Dariaus Kuolio publikacijos pastaruoju metu vis dažniau prikausto dėmesį nelyg (labai bijau perteklinio jausmingumo, tačiau šįkart nesusilaikysiu) atgaiva kelionėje per dykumą, kai nusiplūkęs galop prieini šaltinį.
Skaitydamas ką tik pasirodžiusią jo publikaciją, ilgai užkliuvau jau ties pirmu teksto sakiniu:
„Maldų jiem nereik – jie, gal tarti, švinti,
Krauju nuplauti, virve išaukštinti“,
– apie 1863-iųjų sukilime žuvusius draugus eiliavo sukilėlis, tremtinys Julius Anusavičius.
Beveik nieko anksčiau nežinojau apie šį XIX a. antrosios pusės lietuvių poetą, o dabar žinau bent tai, kad kultūros istorikas D. Kuolys atkasė tikrą, ne menkiau švytintį už Katedros brangenybes, lobį.
Mielas skaitytojau, įsiskaityk į kiekvieną šių eilučių žodį ir greitai suprasi pats, be jokio raginimo iš pašalės, kad čia pacituotos kelios eilėraščio eilutės galimai yra vertos daugiau nei kai kurių pripažintų rašytojų daugiatomis palikimas. Nesu girdėjęs stipresnės metaforos nei „virve išaukštinti“. Kaip atrodo, net didžiausią krikščionybės apologetą neturėtų papiktinti žodžiai „Maldų jiems nereik“, nes kontekstas šįkart įpareigoja būti supratingesniu nei norėtųsi būti ir pasielgti pagal inerciją. O nuostabus žodis „švinti“ vietoj mums geriau žinomo „šventi“, taip priverčia suspurdėti kažkokį giluminį nervinį centrą (sielą?), jog ima atrodyti, kad tamsoje staiga prašvito.
Kita vertus, čia atkreipia dėmesį įtaigūs autoriaus svarstymai apie „mokslinę tiesą“, ypač tuo rakursu – kuo humanitarinių mokslų objektyvumas skiriasi nuo gamtamokslio sferoje išpažįstamo objektyvumo?
Kažkada apie tai pats esu nemažai galvojęs, rašęs mokslinėje ir populiarioje literatūroje (puoselėju nedidelę viltį, kad metodologiniai svarstymai nepasensta taip greitai kaip vakarykštis laikraštis), o kažką staiga supratau tik dabar, susipažinęs su D. Kuolio pamąstymais ta tema minėtame straipsnyje, drauge neatsisakydamas įsipareigojimo tramdyti graudulį ir jausmingumą.
Jau ne kartą kalbėta, jog mokslas pažįsta tik tai, ką gali išardyti, o gyvos būtybės atveju toks išardymas yra nugalabijimas, ar ne? Jeigu neklystu, būtent Arvydas Šliogeris yra pasakęs, kad mokslas pažįsta tik lavonus, taigi, nuo savęs galėtume dar pridurti, kad žmogus kaip mokslinio pažinimo objektas yra lavoninės pagimdytas produktas.
Jeigu norėtumėte sušvelninti toną, būtų galima pasakyti taip – mokslinio pažinimo objektas yra iškastruota būtis.
Laimingo atsitiktinumo dėka turime pavaduojantį terminą „žmoga“, taigi galėtume patobulinti apibrėžimą, tvirtindami, kad žmogus kaip mokslinio pažinimo objektas tampa žmoga, t. y. antropologiniu likučiu be lyties, tautybės ir kitų žmogui svarbių parametrų. Tikriausiai kiekvienas reaguoja kitaip, tačiau aš prisipažinsiu, kad išgirdusios aplinkoje be reikalo kartojamą žodį „mokslas“ mano juslės pasišiaušia ir pradedu užuosti iš toli atplaukiančius lazareto kvapus, nori nenori pradedu įsivaizduoti po metodo svoriu užpūliavusį žmogą, t. y. apipjaustytą, be galūnių, drauge be amputuoto lytiškumo ir tautiškumo padargų, taigi tik iš inercijos žmogumi vadinamą padarą, jeigu norite, žmogaus pamėklę be tos neišskaidomos išeigos, kuri Biblijoje yra vadinama „Pagal Dievo atvaizdą ir panašumą“.
