Kaip šiandien jau visiems yra gerai žinoma, garsusis amerikiečių filosofas Francis Fukuyama istorijos pabaigos idėją susiejo su liberaliosios demokratijos triumfu, kaip jam atrodė, galutinai ir visuotinai įtvirtinančiu nelygstamą laisvosios rinkos pavyzdį. Kas be ko, F. Fukuyama išvados yra lengvai kritikuojamos, jam galima prikišti vienpusį užsiangažavimą arba, priešingai, metodologinį nenuoseklumą. Tačiau čia mums rūpi ne vienos ar kitos doktrinos garbė, o tai, kad mūsų laikais žmogus išties vis dažniau pasijunta gyvenąs pasaulyje, iš kurio tarsi ir nepastebimai, iš anksto niekam nieko neperspėjus, pradingo istorija. Taigi, kaip atrodo, šiandien kalbėti apie istorijos pabaigą yra labiau prasminga remiantis tokios jausenos, įgijusios epidemijos pavidalą, pagrindu, nei puoselėjant ištikimybę atskirai doktrinai ar griežtai apibrėžtos teorijos loginį nuoseklumą, o tai savo ruoštu reiškia, kad toks kalbėjimas 1) visai nepranašauja pasaulio pabaigos, nesusisaisto su įprastinėmis eschatologijos idėjomis, 2) istorijos pabaigos terminologinis užkeikimas gali būti vartojamas ne tiek žymint konceptualią įžvalgą, kiek išties neaiškų žmogaus nerimą ir prieštaringo įsivaizdavimo viražus ar net begalinį sumišimą.
Skirtingai nei F. Fukuyamos atveju, kai istorijos pabaiga yra susiejama su hegeline maniera išpranašauto progreso lemiama pergale, čia jau kalbame apie istorijos pabaigos nuojautos sumišimo pavidalu įsivyravimą, kuris yra susijęs su progreso idėjos įsibėgėjusia kompromitacija, didesniu ar mažesniu laipsniu išaiškėjus, jog būtent pažangos forsavimas ne kartą užtraukė ne tokias jau menkas negandas žmonių bendruomenei. Be didesnio teorinio gudragalviavimo dauguma iš mūsų supranta, jog vadinamoji pažanga neretai yra labai prieštaringas procesas, kai vieną įgydami, kažką kitą prarandame, už laimėjimus kartas nuo karto skaudžiai užmokame. Net ir nebūnant prisiekusiu postkatastrofistu, kartais kyla pagunda pagalvoti, kad vartotojiškumo suklestėjimas takiosios modernybės pasaulyje neišvengiamai yra susijęs su visuomenės antropologiniu nuosmukiu.
Taigi nesunku įsivaizduoti, jog istorijos idėjos puoselėjimas, kvestionuojant visapusės pažangos sampratą, švelniai tariant, yra komplikuotas reikalas. Leiskite šį komplikuotumo atvejį prilyginti tokiai situacijai, jog nelyg būtume priversti orientuotis laike tik pagal laikrodžio tiksėjimą, kai pats laikrodis yra jau be rodyklių ir ciferblato atžymų. Tarkime, tokia „ištiksinčio laiko“ samprata šiandien vienam jau asocijuojasi su užvestos minos paskutinėmis atkarpomis, o kitam su vis dar lipančio į kalną žmogaus širdies dūžiais, tačiau išties pačios istorijos idėjos „iškilimo ir pradingimo“ istorija yra neatskiriamai susijusi su laiko įžvalgų kaita. Tačiau čia taip pat privalu paminėti dvi patikslinančias aplinkybes: 1) toliau kalbėsime ne apie vadinamą objektyviuoju fizikinės mechanikos teoriškai rekonstruojamą laiką ir ne apie kraštutinai subjektyvių išgyvenimų individualizuotą laiką, bet kaip tik apie žmonių bendrabūvio sąlygas ir visuomenės pokyčius leidžiantį nusakyti intersubjektyvaus laiko tipažus, 2) „istorijos ištirpimo“ nūdienoje problemą galime susieti su laiko įžvalgų kaita tik labai suinteresuotai, nebijant įtampos išbandymų, nugalėjus grįžimo į praeitį baimę, drauge įsižiūrint į įvardytos problemos priešistorę.
