Artėjant atostogų metui vėl prisiminiau, kad atostogos įpusėjus vasarai tikrame kaime yra mirtinai nuobodus, bet paradoksaliai malonus laiko stūmimo būdas, leidžiantis pailsėti vidujai.
Kaip atrodo bent man, intensyvios atostogos, tarkime, kopimas į kalnus, kelionė baidarėmis, išvykos į egzotiškas šalis, taškymasis pajūryje yra nekantrių žmonių, ginčijančių pačią atostogų idėją, dedančių pastangas kaip nors sutrumpinti brangų laiką, išradimas, po to guodžiantis, kad atokvėpiui skirtas metas pralėkė kaip akimirka. Savo ruožtu laikas kaimo aplinkoje tikrai ištįsta, pailgėja, drauge atsidengdamas smulkiausiomis savo detalėmis, tarsi žiūrėdami pro padidinamą stiklą tyrinėtume laiko ląstelieną. Iš kitos pusės, gyvenimas nekomercinės gamtos prieglobstyje kraštutinai išryškina paros ritmiką: labai aiškų rytmetį čia keičia akivaizdi, trumpam stabtelėjusi diena, vėliau stoja padūmijęs vakaras, galop užslenka sunki kaip juodo marmuro plokštė naktis. Kiekviena diena taip gyvenant turi savo skonį, nežiūrint to, jog tavo buvimo prasmingumas čia iš esmės susiveda į nieko neveikimą visais įmanomais būdais.
Kalbant apie skonį, bent prabėgom užsiminsiu apie maitinimosi ypatumus, slenkant dienoms niekados chemijos neragavusio daržo pašonėje. Štai, pavyzdžiui, ryte nusiskinu iš lysvės du didžiulius rasotus pomidorus, vadinamus jaučio širdimis, išsiraunu svogūną ir kremtu užsikąsdamas gražiai parūkytais, neįtikėtino skonio kadugiu kvepiančiais lašinukais. Neįmantru, bet autentiška, kai maistas per kūną pasotina sielą. Suprantu, kad to nepatyręs žmogus niekados nesupras momento iškilmingumo! Leiskime jam ir toliau užjūrio restoranuose kimšti į skrandį visokius vėžiagyvius, sau išsaugodami teisę tyliai prunkšti į saują.
Užsiminus apie autentiškumą, leiskite ta pačia proga paporinti apie tai, kas, mano galva, yra klasika. Užsuko anąsyk, atostogaujant man kaime, senų laikų pažįstamas, atsiveždamas paragauti namų gamybos nesakysiu ką (dėl visiems suprantamų priežasčių). Sėdėjome ilgai užstalėje, degustacijos produktą paįvairindami supjaustytais raugintais agurkais ir tais pačiais kadugiu įkvipusiais lašinukais. Pro trobesio langus matėsi, kaip už miško liūdnai, bet iškilmingai leidosi saulė, po to užstrigo už medžių viršūnių. Buvo prasminga tylėti, kai laikas sustojo. Tai ir yra Klasika ypatinga to žodžio reikšme.
Galimas daiktas, kaimiškoje gyvenimo ritmikoje fiziologija persveria psichologiją. Tačiau tai anaiptol nereiškia, jog apsamanojęs kaimietis yra mažiau dvasinga būtybė nei miesto civilizacijos virtuozas, koks nors socialinių santykių balerinas, rafinuotas dendis. Greičiau yra atvirkščiai. Psichologija, kaip taisyklė, dalija sielą į kompleksus, suskaido ją, smulkina, paverčia žaizdota sieliūkšte, kai tuo metu fiziologija leidžia atpažinti pasaulio vientisumą, skirtumuose įžvelgti vienovę.
Nenoriu pasakyti, jog gamtos artumas, natūrali aplinka išgydo visas žaizdas, taip pat nekviečiu prisiminti J. Rousseau šūkio „atgal į gamtą“, nesiekiu suvilioti F. Nietzsche‘s pažadu išmokyti gamtiškumo.
F. Nietzsche, regis, turėjo galvoje užduotį išmokyti civilizacijos susargdintą žmogų labiau pasitikėti savo instinktais. Tačiau, galimas daiktas, yra kiek kitaip, t. y. žmogaus susiliejimas su gamta kaimiškoje aplinkoje ne tiek skatina instinktų atsiskleidimą, kiek ugdo pusiausvyros jausmą, moko atrasti balansą tarp priešingybių. Kaimo aplinkoje žmogaus instinktai neprasikiša neskoningumu, spėju, jog kaip tik miesto civilizacija sukuria labiau palankią terpę patologijų suvešėjimui.