Žinia, mokslas yra įvairiapusis, kintantis kultūros reiškinys, o kultūrologinė refleksija neleidžia fetišizuoti net ir moderniojo mokslo metodų taip tarsi jie būtų visiems laikams duoti, invariantiški, nekintantys mokslinio tyrimo būdai ir priemonės.
Kita vertus, istorikui, kultūrologui, filosofui svarbu yra išryškinti mokslo dabartine to žodžio reikšme skiriamuosius bruožus, nes ypač dramatiškai, galingai ir drauge prieštaringai, mokslas apsireiškė būtent moderniaisiais laikais. Taigi – kuo moderniųjų laikų mokslas arba, kitaip tariant, mokslas dabartine šio žodžio reikšme skiriasi nuo episteme ir doctrina, t. y. nuo antikoje ir viduramžiais savaip kultivuotų mokslinio pažinimo standartų?
Mokslo dabartine šio žodžio reikšme atsiradimas yra apspręstas objektinio gamtos priešpriešinimo žmogui kaip veiklos ir pažinimo subjektui. Tikrovė naujaisiais amžiais jau tarsi suskyla į aiškiai iš žmogaus pozicijų atspindimas subjekto, t. y. paties žmogaus ir objekto, t. y. visų pirma gamtos sferas.
Tokia subjekto ir objekto priešprieša yra ryškiausias naujųjų amžių įvykis, įgalinantis, kaip sakyta, mokslo dabartine to žodžio reikšme atsiradimą ir to mokslo naująjį turiningumą, pasireiškiantį objektyvumo siekimu. Būtent tik įsisąmonintoje subjekto ir objekto priešpriešoje iškyla žinojimo objektyvumo idealas, suprantamas kaip pažintinė orientacija į tokią dalykų padėtį, kokia ji yra pati savaime, nepriklausomai nuo pažįstančiojo subjektyvumo.
Kaip sako Martinas Heideggeris, visais laikais mokslas buvo suprantamas kaip realybės teorija, tačiau moderniųjų laikų mokslo apimtyje realybė yra įspraudžiama į objektiškumą, taigi yra suvokiama objektinėje perspektyvoje. Kita vertus, čia privalome labai aiškiai pažymėti, kad toks realybės įrėminimas objektiškume nėra koks nors tos realybės adekvatumo iššaukimas, nėra jos absoliutumo išraiška, tarkime, panašiai kaip ankstų vasaros rytą mes atidarome langą į švytintį sodą. Dar daugiau, – galima sakyti net taip, kad mokslinio pažinimo objektas yra žmogaus sąmonės konstruktas griežčiausia to žodžio reikšme. Šiuolaikinis mokslinis pažinimas yra pažintinis pasaulio konstravimas, tampantis efektyviomis technologijomis, o technikos pažangos poreikiai lemia, jog toks konstrukcinis pradas įsivyrauja žmogaus sąmonėje ir pasaulyje. Žinoma, tai galiausiai lemia, kad moderniųjų laikų objektyvuojančios nuostatos mokslinis pažinimas atplyšta nuo realios būties, tapdamas prigimtinę tikrovė nutikrovinančiu faktoriumi, tačiau mainais už tokį nutikrovinimą žmonija įgyja technikos pažangą.