Kas čia visų pirma krenta į akis?
Štai visuomenės kitimo istorinis apmąstymas yra visiškai nežinoma antikai visuomenė aptarimo perspektyva. Visuomenės kitimą antika įsivaizdavo remdamasi cikline laiko samprata, susiformavusia stebint dangaus kūnų judėjimą, todėl visuomenės kitimas čia buvo suprantamas kaip toks vyksmas ratu, kuris pastoviai kartoja savo jau buvusias būsenas ir kurio ritmikoje neįmanomas joks naujumas.
Istorijos idėja Vakarų mąstysenoje pirmą kartą, bet drauge užbrėžiant lemtingą pavyzdį, iškyla istorijos teologijos pavidalu krikščionių mąstysenoje dar viduramžių istorinės epochos priešaušryje, o, tiksliau tariant, iškilaus krikščionių mąstytojo Šv. Augustino darbuose. Krinta į akis, jog šios idėjos kristalizaciją didžiausia dalimi apsprendė tai, jog krikščionių religija ypač radikaliai atskyrė anapusinės amžinosios būties, suprantamos kaip transcendentinis (lot. transcendens – peržengiantis, išeinantis už ribų) Dievas ir laike išsibarsčiusio pasaulio sferas. Palygindami prisiminkime, kad laikas antikoje dažniausiai buvo aiškinamas per panašumą su amžinybe, antikoje dominavo Platono apibrėžtis, jog laikas yra kintantis amžinybės pavidalas. Savo ruožtu jau Šv. Augustinas amžinybei ir laikui suteikia diametraliai priešingas reikšmes, pažymėdamas, jog laikas, priešingai nei amžinybė, yra sukurtas kartu su laikinu pasauliu, t. y. turi pradžią ir pabaigą, yra ribotas. Taip formuojasi tiesinė laiko samprata, įgalinanti visuomenės kitimo istorinį, pagrįstą progreso lūkesčiais, supratimą, leidžianti, be visa ko kito, unikalizuoti įvykius praeities, dabarties, ateities vaizdinių kontekste.
Taigi tiktai išmontuojant antikinį laiko ratą yra atrandama istorijos problema. Tokio išmontavimo pagrindu tapo transcendencijos idėja, įgalinusi atplėšti vieną nuo kitos „įsimagnetinusias“ amžinybės ir laiko „puses“.
Tiesą sakant, apie šitokį virsmą skirtingais rakursais esu jau diskutavęs šen bei ten ir anksčiau, o šįkart, esant progai, leiskite patikslinti terminus ir pabandyti įvaizdinti perskyras. Kaip atrodo, ciklinė ir tiesinė laiko sampratos gali būti vadinamos linijinės laiko sampratos porūšiais, kuriuos iš tiesų (kaip pamatysime, tai svarbu dėl tolesnių gretinimų) galima pavaizduoti atitinkamais vienos linijos grafiniais simboliais a) ciklinė laiko samprata, b) tiesinė laiko samprata:
Be visa ko kito, transcendencijos idėja visiškai nereiškia, jog paslaptis yra iškeliama išimtinai į anapus, šiapusybei suteikiant totaliai nuskaidrėjusios sferos statusą. Bėgant laikui, palaipsniui aiškėjo, jog ir pats pasaulis yra daugiaplotmė, begalinės įvairovės, kintančių parametrų visuma, kurios aiškinimo neįmanoma įsprausti į nuoseklią linijinės logikos sistemą, o tuo labiau į sustingusią formulę. Taip pat ir visuminės slinktys, persistruktūravimai, įvykių mobilumas, apskritai pokyčio įsivaizdavimas pradeda nebetilpti į šablonišką linijinės tiesinės laiko įžvalgos pagrindu susiformavusią neatšaukiamo progreso sampratą. Trumpai tariant, mūsų laikais linijinę laiko sampratą keičia daugialijininė laiko samprata, suponuojanti kitokį įvykių sekos įsivaizdavimą, savo ruožtu čia siūlyčiau laiko esmės persimainymą, kai vienalinijiškumą keičia daugialinijiškumas, pabandyti įsivaizduoti pagal tokius grafinius simbolius a) penklinė, b) horizontalės ir vertikalės sankryža, c) tinklas (pateiktų grafinių pavyzdžių seka nėra užbaigta):
