Edvardas Čiuldė. Platono rožynas

Šiandien, jau prabėgus keletui metų, tarsi ir būtų galima per saugų atstumą pabandyti įvertinti tuos nuostolius, kuriuos andai atnešė visą šalį išjudinusi kampanija „Padovanok idėją Lietuvai“. Kita vertus, strimgalviais, praradus atsargumo jausmą, to daryti nereikėtų, nes populiacija po tų liūdnų įvykių dar nesugebėjo iki galo atsigauti, užslinkęs ant žmogaus sielos apdujimas taip greitai neišsisklaido. Trumpai tariant, žmonės liko įskaudinti, nusiminę… Tąsyk dorieji piliečiai giliai į širdį priėmė Komiteto paraginimą padovanoti idėją Lietuvą, ir panašiai kaip tie sovietinių laikų pionieriai, tempiantys iš visų pašalių metalo laužą į krūvą, sukrovė didžiulį idėjų laužą turgaus aikštės viduryje. Įspūdis – buvo nemenkas. O, tiesą sakant, dar ir šiandien sunku atsakyti į klausimą – kaip tokioje mažutėlėje šalyje, vadovaujantis vien tik entuziazmu, buvo galima supilti tokį milžinišką banalybių kalnagūbrį? Piramidžių statytojai privalėtų nusprogti iš pavydo!

Ir kaip tokia išskirtine proga, kai jau minime kelioliktąsias minėtos inciatyvos metines, o šiame dienraštyje neseniai užsimezgė diskusija dėl sveiko proto, būtų galima neprisiminti Platono idėjų teorijos kontroversijų, neužsiminti apie tą painiavą, kurią platoniškoji idėjų teorija įneša į sveiko proto ritmiką.

Kita vertus, kas įstengtų pasakyti kažką banaliau pirmai pradžiai nei priminti, kad Platonas idėją (gr. idea, eidos, ousia) suprato ne tiek kaip kažkokį ketinimą, užmanymą, racionalizacinį pasiūlymą, kurį būtų galima su didesne ar mažesne sėkme įgyvendinti tikrovėje, kaip kartais sakoma, įkūnyti, kiek kaip tokį idealų pradą, kuris yra tikroviškas savaime, dar daugiau, yra tikroji tikrovė, Platono žodžiais tariant, būtiškoji būtis (gr. to ontos on)? Vadovėliniu žargonu tariant, Platonas yra idealistas, idealizmas apskritai pagal savo radikaliausią pavyzdį neretai yra vadinamas platonizmu, o mes savo ruožtu esame linkę tokį idealizmą įsivaizduoti kaip kažkokį klajojimą padebesiais, atitrūkus nuo realios tikrovės apskritai. Tačiau tikriausiai esate girdėję žmogų, kuris sako apie kitą žmogų, kad anas yra tikras žmogus, o mes teisingai supratome, kad taip gražiai įvertintas buvo kasdieninius lūkesčius pranokstantis, taigi, daugiau ar mažiau idealus žmogus, drauge suvokdami, kad empiriškai išsibarsčiusiam žmogui labiausiai už viską trūksta realumo. Kas nutuokia tokių posakių prasmę, daugiau ar mažiau yra platonikas, nori to ar nenori. Užvis įdomiausias dalykas, su kuriuo tenka kartas nuo karto susidurti, baisiai nustebus, yra tai, kad neretai nuo Platono triukšmingai atsižegnoja, labai rezervuotai jį vertina kraštutiniais realistais save laikantys žmonės, kurie iš esmės yra didesni platonikai net už šių eilučių autorių, linkusiu save laikyti neoplatoniku tik priešokiais, kai kartas nuo karto esu išprovokuojamas ekstremalių nutikimų, tokių kaip, tarkime, nacionalinė iniciatyva „Padovanokite idėją Lietuvai“.

