Remigijus Žemaitaitis po jo tragikomiškos kelionės pas Muską įvykio yra mušta korta, kitaip nepasakysi.
Iš vienos pusės, truputėlį tikriausiai net ir gaila, kad taip staiga sužlugo politikas, sugebėdavęs sukelti bangas stiklinėje ir savo intrigomis pastoviai drumstęs vandenį ramiame užutekyje, iš kitos, negaila, kad atpildas pasivijo žmogų, kuris kažkada garsėjo kaip prorusiškiausias Lietuvos politikas, savo laiku šiuo požiūriu lenkęs net Bronių Bradauską, raginusį „mažytę“ Lietuva slėptis po šluota, kai Rusijos kolosas pasižiūri į tą pusę kažko nepatenkintas (žodis „mažytė“ čia buvo tiražuojamas toli gražu ne kaip kylantis iš švelnių jausmų pertekliaus mažybinis įvardijimas).
Kas be ko, tokias jauno žmogaus praeities nuodėmes jau buvo galima forsuotai pamiršti („kas be nuodėmės“) arba, kitaip tariant, nebūtų buvę reikalo jų atsiminti, jeigu aptariamu atveju tas pats Žemaitaitis nebūtų apsidirbęs kaip kolosas. Dauguma iš mūsų tikriausiai labai gerai suprantame, kad bėda net ne ta, kad Žemaitaitis kalbėjo netiesą ir apšmeižė prezidentą Gitaną Nausėdą, turėdamas tikrą ar įsivaizduotiną pretekstą griežti dantimis, o ta, kad įpiršta jo laiškuose informacija jau tikram, o ne tariamam Musko bendražygiui apie tai, kad neva leftistas Nausėda nepagarbiai atsiliepia apie Trampą, dėl taip pat mums visiems suprantamų priežasčių, liečiančių tuščiagarbės Trampo asmenybės charakterio ypatybes, galėjo pakenkti pavojingais laikais Lietuvai galimai ne labiau nei tai sugeba padaryti visa informacinių karų Kremliaus propaganda. Jau vien ši aplinkybė leidžia manyti, kad nesugebantis suvaldyti liguistų keršto ir piktybiškumo kompleksų politikas Žemaitaitis turėtų dingti nuo politinės scenos su rūkstančios petardos pagreičiu, priešingu atveju politinė padangė prasmirs nepakeliamu per ilgai užsibuvusio scenoje politinio lavono dvoku.
Ko netenkame tokiu atveju, prisimenant, kad viena sielos dalis tarsi ir būtų linkusi apraudoti praradimus, cirkui išvažiavus?
Kaip atrodo bent man, praradimai iš tikrųjų yra mažesni nei būtų galima įsivaizduoti. Gi Žemaitaitis ir jo telkiami bendraminčiai (jeigu bendraminčiais būtų galima pavadinti žmones, kurie neturi jokių minčių) neatstovavo ir neatstovauja jokiai politinio spektro ideologijai, yra margaspalvė persirengėlių kohorta karnavalo eisenoje.
Kas be ko, nėra net mažiausio preteksto pavadinti Žemaitaitį ir jo sėbrus antisemitais, jeigu antisemitizmą suprasime kaip pažiūrų visumą arba, tarkime, kaip kažkokią pseudoideologemą, taigi Žemaitaičiui prikabinta antisemitizmo etiketė rodo ne jo tikrą ar tariamą pažiūrų kryptingumą, o greičiau demonstruoja tokius įvardijimus tiražuojančios sąmonės intelektinį neįgalumą ir oponentų neišradingumą.
Tarsi ir nujausdamas pats tokią savo stoto vidinę kiaurymę, Žemaitaitis minėtuose laiškuose „seneliui į kaimą“ rašo, kad jis neva gali rasti kažkokią idėjinio bendradarbiavimo platformą su „Nacionaliniu susivienijimu“ ar panašiai, bando apsimesti nesugretinamai aukštesnės ideologiniu požiūriu lygos žaidėju. Tai, žinoma, bjauru ir apgailėtina, juolab kad Žemaitaitį „Nacionalinis susivienijimas“ visą laiką kritikavo labai nuožmiai, o kai kurie šios partijos atstovai jį tratino taip negailestingai, kad vienu metu buvau net išsigandęs – ar neužgaus neatsargiu gestikuliavimu Remigijaus piktieji kritikai, ar neįskaudins jo švelnios sielos?
