Edvardas Čiuldė. Kur keliauja Nacionalinio susivienijimo kupranugaris?

Žinomas rašytojas sako, kad nepakeliamas yra būties lengvumas, o štai Nacionalinį susivienijimą prislėgė sunkio dvasia, Nietzshe’s vaizduotėje paprastai iškylanti kupranugario pavidalu, kitaip dabar nepasakysi. Net ir pašalinio stebėtojo, detaliau nežinančio partijos vidinio gyvenimo peripetijų, sielą užvaldo dusinantis nesmagumas, matant, kas čia darosi.

Kažkas ta proga tarsi ir teisingai pastebi, kad nereikėjo nesutarimų išnešti į viešumą, jog neva kvaila plauti nešvarius rūbus publikos akiratyje. Tačiau tiesa tikriausiai yra ir tai, kad partijoje įvyko kažkas panašaus į vidinį sprogimą, kai jau išorėje pasklidusių nuodingų dūmų ir pažirusių skeveldrų nebeįmanoma nuslėpti.

Tarkime, čia rimtai kaip pasirinkimas tarp mirties ir gyvenimo prasidėjo kova ne tik dėl partijos vairo, bet ir dėl partijos likimo – ar užsiliks bent kažkoks atminimas iš buvusio Nacionalinio susivienijimo įdirbio, ar į senas statines bus supilstytas naujas vynas, galimai iš anksto sugižęs?

O gal Nacionalinis susivienijimas, įveikęs sunkmetį, galiausiai pademonstruos sugebėjimą suvienyti savo gretas, a?

Iš tiesų, pradėkime nuo tokio formalaus dalyko kaip Nacionalinio susivienijimo pavadinimas, keldami sau tikslą atkreipti dėmesį į dar neįvardytus senojo raugo, jeigu taip būtų galima pasakyti, Nacionalinio susivienijimo veiklos ir būdo bruožus, pagal kuriuos Vytauto Radžvilo vadovauta partija ilgą laiką esmiškai skyrėsi nuo kitų tautiškai užsiangažavusių ir patriotinių politinių darinių ir dėl to yra nepakeičiama iš principo.

Kaip atrodo bent man, vienaip ar kitaip pasivadinę ar persivadinę tautininkai Lietuvoje pačią tautą traktuoja kaip partiją, kurią reikia prižiūrėti kaip organizuotą struktūrą ir ideologiškai kontroliuoti, visą tautą suspaudžiant į vieną geležinį kumštį. Kartais kyla įspūdis, kad ir lietuvio pagal prigimtį priklausymą lietuvių tautai jie būtų linkę reglamentuoti, tokią teisę suteikdami tik tiems individams, kurie turi bent dvi aukštesnio sąmoningumo tautiečių rekomendacijas, uždegančias žalią šviesą jiems būti priimtiems į tautą. Savo ruoštu nesunku pastebėti, kad Nacionalinis susivienijimas, bent jau tuo pavidalu, kaip jį mes kol kas dar pažįstame, tautos nelaiko pagal partinį pavyzdį sutelktos organizacinės struktūros, o nacionalinis susivienijimas Nacionalinio susivienijimo partijoje yra suprantamas kaip idealus pageidavimas, kaip judėjimas idealo, kuris gali pažadinti tikrovę, bet negali anosios pakeisti linkme, panašiai kaip žemėlapis padeda orientuotis vietovėje, bet nepavaduoja tikrovės landšafto.

Kita vertus, jau buvo kalbėta, kad Nacionalinio susivienijo (NS) vairo perėmimas į kitas rankas netrukus gali lemti, kad ši partija pasuks supanašėjimo su TS-LKD kryptimi. Tai būtų dar didesnė bėda, ar ne?

Šių eilučių autorius, kaip ir didžioji dauguma iš mūsų, andai džiugiai sutiko TS-LKD vadovybės pasikeitimą, partijai išsirinkus pirmininku Kasčiūną. Tačiau šiandien jau negaliu atsikratyti bjauraus įtarimo, kad antilietuviško nusiteikimo Šimonytės pakeitimas ultrapatriotu Kasčiūnu toli gražu nepagerino dalykų padėties partijoje ir šalyje bent jau nacionalinio saugumo požiūriu, o, galimas daiktas, netgi pastebimai pablogino. Kasčiūnas, pradėjęs varinėti kalbas apie būtinybę pavojingais laikais riboti žodžio laisvę ir ugdyti pasiryžimą medžioti tautos priešus, nežiūrint jo nuopelnų ministro poste, dabar pats tampa nacionalinio saugumo problema, nes tokios kalbos gali pastūmėti į dar didesnį susvetimėjimą tarp tautos ir valdžios, taigi gali prikurti daugiau žalos nei galėtų pridirbti net kelios NKVD divizijos. Kas be ko, karo padėties paskelbimas numato ne vieną apribojimą, tačiau mes gerai žinome ir tai, kur gali nuvesti liaudies ar tautos priešo dirbtinai palaistomos ideologemos suvešėjimas, išankstinio nepasitikėjimo piliečiais kultivavimas. Kaip atrodo, Kasčiūnas su savo bendraminčiais kretinais to nesupranta.

Nacionalini susivienijimas buvo ne kartą pašiepiamas dėl savo komandos vojažų į provinciją, kad neva tuščiai gaišta laiką, šviesdamas liaudį ir populiarindamas savo idėjas. Tačiau bent man susidarė įspūdis, kad tokių išvykų metu jiems ne mažiau svarbu buvo išgirsti platesnio spektro žmonių nuomones, įsiklausyti į jas, pasiklausti „paprasto“ žmogaus. Kaip atrodo bent man, pasiklausti „paprasto“ žmogaus nacionalinio saugumo požiūriu visgi yra svarbiau nei klausytis Kasčiūno kliedesių apie išankstinį pasirengimą nelojaliųjų sutramdymui.

P. S.

Prieš daugelį metų esu viešai kėlęs klausimą – Kodėl reikėtų atsiklausti „paprasto“ žmogaus? Po to su trenksmu esu išsižadėję tokios „paprasto žmogaus“ konstrukcijos. Tačiau jeigu ir nėra tokio dalyko kaip paprastas žmogus tikrovėje, ideali „paprasto žmogaus“ konstrukcija gali praversti kaip ideokratinių įtarumo marazmų užkardymo priemonė, ar ne?