Atkūrusiai nepriklausomybę Lietuvai beveik visą laiką nesisekė, švelniai tariant, su Kultūros ministrais. Kiek aprėpia bent mano atmintis, partijų deleguoti į Kultūros ministro postą patikėtiniai dažniausiai klimpdavo skandaluose, o jeigu kažko neatsimenu, galimai buvo tas laimingas atskiras atvejis, kai žmogus, užimantis tokį postą, pernelyg neprisidirbo, todėl ir neįsirėžė skaudžiai į atmintį. Net ir Saulius Šaltenis, neabejotinai talentingas, kultinis Lietuvos rašytojas andai neužsirekomendavo kaip puikus ministras (tikriausiai buvo kaip tik atvirkščiai), toli gražu nepasižymėjo aukščiausiojo rango kultūros vadybininko kompetencijomis. Taigi jau šis pavyzdys mums prikišamai rodo, kad kūrėjo ir kultūros proceso administratoriaus kompetencijos yra truputėlį skirtingi dalykais.
Neaptarinėsiu dabar čia visų, iš esmės jau gerai žinomų aušriečio Ignoto Adomavičiaus paskyrimo į Kultūros ministro postą peripetijų, prabėgomis pastebėdamas tik tai, kad didžiausią ažiotažą, kaip atrodo, sukėlė jo vaikiški paveblenimai spaudos konferencijoje ant Prezidentūros laiptų ir dar kažkur po to pasakyti neaiškiai artikuliuoti žodžiai. Buvo juokinga ne juokais tai matant, tautoje iš visų kampų stiprėjo kikenimas, galiausiai peraugantis į atvirą kvatojimą, tačiau aš pats, prisipažinsiu, stebėjau šį reginį nutilęs, nesugebėdamas išspausti net šypsenos, nežinau – kodėl.
Tačiau, esant progai, priminsiu, kad Adomavičius bus ne pirmas Kultūros ministras Lietuvoje, sukėlęs juoko šuorus, andai toks Vilkaitis, aktorius pagal profesiją, vaidino klouną Kultūros ministro poste, buvo beveik oficialus Vyriausybės komikas, nors gerai bent tai, kad – ne homikas. Kita vertus, tiesa yra ir tai, kad niekas nesugebės prajuokinti publikos taip stipriai, kaip kito žmogaus susigraudinimas ir ištryškusi ašara, ypač kai su tyra kūdikio ašara akyse tvirtas vyras ciniškai veržiasi į valdžią.
Kas be ko, sveikintas ir savo vietoje buvo protesto mitingas Daukanto aikštėje, kultūrininkų bendruomenei, apskritai pilietinei visuomenei susibėgus išsakyti savo nepasitenkinimo dėl nekompetentingo žmogaus paskyrimo į Kultūros ministro postą.
Jei toks mitingas būtų neįvykęs, neįvykusio mitingo vietoje būtų atsivėrusi kiaurymė, nepatogi tuštuma, ar ne?
Tačiau štai net ir įvykus šiam mitingui, kaip atrodo bent man, tuštuma neatsitraukė, nes įvykęs mitingas, graži ir spalvinga demokratijos šventė su šviesių veidų žmonių jūra, plakatų mišku, palapinėmis ir cirko artistais ant kojūkų neatkūrė, dar tiksliau tariant, neturėjo jokių pretenzijų atkurti giluminio teisingumo kultūros administravimo sferoje, galimai net neturėjo nuovokos apie išdygusią čia neteisybės šaknį ir be satisfakcijos pathos paliko kaip pradurtas balionas ant grindinio.
Kas čia turima galvoje, ko šių eilučių autorius liko neužganėdintas?
