Edvardas Čiuldė. Kontrabanda iš išorės ir vidaus

Kai Lietuva virte virė nuo gąsdinančių pranešimų apie cigarečių kontrabandą iš totalitarinio režimo Baltarusijos oro balionais, trukdančiais oro uostų darbą ir keliančiais kitus pavojus, mano sielą dar baisiau nei oro balionai prislėgė ir išgąsdino nutekėjusi į viešumą žinia apie Valstybės kontrolės (VK) išvadą, nerimastingai bylojančią apie tai, kad garsiausiuose Lietuvos dailės muziejuose taip netinkamai vykdoma šedevrų apskaita, jog mes net nežinome, kas dar yra saugoma fonduose, o ko čia jau nebėra apskritai, kažkur išgaravo…

Šią VK išvadą aš persakiau savais žodžiais, taigi, kyla klausimas – ar nesutirštinau spalvų?

Savaip iškalbingas yra jau nurodyto straipsnio, kuris išviešino minėtą VK audito išvadą, pavadinimas – „Po milžiniškos vagystės Luvre – žvilgsnis į Lietuvą: klajojantys šedevrai atskleidė šūsnį pažeidimų“.

Čia, be visa ko kito, rašoma: „Valstybės kontrolė (VK) gegužę atliko auditą Lietuvos nacionaliniame muziejuje (LNM), Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje (LNDM) ir Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Auditoriai aptiko ir reikšmingų klaidų vertinant muziejinių vertybių duomenų patikimumą.

Valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė teigė, kad muziejinės vertybės iki šiol nėra tinkamai inventorizuotos, todėl nėra žinoma, ar visos apskaitoje registruotos vertybės tikrai egzistuoja, o tai gali lemti praradimus“.

Valstybės kontrolierė sako labai aptakiai, kad „tai gali lemti praradimus“, tačiau, išversdami į kasdieninę žmonių kalbą, mes suprantame šį pranešimą taip, kad paminėtuose dailės muziejuose galimai yra sukurta palanki terpė vagystėms, linkimui prie nacionalinių vertybių praradimo. Taigi, dabar galima klausti tik taip – tai yra vagių irštvos tyčinis darbas ar niekšingas apsileidimas?

Žinia, kontrabanda pagal apibrėžimą yra nelegalus prekių ir vertybių (iš)gabenimas.

Kita vertus, plaukai stojasi piestu iš siaubo, kai pastebime, kad VK audito išvadoje paminėtų pagrindinių Lietuvos meno šventovių vadovai yra prasidėjusios Lietuvoje „kultūrinės revoliucijos“ lokomotyvai. Taigi nevalingai peršasi išvada, kurios bandau atsikratyti kaip piktos dvasios pagimdytos minties be perstojo žegnodamasis, kad dabar Lietuvoje sėjama maišto sėkla, bandoma išprovokuoti kažką panašaus į riaušes galimai dar ir dėl to, jog kažkam svyla padai. Iš tiesų, jeigu suaktyvėjusias provokacijas iš išorės palydės vidinės suirutės intensyvinimas, įsivyravusioje maišatyje sunku bus atsirinkti – kas yra kas?

Per pastarąsias savaites Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Gelūnas tapo odiozine figūra, ar ne? Tai iliustruoja ir toks faktelis, kad prie čia minėto ir cituoto straipsnio puikuojasi net 16 Gelūno nuotraukų, parodančių direktorių įvairiomis pozomis. Tačiau man iš atminties išplaukia dar ir toks „faktelis“, kad garsus Lietuvoje kolekcionierius paskolino ar davė pasaugoti (nežinau, kaip tai techniškai teisingiau būtų pavadinti) „Gelūno muziejui“ M. K. Čiurlionio paveikslą, tačiau muziejaus ekspozicijose šis didžiojo mūsų tautos genijaus kūrinys nebuvo eksponuojamas. Kaip dabar suprasti: ar taip, kad muziejaus lankytojai yra neverti akistatos su M. K. Čiurlionio paveikslu, ar taip, kad M. K. Čiurlionis yra nevertas jų dėmesio?

Jau tikriausiai pastebėjote, kad kalbėjau čia kol kas labai atsargiai, nebandydamas forsuoti kaltinančių išvadų, kai neturiu jokių jas pagrindžiančių faktų, tačiau žodžius „kultūrinė revoliucija“ čia užrašiau kabutėse iki galo įsisąmonintu pavidalu, turėdamas galvoje, jog keliama šiandien Lietuvoje vadinamųjų kultūrininkų sumaištis neturi nieko bendro bent jau su kultūra, o yra leftistinės užingridų gaujos pradėtas ir tęsiamas Valstybės užpuolimas.

Jau daugelį kartų turėjau progą pastebėti, kad Šimonytės valdymo metai buvo antilietuviško perversmo Lietuvoje laikotarpis, ilgai kaip maras užtrukęs antilietuvizmo pučas, o šiandieniniai įvykiai rodo, kad tokio profilio pučas galimai jau įgyja permanentinį pobūdį.

Kas be ko, naujai išrinkta valdžia savo kraupiomis klaidomis sukūrė palankią terpę antivalstybinio perversmo piktžolių suvešėjimui.

Žinoma, didžiausias košmaras yra tai, kad antilietuvizmo pučo pratęsime dalyvauja tų institucijų, kurios pirmiausiai turėtų rūpintis lietuviškos tapatybės ir pasididžiavimo savo tautos kūrybiniais iškovojimais puoselėjimu, vyriausieji vadybininkai.

Gal jie galvoja, kad lietuvių tauta yra neverta savo tautiečių sukurtų šedevrų?

Kad ir kaip ten būtų, jau šiandien galima padaryti išvadą, kad esamomis politinės kultūros sąlygomis, kai didžiausius meninius lietuvių tautos iškovojimus siekiama priešpriešinti lietuvybės dvasiai, o menas paverčiamas tarpusavio vidinės politinės kovos įrankiu, pagrindinių meno šventovių vadovais – trūks plyš – negali tapti politinių partijų nariai.