a) Progreso sampratą iš esmės keičia, galima pasakyti dar taip, pradeda pavaduoti reikalų padėties optimizavimo imperatyvas. Ne tik ES, bet ir visas pasaulis įsivaizduojamas kaip skirtingų greičių takelių paralelinis koegzistavimas, todėl ypatingą reikšmę įgyja visumos subalansavimo, pusiausvyros įtvirtinimo, sprendimų harmonizavimo užduotis. Net ir tuo atveju, kai kalbama apie vienos ar kitos šalies atsilikimo įveikimą, turima galvoje ne tiek toks ar kitoks prasiveržimas į naują būtį, ne tiek išėjimas į naują tiesę, kiek lygiavimasis į tam tikrą standartą, sugebėjimas vykdyti užsibrėžtus normatyvus, atitikti nustatytą normą. Pokyčiai yra laikomi teisėtais tik kaip harmoninių intonacijų paįvairinimas.
b) Nepaprastas gyvenimo tempas, komunikacijų greičiai, daugiapusis įvykių eismas, besimainančių įspūdžių srautai, informacijos įgijimo ir praradimo sparta lemia, jog žmogaus sąmonė kiekvieną laiko akimirką lieka išsibarsčiusi horizontalioje laiko slinktyje. Tuo metu vertikalės vektorius pažymi sąmonės surinktumo užduotį. Gali būti, jog anksčiau paminėto horizontalaus vyksmo atžvilgiu šis vektorius nurodo į nieko nevykimo plotmę, į pertrūkį, į nepaprastą pauzės intensyvumą. Tarkime, nieko neveikimas totalinio veiklumo pasaulyje suteikia prielaidas gilesniam laiko išgyvenimui, jeigu norite, yra savotiška laiko sargyba.
c) Žiūrėkime: skaitmeninis ekrano tinklas, globalinis kompiuterių tinklas, galop – internetas kaip pasaulinis kompiuterių tinklas. Toks tinklas užtikrina mainų patikimumą. Kita vertus, TINKLO įsivyravimas sukuria galimybę fizinį kontaktą pakeisti virtualiais kontaktais, o tai reiškia, leidžia palaipsniui įsitvirtinti vienatvei kaip pasaulio sandaros formai. Savo ruožtu tai suponuoja „laiko iškorėjimo“ slinktį. Kitaip tariant, gyvename epochoje, kai klasikinės mąstysenos linijinę laiko sampratą po truputėlį išstumia „laiko korio“ samprata ir jausenos akistata.
Kaip jau sakyta, pateiktų grafinių pavyzdžių seka nėra užbaigta. Žinia, labiausiai baugina ta perspektyva, kad po dėl mechaninių priežasčių prasidėjusios katastrofos grandininės reakcijos galop išaiškės, kad laikas buvo tik taškas, neužimantis vietos erdvėje.
***
Tokį dreifavimą iš niekur į niekur kažin ar buvo galima tebevadinti pasaulio istorija, nebent būtume kalbėję apie tai tik iš inercijos, jau nesugebėdami įvardyti naujų reiškinių.
Stovėjome įsmeigę akis į dangų ištikti stabo, tarsi išsigelbėjimo būtume laukę iš viršaus, nors visi mūsų protėviai gulėjo užkasti giliai po žeme.
Istorijai pasibaigus ilgai dar lijo per visą užstrigusią vasarą su rupūže ant šalto akmens (vietoj širdies).
Iš daiktiškumo niekas dar nebuvo pradėjęs kisti, tik spalvos jau buvo pernokusios, kažkaip pernelyg ryškios, kad būtų vėl tikros.
Dar prisiminiau: ūžia lietus miške, tik neprisiminiau: ar tai žemuogės raudonuoja po kojomis, – miškas buvo pernelyg skaidrus, kad kažką galėčiau prisiminti su kiauraisiais filtrais.