Kad ir kaip toliau viskas susiklostys, vienas dalykas yra tikrai aiškus jau dabar, kad Adomavičiui niekaip nepavyks, net ir labai jam stengiantis, tapti blogiausiu Kultūros ministru mūsų ašarų pakalnėje, nes Kultūros ministro – didžiausio visų laikų monstro Lietuvoje vardu čia be konkurencijos yra tituluotinas į ministro postą Čmilytės partijos andai deleguotas, Šimonytės vyriausybėje ministru dirbęs Kairys, visais administraciniais ministerijos resursais tarpininkavęs šiurpiausio nepriklausomos Lietuvos istorijos „kultūrinio“ įvykio legitimizavimui, kai Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu buvo nominuotas „menininkas“ už nepriklausomos Lietuvos vėliavos išniekinimą šarikovo stiliumi, be visa ko kito, persekiojęs Valstybinės kalbos inspekcijos viršininką dėl to, jog sąžiningas valstybės tarnautojas savo veiklą grindė Lietuvos įstatymais.
Šimonytė šiandien išsakė viską, ką galvoja apie naujosios vyriausybės formavimą, pasidalijo savo nuomone, jog Kultūros ministro paskyrimo aplinkybės kompromituoja valstybę. Gal ir tiesą sako buvusi premjerė, tačiau manęs neapleidžia bloga nuojauta, kad valstybininko misiją ji supranta truputėlį kitaip nei norėtųsi daugeliui iš mūsų, galimai išpažindama kardinaliai prasilenkiančią su mūsų lūkesčiais tobulos Lietuvos valstybės kaip atsarginio Izraelio idėją.
Seimo liberalai pasitiko naujosios Vyriausybės priesaiką, nusisukę nugara. Ar jiems kiaulės akys dygsta jau ir iš užpakalio?..
***
degeneruodamas
jis leidosi žemyn – o vargas!
gal buvo jis koks naras
iš aukštybių siųstas mūsų žvalgas?..
tačiau nei ratilo neliko
nei kokios užuominos
tiktai ant kranto pliko
klykavo žuvėdros tarsi motinos
Žydams atsarginis Izraelis geriau jau drebančioje seisminėje zonoje ant veikiančio vulkano šlaito, negu Lietuvoje
Iš kur kilo toks ryškus patriotiškas noras (su sekusiu greitu nusivylimu) kad nepriklausoma Lietuva, po 50 metų komunistinio valdymo ir specialios žmonių atrankos, iš karto atgimtų aukščiausios kokybės pavidalu, su aukščiausios kokybės valdymo aparatu? ATSAKYMAS. Iš kultūros stokos.
…neiskesiu pastebeti,jog Lietuva ir….Auksciausia kokybe nesiderina net uzsimerkus ir uzsikimsus ausis.Tai antagonizmas,deja.Stai iki ko prisigyventa,pributa – kaip Augejo arklides.Tik cia pasidarbavo visai ne arkliai.Tiktu zodis,…akliai..H2O neismez…
„Kultūra auga lėtai”, palyginus lansberginio durnių laivo šurajevinę, valinskinę…”kultūrą” su buvusia okupacinių laikų kultūra, kurioje buvo nusipelnę, ne tik Lietuvoje žinomi tuometiniai „liaudies” dainininkai, aktoriai, kompozitoriai… kaip, paminėsiu, kuriuos prisiminiau – Kipras Petrauskas, Kaniava, Daunoras, Dvarionas, Balsys,Juzeliūnas, Laurušas, E.Kaniava, Virgilijus Noreika, Juozas Miltinis, Salomėja Nėris, Justinas Marcinkevičius… kultūros iš vis nėra…
Vakarietiškai „pacivilizuotame” lansberginiame durnių laive teliko pasivaipymų, pasimaivymų… šou, kurį šiandiena vietiniai „menininkai” su vietos politikieriais vadina „kultūra”.., kuriai išlaikyti reikia kuo daug pinigų.., nes vietiniai „kultūros” darbuotojai gali išvažiuoti į vakarų šalis ir ten daryti „kultūrą” konkuruodami „kultūros” srityje su į ten jau įsibrovusiais ar nelegaliai besibraunačiais „kultūrininkais” iš Afrikos, Azijos..
…savo didziai nuostabai,sikart tenka sutikti,atmetant nostalgija aniems laikams,zinoma.
