Edvardas Čiuldė. Prezidento kalba Seime Garnio metais

Galimai ši prezidento Gitano Nausėdos kalba, pasakyta šiandien Seime, buvo laukiama su didesniu suinteresuotumu nei paprastai, nes visiems rūpėjo, ką prezidentas pasakys apie premjerą Gintautą Palucką ištikusias reputacines bėdas.

Dabar jau galima klausti – ar reikėjo sureikšminti tokį mūsų lūkestį dėl prezidento kalbos?

Išties, prezidentas nepasakė jokio burtažodžio šia tema. Dar tiksliau tariant, prezidentas nepasakė daugiau nei reikėjo, nes vienas neatsargus žodis čia vyriausybės porcelianinį namelį galėjo iškart, dar nepasiaiškinus visų aplinkybių iki galo, paversti duženomis. Tai būtų pernelyg didelė prabanga, ar ne?

Taigi, kaip atrodo bent man, dirbtinai sukelti lūkesčiai tokia ar panašia įvykių eiga buvo spąstai, kurių prezidentui pavyko išvengti.

Kas be ko, Paluckas prezidentui Nausėdai yra „patogesnis“ premjeras nei vadinamųjų konservatorių, dar neseniai kaip kiaulių banda siekusių suryti prezidentą gyvą, statytinis šiame poste, kas be ko…

Paluckas bent jau nevalgo prezidentienos net ir, pabandykime įsivaizduoti, serviruotos su fazano plunksnomis, nors, žinoma, tokio asketinio apsiribojimo dar neužtenka siekiančiajam išlikti valdžioje ar juolab išsaugoti premjero postą.

Niekas Lietuvoje, tikriausiai net prezidentas ir jo patarėjai, nežino, kaip būtų galima su mažiausiais nuostoliais išsivartyti iš šios, reputaciniu požiūriu galimai jau katastrofiškos dalykų padėties, kur galiausiai, pabandykime įsivaizduoti, reikės padėti Palucką, jeigu pasiteisins nuogąstavimai, kad anas jau yra „mušta korta“, tačiau, kaip atrodo, ši dilema turėtų būti didžiausiu galvos skausmu ne tiek kažkokiam neutraliam arbitrui, kiek socialdemokratų partijos viršūnėlėms, jeigu ten dar yra išlikę blaiviai mąstančių galvų, retkarčiais pamintijančių apie partijos likimą?

Kita vertus, ne visi nutylėjimai, žodžių nepasakymai iki galo yra vienodai vertingi, ar ne? Štai prezidentas tylomis apėjo visuomenėje įsismarkavusią diskusiją dėl priimto sprendimo pašalinti S. Nėries paminklą iš Vilniaus miesto erdvių.

Kažkada anksčiau G. Nausėda tarsi ir buvo užsiminęs, kad toks sprendimas yra neprotingas ir žalingas Lietuvai, tačiau dabar jau nesu tikras, kad taip ar panašiai anas kažkada kalbėjo, galimas daiktas, jog man tokie prezidento žodžiai tik prisisapnavo…

Kaip parodė ką tik pasibaigęs „Poezijos pavasaris“, liūdna yra ta tauta, kurios poetai deklamuoja savo eilėraščius prie sunaikinimui jau pasmerkto S. Nėries paminklo.

Dieve mano, Dieve mano!

Prezidentas G. Nausėda nė žodelyčiu neužsiminė ir apie tai, kad šalyje per žmonių galvas kaip šuoras nuėjo pasipiktinimas, kad Lietuvos valdžia valstybės vardu jungiasi prie daugumai žmonių mūsų padangėje kaip maras svetimų tarptautinių leftistinių iniciatyvų, nors tas pats prezidentas teisingai pastebi, kad mes nieko doro nenuveiksime be piliečių įsitraukimo, nesugebėję išgirsti tautos balso.

Keletą kartų jau esu bandęs pasidalinti savo įspūdžiais apie pasakytas prezidentų metines kalbas Seime, tačiau ši apžvalga, regis, bus trumpiausia iš visų mano prisilietimų prie tokio įvykio dėl tos paprasčiausios priežasties, kad šįkart, kaip atrodo bent man, prezidento Nausėdos kalboje turiningesnė buvo nutylėjimų dalis nei retoriškai beveik tobulai išplėtota aiškių įvardijimų ir pasigyrimų labai reprezentatyvios kalbos žodingoji dalis, štai taip.

G. Nausėda pasakė labai gražią, teisingą kaip gaili ašara, jautriai subalansuotą, sistemiškai vykusiai sudėliotą, juvelyriškai nušlifuotą, daug kartų girdėtus dalykus vėl mininčią kalbą, kurią būtų galima įtraukti į retorikos vadovėlius kaip gražbylystės meno sektiną pavyzdį.

Tačiau prezidentas, kaip atrodo, drauge parodė ir didelį sugebėjimą perimti nutylėjimo meno pradžiamokslio peršamas tiesas.

Žinia, kaip yra pastebėjęs dar Hansas Georgas Gadameris, užsitęsusi pauzė yra intensyviausia kalbos forma, taigi kyla įspūdis, kad iškalbingiausia būtų ta prezidento kalba, kuri nebūtų pasakyta iš Seimo tribūnos, tarkime, būtų atidėta kitam kartui…

 Aleliuja!