Mokslo dabartine to žodžio reikšme forsuojamas objektyvumo idealas be visa ko kito reiškia, kad toks moderniaisiais laikais atsiradęs mokslas labai aiškiai dehumanitarizuojasi, t. y atplyšta nuo žmogaus spontaniškumo tiesioginės raiškos. Be jokios abejonės, aptartas mokslo dehumanitarizacijos atvejis yra svarbus pažangos rodiklis, nes tik tokia mokslo dehumanitarizacijos seka užtikrina pažangiųjų technologijų išplitimą. Kita vertus, kyla klausimas – ar aptarto tipo dehumanitarizuota mokslo patirtis, pasiteisinusi gamtos pažinime, drauge tinka ir visuomenės, istorijos bei žmogaus tikrovės pažinimui? Išryškėjus moderniojo mokslo laimėjimams gamtos pažinimo sferoje, ne kartą buvo bandoma įrodyti, kad tą mokslo patirtį, kuri pasiteisino gamtos pažinime, reikia perkelti į žmogaus tikrovės pažinimą, nors, kaip atrodo, labiau teisūs yra tie tyrinėtojai, kaip ir čia paminėtas D. Kuolys, kurie skelbia, jog mokslas gali būti dviejų tipų ir siekia išryškinti savitus žmogaus tikrovės pažinimo metodus.
..p.Edvardai,gal galetumet pakomentuot garsiaja nuosedienes kalba – but neapsakomai idomu….tai net kiek susije su sio str.tema,taigi,nedaug ir nuklydau.Samoningai nereiskiu savo kuklios nuomones…..kuri,aisku,gali but ir nelabai,hmmmmm,kukli.
Gerbiamas Bliu, nieko negirdėjau, nesiklausiau šios kalbos, mano ausis pasiekė tik kažkokios nuogirdos, tačiau tokie pletkai bent man nėra įdomus dalykas.
Sėkmės!
Mes jį myluojame,bučiojame ir glostome,švelniai pirštais raminame,jis reikalauja nuolatinio dėmesio,skleidžia garsus lyg mažas kūdikis išalksta, tuoj pajungiame į jį gyvatuką lyg virkštelę, sujungiame su elektrine motina,tegul žinda elektra maitiname,pakrauname,tą mažą pragaro išperą,telefoną,tamsus lyg giliausias šulinys miegančio,užgesusio,stiklinis,šaltas kūdikio veidas,bet vėl sušvinta radiaciniu,elektriniu džiaugsmu pažadintas švelniu žmonijos pirštų.Technologinė pabaisa jau išleista iš pragaro bedugnės perskėlė Adomą į atominį procesą,AI dvasia jau sklando virš žmonijos žemės ieškodama įsikūnijimo,Adomas,atomizuota žmonija jai rengia įsikūnijimui technologinį metalo kūną,sukurtą žemės rojuj išbandyti ar nesukils prieš savo kūrėją Adomas,sukrtas pagal Dievo veidą daro lėktuvą lyg paukštį,povandeninį laivą lyg didelę žuvį,skraidantys technovabalai užpuolė pasaulį.Mokslo apšvieta apšviesta žaibo elektra , emblema gyvatės galva,krintančio iš Dangaus Liuciferio.”O Jėzus atsiliepė: „Mačiau šėtoną kaip žaibą krintantį iš dangaus. Štai aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų. Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“.Užverčiu elektroninę knygą..
Manyčiau, kad labiau pametę galvas dėl deziuko. Dėl dezinformacijos propagandos teikiamų gėrybių.
O kur mergaitė?
„prikausto dėmesį“
Pažodinis vertimas iš „prikovyvajut vnimanije“, atėjęs per žurnalistiką.
„O nuostabus žodis „švinti“ vietoj mums geriau žinomo „šventi“, taip priverčia suspurdėti kažkokį giluminį nervinį centrą (sielą?), jog ima atrodyti, kad tamsoje staiga prašvito.“
Aukštaitiški garsų kitimai. Visi -en- pavirsta į -in-, o visi -an- pavirsta į -un-. „Šventas“ ten bus „švintas“, „švęsti“ bus „švįsti“ ir t.t. Su žodžiu „švisti“, „švinta“ tai nėra susiję.
Ar posakis „prikausto dėmesį” yra rusicizmas?
Trumpas atsakymas: ne, posakis „prikausto dėmesį“ nėra rusicizmas.
Kodėl?
Veiksmažodis „prikaustyti“ yra senas lietuviškas žodis, reiškiantis stipriai pritvirtinti, sukaustyti. Jis vartojamas ir perkeltine reikšme: „prikaustyti žvilgsnį, dėmesį, mintis“.