Jo, išimtis tarybinė lietuvių kultūra; toji augo greitai , Partijos auginama
Partijos rūpestingai prižiūrima, auginama ir puoselėjama
Niekada Lietuvoje nebuvo tiek LTSR liaudies, ir net TSRS liaudies, artistų kaip tarybiniais metais
…falomanas surajewas tiktu labiau…
…kulturuomene giedrais veidais,dauzanti ukuleles,plesianti is ranku mikrofona,nesidrovinti imti apdovanojimus is Valstybes kurejo vafl…ranku….bais ituzo iki isterikos,kad tiketina,nebegaus pinigiu….toks tulas desinys – kairys,pasto balundis,apysikys palunges – tiko.Ir pliazas Gedo aikstej,tiko.Ir veliavos apkakojimas,tiko….zo,viskas,kas sudina,tiko.Tik dabar tas nelaimelis kazkodel nebetinka.A tik ne zyduzeliai su faynocka cia rankeliu baltuju nebus prideje….xa xa xa….tie liewuwiai seniai proto nebeteke..
O ar būtų galima, nepaisant nieko, be to, truputėlį forsuojant įvykių seką, pasakyti kažką gero apie naująjį kultūros ministrą?
Daugelis juokiasi, kad anas giriasi, jog dainuoja bažnyčios chore, neva nedidelis tai nuopelnas. Tačiau postmodernistiniais laikais ne tik dainuoti bažnyčios chore, bet ir didžiuotis tuo yra tikrai ne trivialus pasirinkimas. Kaip atrodo bent man, G. Meloni pageidautų savo vyriausybėje tokio kultūros ministro, kuris, be visa ko kito, dainuoja bažnyčios chore.
Taip pat norėtųsi, kad ne pavėjui paleisti būtų Adomavičiaus žodžiai, kad didžiausią dėmesį anas skirs lietuvių kalbos teisių apsaugai.
..malonus,kilniadvasiskas pastebejimas.Tikesimes.
Vien už tai jam atleisčiau visas „nekompetencijas”. ” Lietuvių kalbos teisių apsauga, panašu nerūpėjo liberalų ministrui. Nė žodelio neišspaudė dėl vietovių ir gatvių pavadinimų nevalstybine kalba…..Socialdemokratų ministras buvo šiek tiek labiau susirūpinęs.
…jei neziurejot siandienos op tv – butinai butinai paziurekit…butent si tema su daug info ir emocijom.Rekomenduoju…tikrai tikrai..
Kas buvo pirmasis ministras visiškai netinkantis į ministrus ant Lietuvos? Ar tik nebus pirmoji tokia 2008 m. krašto apsaugos ministre tapusi seselė Raselė? Mitingų tada nebuvo ir reikalavimai vėlesniems ministrams buvo nuleisti iki plintuso.
O gal 1990 m krašto apsaugos ministru tapęs kardiologas Audrius Butkevičius?
Aiškiai, štai ir aš – „apsivogęs komentatorius: „Štai jis, Adomavičius, bandžia tapti blogiausiu Kultūros ministru, tačiau jau dabar jaučiu, kad čia niekas negalės prajuokinti taip stipriai kaip pirmasis susigraudinimas. Tiesa, Šimonytės nuostatos kompromituoja valstybę, bet ar štai ir reikia? Kai valstybės tarnautojas supranta misiją kaip atsargų Izraelį, suprasti, kaip ji tampa komedija. Ir jis vėl širdį suplėšia – taip, nes ir štai atsiranda „superministras, bandantis surengti renesansą be biudžeto, bet su labai dideliu šimtuku čekiuko lygio. Visiems paliesk, kad ši situacija ir toliau išsilyginta.
?
Kultūros administravimas ir finansavimas tai tokia metafizika…Nu, iš kur imti ministrą kuris su tuo pačiu biudžetu organizuotų, dideliam mūsų visų pasitenkinimui, renesansinį genijų nerštą. Bet ir toks superministras gali juk apsivogti, bent paslysti lygioje vietoje ant čekiuko. Tai koks galutinis būtų balansas tokio ministeriavimo?