Kaip yra pasakyta, gamta – tai pažemintas žmogaus nuodėme rojus. Taigi žmogaus buvimas arčiau žemės, o taip arčiau dangaus, leidžia anajam priartėti prie savosios esmės.
Tačiau gamtos artumas veikia ne tik tokio įtaiso kaip siela parametrus, ne tik vietovės infrastruktūrą, pusiau ištuštėjusiame kaime užželdindamas takelius, bet ir techninius įrenginius tiesiogine to žodžio reikšme. Įsitikinau jau seniai aiškiai, jog vienintelis ryšys iš šios daubos su išoriniu pasauliu, t. y mobilusis internetas yra įtakojamas mėnulio fazių, – nepriekaištingai jungiasi per pilnatį, kitais tarpsniais vos-ne-vos, priešokiais. Kita vertus, jau, regis, kažkur esu bandęs apsakyti vienos vasaros grand įvykį (kurio negaliu užmiršti iki šiolei, kai pastaruoju metu dažnai pamirštu net tai, ką pamiršau), iliustruojantį tai, kaip čia, totalinės gamtos apsuptyje, apskritai „įsipaišo“ kompiuteris…
Baksnojau tąsyk klaviatūrą, kurpdamas straipsnelį, šlovinantį, kaip visados, D. Grybauskaitę. Rašant JE vardo raidę D ir dedant čia tašką, netikėtai atsispaudė du taškai: vienas, kaip įprasta, raidės papėdėje, kitas – lygiagrečiai pirmajam, tačiau aukščiau, kita vertus, mažesniu atstumu nei turėtų būti žymint dvitaškį, be to, antrasis taškas buvo didesnių gabaritų nei pirmasis, labiau, kaip sakoma, riebus. Atsispaudė taip, nelyg pilvotas taškas būtų užgulęs simpatiškai apvalainą taškytę, tačiau laukti tol, kol atsiras daugtaškis neturėjau laiko. Kadangi tokio spaudos ženklo nėra jokioje nomenklatūroje, mėginau jį ištrinti, po to iškirpti, pranokdamas pats save, išbandžiau dar ir kitas klaviatūros komandas. Visgi, kaip teisingai spėjate, viršutinysis taškas nesitrynė net ištrynus beveik visą anksčiau surinktą tekstą, kai staiga nevalingai ištiesęs ranką nagu pakrapščiau monitorių giluminio taško vietoje. Tada ir įvyko tas stebuklas, taškas pradingo iš ekrano. Kaip jau supratote, tai buvo musės kaka. Nesunku įsivaizduoti, jog Stalino laikais už tokį triuką sušaudytų. Žinoma, ne musę, bet vargšą raštininką. (Skaitytojas gali papriekaištauti autoriui dėl pateikto palyginimo, nes, tikra tiesa, Stalino laikais stalinių kompiuterių nebuvo. Tačiau nepraleisiu progos pastebėti, jog kompiuterio kaip analitinės mašinos principas buvo aprašytas dar viduramžių pabaigoje, taigi dar iki Leonardo da Vinci‘o, kuris išrado beveik viską, išskyrus atominę bombą.)
Jau drąsiai galima spėti, jog šie metai bus mažiau grybingi nei pernai. O kol kas miškai visiškai tušti – be grybų, taipogi ir be grybautojų. Tačiau ar gali miškas būti tuščias? Taip yra sakoma („tuščias miškas“), kai kalba mus klaidina, tačiau toks posakio netikslumas savo ruožtu yra daug ką sakantis. Tiesa sakant, net ir mažiau grybingais metais miške gyvena senojo ąžuolo dvasia, o iš tankmės akimis spigina įvairiausio gymio žvėreliai. Apskritai tuštuma yra ne fizinės, bet moralinės prigimties dalykas, tuštumą į tikrovę įneša žmogus savo utilitariniu žvilgsniu į pasaulį arba kaip maudulį paširdžiuose.