Tokia perkeltinė reikšmė yra visiškai norminė ir pateikiama žodynuose.
Rusų kalboje esama panašių konstrukcijų (pvz., привлекать внимание, приковать внимание), bet tai nekeičia fakto, kad lietuviški atitikmenys egzistuoja savarankiškai ir nėra vertiniai ar kalbos klaidos.
Išvada
„Prikausto dėmesį“ – taisyklinga, norminė, lietuviška frazė. Tai nėra rusicizmas.
Gal iš tiesų tamsta sieki įrodyti, kad visas lietuvių kalbos vaizdingumas kyla iš rusų kalbos, tai galiausiai būtų suprantamas pusrusio iš pusrūsio pasirinkimas.
Apgailėtina!
O dėl tamstos bandymo paaiškinti, kad žodis „švinti ” neturi nieko bendro su švisti, net man pasidarė gėda, kad populiacijoje pasitaiko tokių, kaip čia dabar pasakyti, pernelyg tiesmukiškų žmonių, kurie nesupranta nei mūsų kalbėjimo subjektyviosios , nei žosmės objektyviosios ironijos…
O kad žąsis aukštaitiškai yra žūsis, reiškia, kad ji tragiškai žūsta po mėsininko peiliu. Tokia žosmės subjektyvioji tragedija.
O ką reiškia, kad pempė aukštaitiškai yra pimpė? Objektyvusis falocentrinės spiralės multiplikavimas?
Pimpė įvardija moterišką lytinį organą, o pempė yra vadinama pympe. Ką žūsis reiškia seksologijoje, žino tik Froidas
Latviškai „pimpis” tą ir reiškia – penis. Kaip dabar neprisiminti, kad lietuvių mitologijoje meilės dievas buvo vadinamas Piziumi ( Milda – atsarginė dievybė).
…kazi,kaip toks mokslo supratimas sietusi su leftistine genderizmo apibreztim – arba vienas,arba kitas taptu nonsensu..Stai kokie yra tie modernieji laikai – mokslo virtimas antimokslu.Apie Covida net nekalbu….iki ko prigyventa,pributa ir nubuta…..su Augejo arklidem net nera ko lygint.Kaip ir modernistinis menas,kurio simbolis musuose – iseinamasis Vamzdis Neryje.Toli esame pazenge – matyt,ejome atbuli.Smagu,kad radote venckienes zmogai pritaikyma – butybe be nieko.
…o dabar,malonieji komentatoriai,laukime iprastos rubrikos….cia priejo kalbos degeneratas ir mankurtas….SKAITYYYYTOJAS……isipilkite viskio per du pirstu,pasiruoskit lengvos uzkandeles,nes isgirsit to,ko dar negirdejot….
…na stai ir suzinojom,kad kaustyt galima tik arklius….kur tai girdeta – kaustytas demesys….ot,tie parsai zurnaliugos…Kai ledas sukausto upe – Skaitytojui tenka kviesti egzorcista – anas visai paselsta ir apkvaites rekia….rusai puola……Tuomet padeda svestas vanduo ir trys Sveika,Marija,bei plakimasis rykstem.
..prisiklause Skaityyytojo isminties, suzinom,kad Dzeusas,pasirodo,buvo ….rusas,nes prikauste Prometeja prie uolos….Matyt,jau tada,Skaitytojas,pasivertes ne pesliu,o pisliu,vietoj kepenu anam piso prota…..
….o Hefaistas,sekant Skaityyytojo gudrybem,aiskiai buvo …..bielorusas,nes anas su rusu Dzeusu….za odno.
…o jei jus liga prikaustys prie patalo – dekit grabnycia drasiai – apsirgot rusicizmo liga,jums sakes.
….o,panudus ikvepti oro…..tuoj pribus akylasis Skaityyyytojas,apkaltines jus ypatingu rusiskumu,nes isdrisot….vzdoxnutj vozduxa…