Žemaitaičio politinė karjera pakibo ant plauko jau vien dėlto, kad anas tapo apgailėtinai juokingu personažu, kaip atrodo, tautos akyse ilgai styros gailus vaizdelis – kaip Žemaitaitis su žmona ir lagaminais pėdina atgalios iš aerouosto it musę kandęs, vietoj skrydžio pelnęs krytį, tačiau vardan teisybės reikia pastebėti ir tai, kad, kaip atrodo bent man, ne Žemaitaitis buvo ir yra pavojingiausias Lietuvai politinės scenos personažas.
Kaip parodė paskutinių dienų išpuolių prieš lietuvių kalbą įvykiai, sovietinio tankisto, buvusio didžiausio XX a. gyvulio Erenburgo bičiuliu, anūkė Čmilytė-Nielsen, net ir nupuolusi nuo valdžios nerimsta, toliau siekdama pakišti Lietuvai kuo didesnė kaulę neramiais, švelniai tariant, laikais, galbūt naudodamasi dabar savo ketinimų įgyvendinimui ta palankia (?) aplinkybe, kad esantys valdžioje socialdemokratai tarsi ir neturi savo mentalinėje erdvėje tokio dalyko kaip tautinis sentimentas. (Tokiu atveju dėl didesnės jų ir mūsų sėkmės būtų galima pasigaminti „tautinio sentimento“ protezą, ar ne?).
Kaip atrodo bent man, pagal pavojingumo laipsnį lietuvybės klestėjimui Čmilytei-Nielsen prilygti gali nebent tik Šimonytė, andai sugebėjusi sutelkti aplink save geležines antilietuviškai nusitekusių veikėjų gretas, bandžiusi išparceliuoti Lietuvos turtą žydams, kai padovanoti visą Lietuvą išrinktajai tautai dėl klimato pokyčių prasidedančio tautų kraustymosi išvakarėse galimai sutrukdė tik laiko trūkumas.
Žinoma, čia truputėlį sutirštinau spalvas, tokiu sutirštinimu ir žiūrėjimu pro padidinamą stiklą siekdamas to, kad nepasimestų esmė tarp antraeilės reikšmės aplinkybių. Kita vertus, matydamas kaip dažnai žmonės klysta dėl nesugebėjimo išsaugoti šaltą protą, kartas nuo karto pagalvoju ir apie tai, ar tokie mano spalvų sutirštinimai nedeformuoja esmės, nes, nežiūrint visų mūsų priekaištų, minėtos damos yra aukštai kotiruojamos, jų balsas vis dar yra girdimas?
Kad ir kaip ten būtų, skirtingai nei tragikomiškos Žemaitaičio pakasynos, gretinamas moteriškas atvejis yra rimtas ar net pernelyg rimtas, panašus į tą, kai už nugaros stovi pamišėlė su skustuvu rankose…
„pakišti Lietuvai kuo didesnė kaulę“
Rusiškas posakis „podložit svinju“. Sarmata.
O pačios straipsnio mintys iš esmės teisingos.
pakišti kiaulę
Ar vartotinas pasakymas „pakišti kiaulę“?
Posakis pakišti kiaulę vertintinas kaip naujas, tačiau galimas vartoti skolinys. Pirmenybė teiktina lietuviškiems pasakymams padaryti, iškrėsti kiaulystę, prikiaulinti, iškrėsti šunybę, niekšiškai pasielgti ar pan.
Ilgą laiką posakis pakišti kiaulę vertintas kaip verstinis rusiškas frazeologizmas (rus. подложить, подсунуть свинью) ir taisytas, tačiau greičiausiai tai universalesnis pasakymas. Labiausiai tikėtina, kad posakis kilo iš musulmonui nemalonios situacijos, kai jam patiekiamas patiekalas iš kiaulienos, nors jis jos nevalgo.
Išsamiau žr. I. Mataitytė. Gyvūnai frazeologijos kailyje // Gimtoji kalba, 2015, Nr. 11, p. 12.
Nuoroda: Valstybinės Lietuvių kalbos komisijos Konsultacijų bankas
Atrodo, kad tai nėra labai patikimas bankas. Be to, vartoja „greičiausiai“ (skoreje vsego) su reikšme „tikriausiai“.