Štai R. Descartes įrodinėja, jog jokios tuščios erdvės nėra, iš tiesų, tai, ką mes vadiname tuščia erdve yra užpildyta ultramikroskopiniais įvykiais tikrovės konfigūracija. Tačiau net ir Demokritas, kuris tuštumą laikė vienu iš būties principu (čia slypi jo išskirtinumas) sako: jeigu tarpinė erdvė būtų neužkrauta, žmogus lengvai matytų kaip mėnuliu rėplioja musė. Tačiau ar galėtų būti net tokių akylų žmogystų, kurie sugebėtų įžvelgti mėnulyje musės paliktą kaką, nežinau…
Ši Edvardo Čiuldės eseistinė miniatiūra – tai ne tik nostalgiškas atostogų kaime portretas, bet ir subtili civilizacijos, kultūros, buities ir buvimo filosofijos apmąstymo forma. Joje su šypsena, ironija ir švelniu melancholijos prieskoniu parodoma, kad tikroji atostogų prasmė – ne lakstyti paskui nuotykius, o sustoti ir išgirsti tylą, stebėti laiką kaip upę, ragauti tikrus pomidorus ir klausytis vakaro. Tai tylus, bet tvirtas pasipriešinimas greitam, triukšmingam ir savimi susižavėjusiam pasauliui.
Čiuldė meistriškai atskleidžia, kad kaimo lėtumas nėra tinginystė – tai išgryninta būtis. Kad buvimas šalia natūralios gamtos ne nuvertina, o sugrąžina žmogų į jo esmę – į pusiausvyrą, į skonių ir tylos klasiką. Ir kad net musės palikta žymė gali tapti metafora ne tik rašytojui, bet ir mums visiems – gyvenantiems tarp „taškų“, dažnai nepastebintiems, jog praleidome visą daugtaškį.
Kaimo ramybė, tikri produktai, šiltas žmonių buvimas – visa tai nėra provincijos atributai. Tai, kaip sako pats autorius, „klasika“. Ir klasikai atostogų sezono fone tikrai verta skirti daugiau vietos.
„dedančių pastangas“
Prilagajuščich usilija. Lietuviškai būtų… besistengiančių 🙂
Iš kitos pusės, gyvenimas nekomercinės gamtos prieglobstyje…
S drugoi storony. Lietuviškai būtų „kita vertus“.
„prasmingumas čia iš esmės susiveda į nieko neveikimą“
Svoditsa. Kaip tai būtų lietuviškai, pasakyčiau, jei kas nors paaiškintų, ką tai reiškia.
„po to užstrigo už medžių viršūnių“
Za-striala. Lietuviškai būtų „įstrigo“ arba „užkliuvo“.
„Psichologija, kaip taisyklė, dalija“
Kak pravilo.
„Greičiau yra atvirkščiai“
Skoreje. Lietuviškai būtų „veikiau“.
„kitais tarpsniais vos-ne-vos“
Rusiška brūkšnelių rašyba. Lietuviškai būtų tiesiog tarpai.
„Visgi, kaip teisingai spėjate“
Vsio že. Lietuviškai būtų „vis dėlto“.
„tai, ką mes vadiname tuščia erdve yra užpildyta ultramikroskopiniais įvykiais tikrovės konfigūracija“
Rusiškas linksnio vartojimas. Zapolneno sobytijami. Lietuviškai būtų „pripildyta įvykių“.
Ar taisyklinga sakyti ir rašyti deda pastangas?
Pasakymas dėti pastangas reikšme “stengtis, eikvoti pastangas” yra visiškai taisyklingas Žodžių junginių su veiksmažodiu dėti (įdėti, padėti, pridėti) lietuvių kalboje yra ir daugiau. Reikšmė “eikvoti” veiksmažodis dėti turi junginyje dėti sveikatą, pvz.: Aš dirbu, dedu sveikatą, o jis tik tinginiauja; Padės sveikatą (neteks sveikatos) taip dirbdamas ir kt. Veiksmažodis dėti, be reikšmės “eikvoti”, panašiuose junginiuose gali turėti reikšmę “leist vartoti”, pvz.: Jis tik pinigus deda, nieko iš to nebus. Daug padėjo pinigų, kol pastatė namus. Visą savo uždarbį padėjau tiems reikalams; Daug darbo padėsi, kol mokslus išeisi; Daug vargo padėjo, kol visus ant kojų pastatė; Būtų gerai išarti tą kelmyną, bet gaila tiek darbo įdėti ir kt.
Ir t.t
Tamstos išsigalvojimas, kad žodis greičiau yra rusicizmas yra nepadorus žmonių klaidinimas.
Visgi yra norminis žodelytis lietuvių kalboje.
Užstrigo taip pat kalbininkams nekelia jokių abejonių, be to, tai kitos reikšmės žodis nei įstrigo.
Kaip atrodo man, visgi tamsta dedade pastangas būti neprilygstamu kvailiu, užstrigusiu kudikystės laikotaripo analinio ciklo stadijoje (Pagal Froidą).
