Edvardas Čiuldė. Paralelinė visata (pirmas įspūdis)

Kai žvaigždėtą birželio naktį prisėdu ant suolelio, atsiremdamas nugara į kaimo sodybos jau pradėjusią vėsti sieną, šalia susirenka šešėliai iš daugybės skirtingų galaktikų.

Jeigu kiti bepročiai girdi įkyriai besipjaunančius balsus savo galvoje, mane apspitę šešėliai nėra linkę triukšmauti be didesnio reikalo, paprastai nekelia balso. Kita vertus, nepasakytum, kad jie – visiškai bežadžiai, tai vis dėlto yra gana ironiška publika, mėgstanti gestikuliuoti ir pozuoti. Palyginti su kitais vaiduokliškais pavidalais, birželio žvaigždėtos nakties šešėliai yra tirštesni mažiausiai per kelis pirštus ir ne tokie šiurkštūs kaip dulkėti dienos šviesos statybos darbuose užgimę šešėliai. Savo ruožtu, kai mano tėvynėje gyvenimas tampa nebeįmanomas dėl leftistinių kliedesių ir įsisiautėjusios čia cenzūros, su tokių žvaigždėtos nakties šešėlių pagalba keliuosi į nutolusią paralelinę visatą, kur per saugų atstumą įrengtame stebėjimo bokšte, pakibęs galva žemyn kaip šikšnosparnis oloje, matau savo tėvynės anksčiau nematytus užkulisius. Ten matau ir save patį, vaikštinėjantį aukštyn kojomis, visų pirmą atpažįstamą iš paliekamų drėgnų pėdsakų ant stiklo.

Taip, t. y su išnarintomis akimis įsižiūrėti į savo artimiausia aplinką mus išmokė dar Platonas.

Tik mažiesiems savo vaikams andai drąsiai sekdavome pasakas apie tai, kad neva Platono idėjų teorijoje svarbiausias dalykas yra idėja ir ta išvada, kad gyvi padarai bei pagaminti daiktai yra tik idėjos atvaizdai, ne visados išdrįsdami pripažinti, jog pats Platonas labiausiai rūpinuosi išpopuliarinti kitą dramatiško turinio įžvalgą, kad kiekvienas daiktas, kaip idėjos atvaizdas, drauge neatskiriamai yra susijęs su savo paties atvaizdu, idėjų teorijos kūrėjo žodžiais tariant, atsispindinčiu kietuose ir žvilgančiose paviršiuose, upelio vandenyje arba kaip šešėlis. Taigi toks atvaizdo atvaizdas arba, apibendrintai tariant, šešėlis čia yra suprantamas kaip labai stiprus realybės faktorius, dar daugiau, kaip daikto daiktiškumo modelis. Įdomu yra dar ir tai, kad savo ruožtu jau krikščioniškų laikų Platono pasekėjai romantikai dalijosi savo pastebėjimu, jog pardavusį sielą velniui žmogų yra lengva išpažinti iš to, kad toks nelaimėlis iškart praranda ir savo šešėlį. Kita vertus, kaip atrodo bent man, būtent Platono filosofijoje apturėta šešėlio doktrina pasitarnavo pasąmonės teorijos užgimimui psichoanalizėje, kartais dar vadinamoje gilumine psichologija.

Kitaip tariant, Platono mokymas skelbia, kad kiekvienas jusliškai patiriamas reiškinys (padaras ar daiktas) yra dvinarė būtybė, atsispindinti iš apačios ir viršaus, taip pat iš kairės ir dešinės, kas taip pat reiškia, kad, tarkime, „pilnutinis žmogus“ turi būti vaizduojamas drauge su savo šešėliu toje pačioje išklotinėje.

O jeigu kažkas dar nesuprato, ką čia norėjau pasakyti, komentuodamas Platono palikimą, patarčiau atsiversti kortų kaladę, kur inversijos, t. y atsispindėjimo iš priešingos veidrodinės simetrijos pusės vienas prieš kitą principas yra įkūnytas labiausiai akivaizdžiu ir neginčytinu pavidalu kiekvienoje kortoje su skaičiais, simboliais ir paveiksliukais.

Pasidalinsiu ir savo pirmaisiais įspūdžiais apie tai, ką mačiau stebėdamas paliktą gimtąją žemę iš nutolusios paralelinės visatos taško, pakibęs aukštyn galva.

Remigijus Žemaitaitis. Iš priekio vaidenosi su ragais, iš nugaros – su uodega.

Ingrida Šimonytė. Tiek viršuje, tiek apačioje matėsi nusisukusia nugara į Lietuvą.

Vytautas Bruveris. Viršutinėje dalyje buvo įvaizdintas su aštria plunksna dešinėje rankoje, apatinėje dalyje – su apipjaustytu pasididžiavimu kairėje rankoje.

Vytautas Landsbergis. Vytautas Didysis ir Vytautas mažasis, susikabinę už rankų ir sulipę į vieną krūvą kaip Siamo dvyniai.

Rimvydas Valatka. Visados tas pats, tiek pastatytas, tiek apverstas, oksimoronas, apvalus kvadratas, nesurinktas į krūvą kubizmo meno pusfabrikatis.

Iš mano nutolusio per šviesmečius stebėjimo taško matėsi ir tai, kad, laimingai susiklosčius aplinkybėms, Gitano Nausėdos kita, geresnioji puselė buvo jo paties žmona Diana.