Šįkart leiskite kalbėti tezėmis, be tuščiažodžiavimo.
Taigi!
Kaip atrodo bent man, dviejų Lietuvų vienoje negali būti (nesutilptų), todėl kyla klausimas – kuri Lietuva yra tikroji, o kuri – tik parazitinė atauga?
Nesunku pastebėti, kad parazitinės ataugos Lietuvos kelrode žvaigžde yra jau aiškiai išsakyta, išgryninta iki galo mintis, kad lietuviškos tautinės tapatybės puoselėjimas toje pačioje Lietuvoje yra pažangos stabdis, o lietuvių tautinė kultūra neva yra reakcinis reiškinys.
Ta proga aplanko skaudi nuojauta, – tiesą sakant, pernelyg skaudi, kad nebijotum įsisąmoninti tokio sąmonės praskaidrėjimo iki galo, – jog taip kalbėti galėtų tik Kremliaus vanagai arba, tarkime, vienos papuvusios frakcijos iš Izraelio atstovai (apie tai kitą kartą pasišnabždėsime išsamiau), tačiau Lietuvoje šią mintį populiarina tetos ir dėdės, kurie save priskiria mano gimtinės elitui (sic!)
Politiškai šiai kvazi-Lietuvai pirmiausia atstovauja I. Šimonytės vardu įkūnytos transfigūracijos pseudokonservatoriai ir kitos panašios politinės šmėklos.
Kas be ko, pastaruoju metu šios degradacijos subkultūros tendencijų paūmėjimas yra sietinas su vadinamųjų kultūrininkų bandymu kultūrą paversti politinės prostitucijos įkaite ir su tokia kova už tariamą žodžio laisvę, kai visomis išgalėmis siekiama įtvirtinti betoninio pavidalo cenzūrą.
Ypatingai baisus šios parazitinės ataugos Lietuvos padalinys yra leidėjai ir apsišaukėliai redaktoriai, kurie bandė primesti sveiką protą triuškinančią išvadą, jog pasaulinį Holokaustą sukėlė toli gražu ne Hitleris ar Vokietijos naciai, o… lietuviai.
Iš kur atsiranda tokie „leidėjai ir redaktoriai“, kokioje terpėje jie išsiperi. Žinia, jie atsiranda iš užsienio kapitalo fondų, remiančių Lietuvos kultūros klestėjimą (?), o gal net ir sužydėjimą, nes dar Lukrecijus Karas skelbė „ Vermes de stercore existunt“ (liet. Vabalai atsiranda iš mėšlo).
Jie yra gyvuliai, kitaip nepavadinsi. Tai yra niekšų gauja, didesni Lietuvos priešai nei visokios švenčionienės, kartu sudėtos į krūvą. Todėl Lietuvai kaip dūstančiai žuviai ant kranto yra reikalingas užsienio agentų įstatymas, o čia mano gimtinei galėtų padėti JAV, kur toks įstatymas sėkmingai veikia, juridinio skyriaus instruktoriai. Kitaip neišgyvensime.
Kaip mums elgtis, kad maro užkratas neapimtų visos Lietuvos?
Gi apkrėstos Lietuvos neišveši už miesto ribų kaip sniego šią žiemą, kita vertus, mėšlas mažai primena sniegą, netirpsta net pavasarį.
O gal mes išmoksime gyventi šalia vienas kito, vaikščiodami skirtingais keliais, susikūrę savo atskirus universitetus, nacionalinius transliuotojus, kitas institucijas, tarp kurių jokių susisiekiančių indų neliktų net kaip atavizmo? Tai – retorinis klausimas, ar ne?
Baisiausia yra tai, kad jie perėmė okupanto paliktą nišą, ištupėtą jo gūžtą ir struktūrines okupanto privilegijas, mums palikdami Lietuvą kaip šuns būdą.