Greičiausiai!
Jeigu leisite, beprasmes diskusijas su tamsta baigiu suvis, einu plauti rankų po karštutu vandeniu su muilu.
Poilsis lietuviškoje gamtoje turėtų derintis su ramybe, nuošalumu, buvojimo, judėjimo laisvėmis – ir su minimaliais, geriau visai nepastebimais PATOGUMAIS. Deja, stipri tendencija gamtą gerinti , keisti pagal miestiškų atostogautojų supratimą . Tai yra nelaimė – privačios, aptvertos „sodybinės” zonos , ypač prie vandens. Ir parko atrakcionų rinkiniai valdžios prižiūrimose vietose. Turėjau porą pamėgtų vietų prie ežerų (prie pat vandens) kurios naujausiais laikais visiškai pakeitė charakterį , pritaikant jas visų pirma automobilizuotų turistų poreikiams
Ir su baisia tarša miškuose, rodančia ko mes verti – tiek runkeliai, tiek oligarchai. Skirtumas čia toks, kad oligarchai ir turčiai aplink save neteršia, o va ubagai, proletarai ir runkeliai dergia visur – namie, kaimynui ir aplink, kur tik gali. Laužo, drapalina, peizoja viską, kas po ranka papuola. Pradėsi gėdinti, drausminti, barti – tuoj žmogaus teisėmis ir teismais grasinasi. Paaiškina, kad oligarchai, ypač raudonieji, taip leidžia jiems elgtis. Dekartas gerai, bet man įdomesnis Laplasas su jo transformacijomis (Laplace-Transformation) ir Erwin Schrödinger‘io lygtys (Erwin Schrödinger-Gleichungen). Tai paėmiau iš „Grunglagen der Elektronik“. Paskaitykite – ten daug įdomių dalykų pateiktą. Apie Descartes irgi.
Dovanokit: ir vėl ne tą raidę įpyliau. Turėtų būti – Grundlagen der Elektronik”. Blogai, kai neleidžiama klaidas ištaisyti, kurios pasimato tik po kepčėrio. Po KGB gaudytojo.
Julesai, siūlau ,,užsidirbti” daugiau minusų.
Tu kaip žmogus šį bei tą ,,raukiantis” geografijoje, man paaiškink.
2WW. Sąjungininkai išsilaipina Sicilijoje…
Ar Sicilija yra sala, ar kontinentinė Europa (žemyninė Italija)?
Kokio bieso laipintis Sicilijos saloje ir dar su Sicilijos mafijos pagalba (!) prieš tai daug įdedant į PROPAGANDĄ – ,,išsilaipinimas Graikijoje”…
Juk po tokio karinio veiksmo iš Sicilijos persikelti į žemyninę Italiją buvo žymiai sudėtingiau nei iš karto išsilaipinant žemyninėje Italijoje?
Ko aš čia neperprantu?
Labai sunkus klausimas. Manyčiau, kad gal sala, priskiriama politiniam kontinentui. Į tuos 2WW išsilaipinimus gal geriau atsako toks Leon Degrelle. Jo knygelės, jau net išverstos ir į Lietuvių kalbą, pasirodo net mūsų knygynuose, kuriuose, kaip visuotinai žinoma, dominuoja dezi propagandinė saviapgaulės literatūra (melosklaida) – hipnozė zubryloms ir mokslo pirmūnams. Tiksliau – makulatūra. Pokario laikotarpis Europoje tiesiogiai susietas su vienokia ar kitokia mafija, padėjusia karo nugalėtojams – Didžiajam Trejetui. Trumpas gi aiškiai pasakė, kad Sovietija padėjo Amerikai laimėti karą prieš pagrindinę to meto konkurentę Vokietiją ir viešai viso pasaulio akivaizdoje už tai padėkojo, o vakar Amerika sveikino Rusiją su jos diena. Taigi Rusijai ir šiandien atlieka tą patį vaidmenį Amerikai, be kurios jai ne kažin kaip sektųsi. Mafijos remiami didieji vadai D. D. Eisenhower, G. S. Patton, B. L. Montgomery, H. R. L. G. Alexander pasiekė pergalę, bet kažkodėl vėliau jie nusprendė vieno legendinio vado atsikratyti – nudaigoti. Kaip visada po pergalės labai nuketėjo moterys, ypač dailios mergytės. Tokia tad dimokratija. Tai ne mano nuomonė, o taip kalba anų italų senoliai tiek pietuose, tiek šiaurėje.