Klaikiai gražaus ir nežmoniškai liūdno rudens jau nebelaukėme, nors žaliose lankose dar ganėsi nubalnotos sraigės, o pro šalį ramiai plaukė visiškai nepavaldus amortizacijos principams jau gerokai atvėsęs Nevėžis.
Tarsi to būtų negana, likus 5-ioms minutėms iki pasaulio pabaigos, aš susirgau storosios žarnos vėžiu.
Ant tvoros tada, nelyg žiūrovų salėje, norėdamos pamatyti pasaulio pabaigą, grūdosi varnos…
Kai kokių nors kitų mokslų atstovas padaro „atradimą“, kuris po to akivaizdžiai nepasitvirtina, jis susisarmatija ir būna nebeminimas. O kai tai padaro kažkoks filosofas Fuckuyama, tai vis tiek lieka „garsusis filosofas“ ir apie jį nuolat šnekama.
„galime susieti su laiko įžvalgų kaita tik labai suinteresuotai, nebijant įtampos išbandymų“
Rusiška sintaksė. Lietuviškai būtų taip: jeigu mes patys galime kažką su kažkuo susieti, kažko nebijodami, tada „nebijodami“. O jei mes galime kažką susieti, kažkam kitam ko nors nebijant, tada vertėtų paminėti, kam nebijant.
„Čėpucha“ ta sintaksė, lyginant su grynais dalykais ir tiesos siekiu, ypač XX amžiaus istorijoje arba dabartyje. Juk prastuomenei ir mokslo pirmūnams (zubryloms) nesakoma kas vyksta iš tikro – reikia patiems išmąstyti, pasirėmus patirtimi, asmeniniais išgyvenimais ir tikros, o ne univerkėse pasamdytų prapiesorių išgalvotos, runkeliams sukurptos istorijos be jokių ten garsiosios Maldeikovos patarimų zubryloms, kaip ką ten suprasti, a?
Ne, tai nėra trivialumas, smulkmena ar nesąmonė (pažiūrėjau Jūsų žodį rusų kalbos žodyne). Tai rodo, kad per sovietmetį rusai sugebėjo autoriui įsmeigti savo geluonį į smegenis ir sudėti ten savo kiaušinėlių, iš kurių išsiritusios lervos dabar verčia jį gimtąja kalba rašyti rusiškais sakiniais.
O tai aš dėl to kaltas, kad mes buvome sąjungininkių (les Alliés) okupuoti – užimti ir pavergti? Būdami Kapsukėje ko nestabdėte nei vienų, nei kitų? Tik kibote sintaksės ir visų kitų nesąmonių, ir deziukų mintinai kalt („zubryt”)? Nesipriešinote nelaimėlių ėmimui į sovietinę kariuomenę – siuntimui į Afganistaną atiminėt laisvę kitiems nelaimėliams? Dabar irgi tas pats. Kartu su dezi LRT ką palaikote?