Pagal Platoną, idėja arba, kitaip tariant, ideali daikto esmė yra tikroji būtis, kai savo ruožtu jusliškai patiriamas daiktas geriausiu atveju esą yra tarsi būtis, dalyvaujantis būtyje tik per savo idėjos tarpininkavimą. Kitaip tariant, Platonas daikto būtį iškelia į jo idėją, tokiu būdu nubūtindamas patį daiktą. Kyla klausimas – ar toks daikto nubūtinimas kartais nėra kažkoks nesusipratimas, nepateisinamas savivaliavimas, galimas daiktas, žmogiškų silpnybių nulemtas kaprizas, sukeliantis sumaištį būties teorijoje? Tačiau, kaip jau kartą esu užsiminęs, moderniųjų laikų mokslas ir technika, tarsi pakartodami platonizmo šabloną prieš savo valią, labai panašia maniera pasitinka tikrovę priešpriešais keldami idėjas kaip tos tikrovės tikroviškumo nusakymo ir užtikrinimo pagrindą, tokiu būdu nubūtindami prigimtinę tikrovę ne tik teoriniu, bet ir naujojo daiktiškumo kristalizacijos pavidalu. Taigi platonizmas gali būti vadinamas vienu iš svarbiausių Vakarų kultūros kodų dar ir dėl to, nes iš anksto paaiškina mokslo santykio su būties teorija aplinkybes.

Kaip pasakytų pats Platonas, idėjos neatsiranda ir neišnyksta, yra amžinos, tačiau idėjas galima atrasti ar prarasti, surinkti ar išbarstyti. Kartais atsidaro visos idėjų skrynios, nepriklausomai nuo tavo pasiruošimo jas priimti ir nuopelnų žmonijai, o, kaip skelbia amerikiečių patarlė apie likimo ironiją, dažnai atsitinka ir taip, kad didžiausios bulvės uždera pas kvailiausią fermerį. Svarbiausia pakliūti į tą tiesos tašką, kur kartas nuo karto beprotiškai dyksta idėjos, – senovės graikai tą vietą vadino topos noeta, t. y. protinga vieta. Atmetimo būdu galima nustatyti, kad tokia idėjų derlumo vieta tikrai nėra tribūna, kabinetas ar menė, net nėra rašomasis stalas su išalkusia žodžių klaviatūra ir vylingai mirksinčiu monitoriumi. Intuicija mums kužda, kad greičiausia į tokią protingą vietą galima užklysti keliaujant miško takeliais, kol galiausiai atsiremiama į tamsą. Todėl tikriausiai nieko nuostabaus, jog paskelbus kampanijos „Idėja Lietuvai“ pradžią, žmonės miniomis patraukė į Lietuvos miškus ieškoti idėjų, apsimetę vienas prieš kitą niekuo dėtais grybautojais.

Pabandykime įsivaizduoti, jog ir didysis vokiečių filosofas M. Heideggeris buvo prisiekęs grybautojas. Užteks prisiminti tik tai, kokią didelę reikšmę šio mąstytojo raštuose turi tokie prasmėvaizdžiai kaip ,,tankmė“, ,,laukymė“ ,,proskyna“, ,,prošvaistė“. Yra labai rimtas pagrindas teigti, kad šie prasmėvaizdžiai yra įkrauti būtent grybautojo, o ne medžiotojo patirtimi. Nepaslėpties (tiesos) kaip proskynos ar prošvaistės įvardijimuose nėra nė mažiausios užuominos apie taikinio ieškančio žvilgsnio įtampas. Iš tiesų nusitaikyti į būtį kaip į objektą neįmanoma išvis, tačiau likimo esame įpareigoti jungti į vieną neužbaigiamą visumą pasaulio galimybės profilius, tokiu būdu tarsi siekdami suklijuoti sudužusį veidrodį iš šukių. Kas nežino ir to, jog gr. kilmės žodis ,,logos“, t. y. žodis nurodantis į mąstymo procesą ir kartu tapęs vakarietiškos mąstysenos savotiška etikete (liet. verčiamas – žodis, mintis) kyla iš archajiško žodžio ,,legein“, graikų kalboje reiškiančio ,,surinkti“. Žinoma, tokia etimologija mažai ką turi bendro tiesiogiai su grybavimo patirtimi, tačiau netiesiogiai mūsų, grybautojų, savimeilę paglosto. Kad ir kaip ten būtų, grybai – ne bulvės, jų sodinti nereikia. O tuos fantasmagorinius personažus, kurie savo ruožtu renka žibutes ant sniego, pavadinkime tiesiog radikalais.