Praeinantis pro šalį (prašalietis) vėl vimtelėjo vakarykščiais šaltibarščiais…
Bičiuli, turiu pastebėti, kad Čiuldės „gvildenama kortavojimo ir Žemaičio kortos mušimo” tema yra iš tiesų daugiau nei rimta, o tu komentare „trystelėjai” taip skystai, lyg būtum nevalgęs, o tik vandenį iš krano gėręs daugiau kaip 3 dienas… Suprantu, kad dienai „x” , evakuacijai…3 dienoms skirtas atsargas reikia saugoti, bet tokiu kaip šis, rimtu, valstybės saugumui svarbiu atveju galėjai vienos dienos davinį iš atsargų suvalgyti… Tikėtina, būtum turėjęs kuo trystelti nors kiek tirščiau ir į temą…
Čiuldė, kaip tikras „plunknos virtuozas” pradžioje „patriotinio” straipsnelio pavadinimą surietė – ” Nieko neatsitiko, tik Žemaitaitis apsiš*ko”, bet greitai „apsukriai” straipsnelio pavadinimą „pakoregavo” į – ” Nieko neatsitiko, tik Žemaitaitis apsiriko”.. Lansberginio durnių laivo politinio kortavojimo „žinovas” Čiuldė straipsnelyje konstatuoja:
– ” Remigijus Žemaitaitis po jo tragikomiškos kelionės pas Muską įvykio yra mušta korta, kitaip nepasakysi… Iš vienos pusės, truputėlį tikriausiai net ir gaila, kad taip staiga sužlugo politikas, sugebėdavęs sukelti bangas stiklinėje ir savo intrigomis pastoviai drumstęs vandenį ramiame užutekyje, iš kitos, negaila,… ”
Paklausius Žemaitaičio pasakojimą, kaip jis aiškinosi, tikslinosi JAV ambasadoje apie Masko darbuotojo kvietimą atvažiuoti ir važiavimą į JAV, galima pagalvoti, kad toks apsimetęs JAV struktūros darbuotoju kortuotojas „mušęs Žemaičio kortą” galėjo būti tik Nausėda ar atitinkama žvalgybos, kontržvalgybos… veikla užsiiminėjančios valstybinės kontoros darbuotojas, sugebėjęs apstatyti ne tik visose instatcijose besitikslinusį Žemaitaitį, bet ir JAV ambasadą Vilniuje..
Tik visiškai beviltiškas vietinis liurbis nežino, kad lansberginio durnių laivo runkeliams kelionei į JAV yra reikalinga viza. Kad gautų leidimą vykti į JAV, Lietuvos pilietis turi atitikti kriterijus- kvietimą….ir t.t., kitaip JAV ambasada visos neduoda… Kadangi Žemaitaitis su jam užsakytais bilietais atvyko į oro uostą, tai JAV vizą jis šiai kelionei turėjo…
Vietoje to, kad vietiniai eiliniai rukeliai, tuo labiau vaidinantys prezidentą, ministrus… „veikėjai” keltų klausimą VSD, kitoms jėjos struktūroms, kaip tai atsitinko, kad Rusijos grėsmės atveju,kai visi transliuoja kaip jie ruošiasi karui, laukia priešų puolimo…., kažkoks vietinis prorusiškas „anonimas”, prisidengęs JAV įstaigos tikro darbuotojo vardu, nebaudžiamas apgaudinėja ne tik Seimo narį, bet ir JAV ambasadą, per vietines medijas „cha cha kina”, pasakoja apie Žemaitaičio „tragikomiškos kelionės pas Muską muštą kortą”…
Vietiniai beviltiški liurbiai net neįsivaizduoja kokioje šiandiena „linksmoje gerovės valstybės” šik*oje jie gyvena…
Po tokių vietinių „chi chi cha cha kortuotojų kortų mušinėjimų”, belieka kada įsijungs „pakortuoti” ne vietiniai, o daug rimtesni užsienio „kortuotojai”, ir iš von der Leayen, NATO būstinės, Pentagono vadovybės, ČŽV… iškvietimus atvykti pasitarti, pradėti slaptą karinę, žvalgybinę… operaciją priešo teritorijoje…. pradės gauti „aukštas ir gražus” Nausėda, Budrys, Lietuvos kariuomenės vadas, Skvernelis, Paluckas… Esant šiandieniniam „chi ci cha cha – Žemaitaičio kelionės pas Maską mušta korta…” supratimui, belieka laukti daug didesnių CHI CHI CHA CHA… Nors jau dabar yra didelis chi chi cha cha iš tokio Nausėdos, VSD…, vietinių medijų, pseudo politinių „veikėjų”… požiūrio į vietinį „nesuinteresuotą” anonimą, kuris, prisidengęs JAV įstaigos oficialiai dirbančio darbuotojo vardu, „vedžioja už nosies” ne tik Seimo valdančios koalicijos narį, bet ir JAV ambasadą, jo atliktą „patriotinį” darbą Lietuvos ir strateginės partnerės JAV „naudai”… Cha cha cha ….