Šauniau nei tarybiniais laikais dirbo komjaunuoliškos brigados socialistinio lenktyniavimo nugalėtojas, su neblėstančiu komjaunuolišku įkarščiu tebdirbantis „skaitytojau”, paskaityk, jei pajėgsi „įkirsti” tuometinę „lietuvių” kalbą, pirmo rašytinio LDK dokumento ORIGINALĄ, po to beliks pažiūrėti į savo klyną ir pasitikrinti ar kiaušiniai neišsikraustė į tavo smegenis, o prie kiaušinių esantis „priedas” (jei esi vyras) įsikūrė vietoje nosies.. Na o jei esi neaiškios šiuolaikinės lyties su galūne „as”, tai tokiems apie kiaušinėlius yra geriau kalbėti, kai pas tokius iš kiaušinėlių išsirita „mandavoškės”…
Labai abejoju, kad tamstai rūpi gimtosios kalbos grožis ar, tarkime, autoriaus smegenėlių vingių būklė. Daugybė požymių rodo, kad tauriais tikslais tik pridengiate savo suvešėjusias patologijas ir labai žemus polinkius. Kaip tas žmogelis, kuris dėjosi mylintis gėles, kapstėsi po gėlių darželį prie daugiabučio sienos, visų akivaizdoje klykavo apie žmonių nejautrumą grožiui ir moralinį atsilikimą, o, užslinkus šešėliui, prievartaudavo mažas mergaites. Tamstos pasirodymas eteryje normalių refleksų žmogui kelia tik šleikštulį, nieko daugiau, tačiau, kaip atrodo, nesu padaręs tiek daug blogo šiame gyvenime, kad turėčiau kaip bausmę dabar patirti tokius akistatos su tamsta išbandymus vimdymu. Gal tamstai, o ne kažkam kitam, jau išties būtų laikas keliauti į kitą vietą išsituštinti, neužteršiant čia eterio…
Po 1991 metų komunistų įvykdyto TSRS sugriovimo JAV tapo vienvaldžiu pasaulinio hegemonu.. JAV Fukujama tuo laikotarpiu visai logiškai priėjo išvados, kad JAV ir jos vadovaujamų kolektyvinių Vakarų hegemonija atėjo visiems laikams.Pasekoje, žmonėms įprasta istorija „baigėsi”, hegemono nekontroliuojami, leidžiami ar draudžiami tarpusavio „šalti ar karšti” karai, „nematomos rinkos valdomos” ekoniminės, politinės… konkurenijos baigėsi, visi pasaulyje gyvens pagal JAV diktuojamas „taisykles”.. Fukujama paskelbė, kad atėjo „post istorijos” era, kurioje ir žmonijai žinomos tiesos gali pasidaryti „post tiesomis”, tai yra ir tiesomis ir netiesomis… Fukujamos „post istorinės” eros „tiesa” JAV ir Vakarų pasaulio „išminčių” buvo priimta kaip „mokslinė” ir „atitinkanti tiesą”… Deja, neužilgo laikas visiems akivaizdžiai pademonstravo, kad „post istorijos era” neatėjo, ir tėra tik Fukujamos fikcija.. Pats Fukujama buvo priverstas viešai pripažinti, kad jis su savo „post istorija” klydo… Taip sakant istorija, kaip ir tiesa, laikas, erdvė… gyvuos tol, kol žemėje gyvuos žmonija…
Čiuldė savo „Laiko grafika po istorijos pabaigos”,matomai iš nėra ko daryti, pabandė „paminkyti” vietiniams „intelektualams” savo laiku busvusį daugiau nei madingą Fukujamos ” post istorijos molį”, pridėjęs savo kaip visada „gilių ir genialių minčių, proto vingrybių…”kaip – „dreifavimą iš niekur į niekur..; Istorijai pasibaigus ilgai dar lijo per visą užstrigusią vasarą ..; Tarsi to būtų negana, likus 5-ioms minutėms iki pasaulio pabaigos, aš susirgau storosios žarnos vėžiu…;”….
Dovanokit, bet ką daryt žmonėms, kuriems tas garsusis amerikiečių, nelabai amerikiečių, filosofas Francis Fukuyama neįdomus ir nieko apie jį tokį žinot nenorima. Kaip tokiems tada gyvent? Žmonėms, kuriems juodlige užkrėsti pyragaičiai, sakykime, vokiečių vaikučiams įdomesni tyrinėjimui ir priėjimui prie šio baisaus karo, Antrojo pasaulinio, nusikaltimų vieningos išvados vien apie tuos pyragaičius pagalvojus? Taip elgėsi aljantai, klykdami ir rašydami bei kurdami dezi propagandinius ir net apgaulingus dokumentinius filmus už drg.Staliną. Stovime akis į dangų įsmeigę ir nežinome ką sakyt apie tai sužinoję.
„galime susieti su laiko įžvalgų kaita tik labai suinteresuotai, nebijant įtampos išbandymų“
Rusiška sintaksė. Lietuviškai būtų taip: jeigu mes patys galime kažką su kažkuo susieti, kažko nebijodami, tada „nebijodami“. O jei mes galime kažką susieti, kažkam kitam ko nors nebijant, tada vertėtų paminėti, kam nebijant.