Todėl, kaip atrodo bent man, tikroji Lietuva anksčiau ar vėliau privalės sukilti, bent pabandyti nepralaimėti, kaip toje pasakoje apie Čipoliną, kai smirdintis svogūnas buvo paties gyvenimo priverstas pabandyti nusipurtyti tupinčius ant jo sprando apkartusius mandarinus ir supuvusius pomidorus.
Labai pritariu visoms gynybinėms iniciatyvoms, norėčiau, kad būtų ginkluojamasi dar sparčiau, tačiau grynasis džiaugsmas manęs jau nebeaplanko net ir tokiu atveju, kai čia yra matomas šioks toks sujudimas, nes gerai žinau, kad tada, kai Tėvynės vardas yra dirbtinai ir pagreitintai, o vaisingas dirvožemis tampa konjunktūros dykuma, vien „geležis“ kažin ar padės išsigelbėti…
” Kvazi-Lietuvai pirmiausia atstovauja I. Šimonytės vardu įkūnytos transfigūracijos pseudokonservatoriai”. Autoriui priimtiniausia yra dabartinė valdžios koalicija. Stebina.
Musių valdze – netarnauja paprastiems žmonėms. Musės – mūsų, o valdze – musių. Todėl paprastai zyziame, paprastai sėdėdami, paprastame mėšle.
„ Vermes de stercore existunt“ (liet. Vabalai atsiranda iš mėšlo).
Ne vabalai, o kirminai. Galima ir į kokį nors žodyną pažiūrėti. Kiti netikslumai jau buvo aptarti ir net nuorodą su lietuviškos knygos puslapiais buvau davęs (kurioje yra ir lotyniškas tekstas).
„toje pasakoje apie Čipoliną“
Prorusiško Italijos komunistų partijos nario kūrinys.
Iš mėšlo atsiranda kirminai, o iš kirminų musės. Na taip, musės ne vabalai, o berods vabzdžiai , ir kirminai ne tas pats kas lervos ir tt . Kaip bebūtų , taisyklinga kalba gali neblogai derintis su klaidomis, veertinant ją iš biologinio taško.
Lietuviai , rinkėjų dauguma, žiauriai pasielgė su Lietuva 1992 metais , neverčiami , savo noru grąžindmi į valdžią kaip nuluptas kiaušinis per 50 metų pažintus komunistus. Gal kartais per 33 metus po to persigalvojo, pripažino savo vištakumą? Nė velnio, komunistai-socdemai vėl valdžioje, Landsbergis iki dabar apklausose nuolat priešpaskutinis tarp žinomesnių Lietuvos politikų. Padorūs politikai, skirtingai nuo žulikų, nežino iš kurio šono prieiti, kaip dirbti su tokia tauta. Kai kam net atrodo kad tokiame elgesyje atsiveria pati lietuviškumo kvintesencija ir nieko nepakeisi neišnaikinęs lietuviuose paties lietuviškumo. Aišku, tai perdėjimas. 3 milijonai užsispyrusių lietuvių negali pastebimiau pristabdyti pasaulinio progreso. Vadinasi, lietuviškumo naikinimas dėl pažangos tuo ir pasibaigtų – tautos nutautinimu Bala nematė lietuvių, ibet jei i r daugiau yra tokių tautų? Kiek jų yra? Kas spręs? Pvz prez. Trumpui atrodo kad visa ES, su savo tautomis, stabdo Europoje amerikonišką pažangą. Savo ruožtu viceprezidentas Vance , kaip tik baisisi vardan progreso vykstančiu Europos tautų nutautėjimu , identiteto praradimu.
Socdemų (kurie nėra pseudo?) ausys kyšo, todėl ir samprotaujama apie „pseudokonservatorius”.
Pakutiniame sakinyje turėjo būti parašyta „ dirbtinai ir pagreitintai trinamas”, bet žodis „trinamas” kažkaip nepasirašė, prapuolė. Atsiprašau.
Klaidos ištaisymas: Paskutiniame
Šios tezės – visiškas nusipezėjimas… Nei protui, nei širdžiai… Gal tik kokiai Švenčionienei…