Edvardas Čiuldė. Po karo lengvai nepralaimėto

Dar sklaidosi dūmai mūšio lauke, kur netikėtai tapo tylu, spengia ausyse ir nežinai, kas laimėjo.

Bjauriausiai yra tai, kad puolė iš pasalų, į nugaras šaudė žmogystos, apsimetusios saviškiais.

Užpulta buvo tauta, kitaip nepasakysi, puolama ir niekinama buvo lietuvių kalba, Lietuvos istorija, užsimota pasityčioti iš tautos simbolių, pradėtas karas prieš tauriausias, tautos savimonę žadinusias asmenybes.

Tačiau, kaip jau buvo užsiminta, kartėlis užkilo ir nebenuslūgsta labiausiai dėl to, kad puolimą prieš tautą pradėjo, puolamąsias pajėgas sutelkė teisėtai išrinkta Lietuvos valdžia trijų moterų, išaugusių iš vienos šaknies, pavidale. Kaip tai galėjo atsitikti?

Ne kartą turėjau progą atkreipti dėmesį į tai, kad jau pirmuosiuose aplink Ingridą Šimonytę mūru susitelkusios vadinamosios Pažangos tarybos posėdžiuose skambiai buvo ištrimituota mintis, jog lietuvių tautinės tapatybė puoselėjimas yra pažangos kliūtis, o tautinė kultūra apskritai yra gėdingas anachronizmas. Taigi niekas neturėtų pernelyg nustebti, kad taip orientuota ir įpareigota taryba paruošė šalies strateginės raidos planus, kur lietuvių tauta net nėra minima.

ši Taryba jau beveik prilygsta anai pažangos tarybai, kuri atvežė į Lietuvą Stalino saulę.

Kai praeitą kartą kalbėjome apie tokius nelinksmus dalykus, skaitytojas komentarų rubrikoje paskelbė šimoninę Pažangos tarybą sudarančių žmonių sąrašą. Įdomus pasiskaitymas, nieko nepasakysi. Matosi, kad kai kurie personažai yra įtraukti į sąrašą tik dėl akių dūmimo, tačiau kontingentas iš esmės yra kruopščiai parinktas, tinkamas piktų užduočių realizavimui. Tačiau ypač vertas gilesnio pamintijimo yra kito skaitytojo, tiesos.lt. portale prisistatančio pseudonimu Al., pastebėjimas, kad ši Taryba jau beveik prilygsta anai pažangos tarybai, kuri atvežė į Lietuvą Stalino saulę.

Nieko nuostabaus, kad I.Šimonytė tapo tokio užpuolimo laidininke, nes anoji niekados ir neslėpė savo alergijos lietuvybei. Didesnį neaiškumą kelia kitas klausimas – kaip šiai ribotos humanitarinės vaizduotės moteriškaitei pavyko sutelkti ir sucementuoti antilietuviško puolimo pajėgas. Kaip atrodo bent man, to paaiškinti nuoroda į užimamą aukštą postą ir neribotus administracinius resursus neišeina. Kažkas anajai turėjo padėti, kai tas „kažkas“ savo ruožtu galimai jau turėtų būti dar labiau suktas, piktas ir glitus padaras. Ar tai buvo Gritėnas?

Teigiamai atsakyti į šį klausimą tarsi leistų Gritėno karjeros aplinkybės, kai jis, pabuvojęs I.Šimonytės patarėju, vėliau persikvalifikavo į VU rektoriaus Rimvydo Petrausko, tapusio minėtosios Tarybos antitautinio nusiteikimo vėliavnešiu, patarėjus. Tačiau Gritėnas, kad ir kaip mums jis atrodytų atstumiantis savo pažiūromis, nepanašus į tokį titaną, ar ne? Taigi – paslaptis išlieka, kita vertus, ne į visus klausimu ir yra galima iškart atsakyti, kartais susivokimas ateina tik prabėgus laiko atkarpai.

Tačiau štai besisklaidant dūmams spengiančioje tyloje pasirodo Gediminas Storpirštis, mūsų užgulusioms ausims skelbiantis, kad tauta nepražuvo. Ar patikėsime?

Dar baisiau nei pralaimėti būtų tai, kad mes pasidavėme be kovos!

***
kažko aš laukiau vakare
neįtikėtina tačiau kvepėjo mėtom
nelyg senam tauriam kare
didinga buvo pralaimėti

tačiau per lengva buvo ir negera
jaučiau iš anksto: netikri kerai
mėnulis purptelės aukštai virš kero
išsilukštenę liks tiktai pikti garai