Dabar vėl žiema, bet jau iš tolo laukiu susitikimo su rudeniu miško laukymėje, išeidamas ten iš tankmės. Čia esi įleidžiamas į akistatą su klaikiu, visų reiškinių laikinumą manifestuojančiu grožiu. Būtent tokiu metu laikinumas tampa besaikiu puošnumu, įgyja miško laukymėse stebimo žiauraus grožio pavidalą. Skaudi melancholijos adata perveria kiaurai nelyg kokį vabzdį. Tai katastrofa ir kartu laimė, aitrus skausmas tampantis neįtikėtinu džiaugsmu. Tačiau jau čia kyla klausimas – kaip amžinoji grožio idėja gali lemti tokį ekstremistinį grožio prasiveržimą, kurį įgalina tik laikinumas.

Didžiausias keblumas Platono filosofijos interpretatoriui – kaip paaiškinti tą paradoksą, jog grožio idėja, t. y. grožis savaime, tapatus sau grožis yra apčiuopiama tik proto aukštybėse, t. y. tik užsikeberiojus proto kopėčiomis, pasistiebus ant viršutinės pakopos, kai savo ruožtu net ir Platono idėjų teorija neatšaukia supratimo, kad grožis kaip toks gali skleistis tik jusliniais pavidalais? Kaip būtų galima pamatyti, staiga išvysti grožio eidos”ą, t. y. tikrąjį grožio veidą nejusliniu pavidalu? Juk nesunku bus pastebėti, kad Platono filosofijoje lengvai prijaukinama analogija tarp, tarkime, arklio idėjos proto pasaulyje ir pievoje besiganančio arklio dabar nesuveikia, nes mūsų aptariamu atveju nejuslinė grožio idėja yra suprantama nelyg paties jusliškumo prasmingo įsišaknijimo baigtinume manifestacijos kreditas su neįmanomais sumažinti procentais. Nuoroda į nežemišką grožį neturi jokios konceptualios reikšmės ir yra tik graži metafora, sugrąžinanti stebėtoją į žemės prieglobstį su baisia atatranka. Jeigu, tarkime, kalbame apie po pūgos atsivėrusį apsnigtų laukų dangiškai sferišką grožį, žiemos permatomą kupolą be pasąmonės drumzlių, savo ištariamais žodžiais pažymime ne ką daugiau kaip savo sustiprėjusį įspūdį apie žemės žiemišką grožį, kai priblokštas stebėtojas jau nebetelpa savo kailyje ir jam pritrūksta įprastų žodžių, leidžiančių nusakyti įspūdžio intensyvumą.

Lotyniškoje interpretacijoje „protinga vieta“ yra apibrėžiama kaip inteligibilumo dimensija, t. y. kaip tokia sfera, kuri, jeigu pavyks pasakyti nenusilaužus liežuvio, pasižymi sugebėjimu būti mąstoma, panašiai kaip automobilis turi sugebėjimą judėti pats, o debilas, jeigu norite, jokio sugebėjimo neturi. Žemė ir yra tokia protinga vieta visokeriopa to žodžio reikšme – kaip planeta, kaip stichija, kaip gyvybės versmė, kaip Tėvynės kraštovaizdis ir teritorija, kaip gimtosios kalbos terpė, galiausiai kaip didžioji informacinė sistema. Tačiau Žemė drauge yra ir užkeikta vieta, nes kartu su tiesa Žemę kartas nuo karto prislegia nepakeliama grožio našta. Žinia, nuo tokios naštos galima ir patrūkti. Todėl mes, drovieji, nedrįstame spoksoti į Žemės grožį išpūtę akis, tik retkarčiais nutaikę progą žvilgtelėdami į tą pusę, drauge suvokdami tokio savo nuodėmingo nesusilaikymo, tarsi būtume užsimoję pamatyti labiausiai pikantišką būtiškosios dramos siužetą pro rakto skylutę, nelegalumą. Kaip atrodo, tik ši ribinė patirtis pateikia vienintelį išimtinį pavyzdį, kai grožio įžvalga gali būti didesniu ar mažesniu laipsniu susiejama su jusliškumo sutramdymu.

