir dangstytis žuvusiaisiais ir nieko nematyti, kas dabar vyksta? Toliau išdavinėti ir bendrininkauti su kuo, nežinot? Kita vertus, akivaizdu, kad mūsų inteligentai nori Žečpospoliton, kurią vienas sąžiningesnis Vakarų gana garsus istorikas pripažino buvusia Lietuvių pragaru. Nykstanti Lietuvių tauta mažai kam rūpi – svarbu kuo greičiau ją pakeisti kitais. Uždėti kaukes ir paversti vergais, negalinčiais apsiginti. Sumaišyti ir asimiliuoti – nukenksminti pagal imperinių bendrijų pageidavimą.
Gerai, kad dar yra aktyvių ir nabejingų Lietuvos istorijai žmonių, tačiau pažiūrėjus į aplinką link paminklo ir prie paminklo darosi liūdna….Palyginimui pažiūrėkit kaip atrodo lenkų okupantams paminklai Lietuvoje ir taps aišku kam valstybė rūpi, o kam tik galimybė pralobti…