Galimai vedamas tokių ar panašių sumetimų W. Dilthey tvirtina, kad Platono idėjos yra muzika, tarsi girdėjimas būtų prisodrintas kitokio tipo jusliškumo tinko nei regėjimas. Tačiau ir mes bent trumpam pabandykime įsivaizduoti, kad idėjų pasaulis visų pirma yra sąskambis. Neturiu nė mažiausio noro įrodinėti, kad tokiu idėjų pasaulio sąskambiu gali būti loginių formų dermės elegantiškumas. Loginė sąvokų tvarka greičiau yra tik topografinis idėjų gaivališkos netvarkos ir spontaniškumo žemėlapis. Todėl būtų galima tvirtinti ir taip, kad idėjų pasaulis yra ne tiek loginių, kiek etimologinių formų dermės ir ne dermės kontrapunktas, ne tiek loginio nerimo įtampos laukas, kiek ritmų ir rimo arimai, kur nustatytą kryptį klibina naujosios intonacijos.

Tarkime, idėjų pasaulyje tarpusavyje diskutuoja, barasi, priešgyniauja vienas kitam sumedžiota lapė (SM) ir medžio lapas (ML).

Pirmasis barasi su antruoju, ginčijasi, kartais ima ir pradeda sutarti, galop stoja vienas prieš kitą ginti buvusio priešininko pozicijų.

SL: – nudriskęs šešėlis togos tuščiaviduris ragas nulūžęs
ML: – būtis neišmatuojama logos – vėluoja kažkur užstrigęs laiškas meilužės

ML: – maskuojas daiktai iš ryto kol spalvos užgauna tingiai
SL: – į nežinią sparčiai ritamės niekas nepasitinka

SL: – nieko neįrodžiusi in re – kur dabar materija esi?
ML: – sugipsuotos sniego formos tuščias sodas vėl užstrigęs sausio vakare

SL: – daiktų vaizdai tinklainėje užstrigo apversti dangaus sietynas išverstas į vandenį dūlėjo
ML: – trumpam neliko nieko (pauzė) kol kita versmė prasimušė iš naujo dar tuščiom alėjom

ML: – taip lyjant girdis monotonija pačių daiktų – bedugnis daikto kontrapunktas sapno tylai
SL: – ten nesukaupęs sąmonės dar laipo po medžius ilgai kažkas jau pasibaigus laikui lygiai

SL: – visame kosmose mėtosi mėtosi „Lego“ detalės
ML: – ką dabar pasakytų Talis iš Mileto?..

SL: – toli patrepsėjęs batais įėjusysis įneša šaltį pirmykštį
ML: – taip dabar tiktai žolės arbatos užplikytos išsiskleidžia ryškiai

ML: – baltu vaiduokliu ožiu daužė rūkas visur medžius
SL: – ošė miškas nei odė graži tarškiai krito kankorėžiai

SL: – paraidžiui skaidrios bus jurgino raidos nužydėjimo rievės
ML: – bet pridulkėjusi jau yra ajero nudobta galva jergutėliau

ML: – sirpo uogos nuodingos ir nenuodingos bei formų skirtingų dar brendo vaisiai
SL: – praskrido uodas pro galvą ūždamas kaip helikopteris išdidėjęs baisiai

SL: – mainėsi keliu arklių kelių priderintos kanopos vinguriavo jau į atspalvius pasklidę karčiai
ML: – keitėsi laukai miškai kaimeliai kopos įlankos kalnai pakalnės skardžiai

Kažkada žirnių lysvėje sutikta paprasta kirmėlaitė Platono rožynuose išaugo į karalaitę, o nupūsta

nuo pyragaičio cukraus pudra čia pat pavirsta tiršta tiršta pavasario pradžios pūga. Kas be ko, geriausiai

Platono rožyne vis tik dera išsikerojusi Ironijos rožė su rožiniu tarp pirštų, tačiau kartais čia savo

pumpurus sukrauna taip pat ir saviironijos piktžolės.

Kita vertus, nesunku bus pastebėti ir tai, kad danguje sukaupti turtai įpusėjus rudeniui paprastai

išsibarsto pavėjui su krentančiais medžių lapais, o dar vėliau visas Platono aukso fondas kaip sumedžiota

lapė kraupiai voliojasi po kojomis.