Kaip atrodo, po pastarųjų savaičių įvykių žodis „kultūrininkas“ yra tapęs beveik keiksmažodžiu arba lėkštojo intelekto visuomenėje komivojažieriaus sinonimu. Taigi, dabar jau norėtųsi sakyti, kad atstumas tarp kultūros ir kultūrininkų yra matuojamas šviesmečiais, ne kitaip.
Tačiau, regis, viskas šioje sferoje yra dar kebliau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, nes pati kultūra, jeigu leisite taip pasakyt, savo esme yra atstumas…
Kultūra kaip tokia tampa atskiros refleksijos objektu tik tada, kai ji praranda savo vietą sakralumo sferoje, menas kaip suverenios veiklos sfera atpažįstamas tik tada, kai menas, Hanso Georgo Gadamerio žodžiais tariant, tampa benamiu. Taigi su kultūra, kaip mes ją atpažįstame moderniaisiais laikais, neišvengiamai įgyjame taip pat ir tuštumos pojūtį, galimai ne iki galo atpažįstamu pavidalu – kodėl taip aštriai čia įkvepiame taip pat ir rezignacijos kvapą? (Senasis mitas byloja, kad Prometėjas ugnį, pavogęs iš dievų, žmonėms atnešė tuščiavidurėje nendrėje.)
Jeigu man būtų leidžiama kalbėti savo balsu (kitas neišdrįs taip aiškiai byloti), pasakyčiau, kad kultūra yra šalutinis religijos produktas, tačiau štai kultūros filosofas Stasys Šalkauskis tvirtina, kad religija galiausiai nėra kultūros dalis (p. 111–117). Žinia, kultūra bendriausiai prasme yra suprantama kaip žmogaus veiklos ir tos veiklos rezultatų sfera, kai savo ruožtu religio numato abipusį Dievo ir žmogaus dalyvavimą tarpusavio santykio „surinktume“.
Kas be ko, čia pirmiausiai kalbame apie „dvasinę kultūrą“ (sąmonės kultūrą arba kultūros sąmonę), tačiau ne tik – pirmykščiai techniniai išradimai, pirmapradžiai darbo įrankiai, proceso planavimas atsirado vilties puoselėjimo horizonte, o viltis ruožtu yra viena iš svarbiausių religinės sąmonės stūmoklių arba, dar daugiau – religinės sąmonės raugas. Toks natūralus gamtos produktas kaip gyvūnas neturi vilties, ar ne?
Taigi, žiūrint tokiu rakursu, menas yra žmogui beveik nepakeliama, jo galias viršijanti būties įtampos kančia.
Dar kitaip tariant, visa ta popso pumpavimo sfera arba „linksminamieji menai“ kažin ar gali būti vadinami menu tikrąja to žodžiu prasme, nebent šitokią infrastruktūrą pavadintume charizmos menu, nes tokį saviraiškos kelią dažnai pasirenka mokantys sužavėti kitus, simpatiški žmonės, tikri antropoplastai.
Tačiau meno nė iš tolo neprimena po meno vėliava vis dažniau parazituojančios įvairiausios instaliacijos, „Fluxus menas“ – dalykai, kurie su menu gali būti siejami nebent tik tokiu laipsniu, kiek, Tomo Venclovos žodžiais tariant, žaidimas „Monopolis“ turi kažką bendro su šalies ekonominio gyvenimo realia dinamika.
Jau anksčiau esu kėlęs klausimą, kas yra menas – gyvenimo pagrindas ar tai, kas lieka ant dugno – pagrandukas. Nebandydamas dabar iš naujo perrašyti to, kas jau buvo pasakyta anksčiau, toliau pateiksiu keletą išvadų iš buvusių savo pasvarstymų, kai bandžiau atsakyti į šį klausimą.
***
Mano kartos žmonės prisimena, kad buvo laikai, kai menininko žodis visais gyvenimo klausimais buvo fetišizuojamas, menininkui buvo suteikiamas jeigu ne šventojo, tai bent raitelio ant balto žirgo, nešančio liepsnojantį tiesos fakelą, instancijos statusas. Tiesą sakant, nereikėtų labai stebėtis, kad toks menininko sureikšminimas dominavo nelaisvės sąlygomis, nes čia, iš vienos pusės, okupacinė valdžia tikslingai siekė panaudoti talentus režimo pašlovinimui, o, iš kitos, tauta meno simboliniuose užšifravimuose, šioje kuždesių ir šnabždesių sferoje, siekė išgirsti kažką panašaus į laisvės pažadą.
Tačiau kur pasidėti menui, kai viskas stoja į savo vietas, kiekvienas užsiima savo reikalais ir menininkui staiga nelieka pareigos užsikrauti metapolitiko, istorijos kvaziteisėjo ar nelicencijuoto pranašo naštą? Gal išties teisus buvo Platonas, sakęs, kad poetus reikėtų vyti iš tobulos valstybės? Tačiau tai, kad menas neužsiima aptarto pavyzdžio pavadavimo funkcija, o menininkas su dideliu palengvėjimu nusiima žynio kaukę, nesumenkina meno reikšmės, bet kaip tik leidžia apibrėžti meninės refleksijos savitumą jos prigimtinėje vietoje, įpareigoja grįžti prie meno šaknų.
Laisvės pažadas, kurį teikė menas nelaisvės sąlygomis, palaikė žmogaus integralumo idėją, nes be tokio pažado žmogus lieka atidalintas, prakiuręs, išbarstantis savo esmę.
Tačiau net ir politiškai laisvas žmogus, tarkime, gyvenantis tobuloje valstybėje, gali būti atskirtas nuo savo esmės, jeigu išsibarsto duotose gyvenimo aplinkybėse, sutampa su laiku be likučio, lieka įkalintas tiesioginių poreikių.
Kita vertus, reikia pasakyti ir tai, kad tas pats žmogus nevalkioja su savimi savo esmės kaip naštos, greičiau yra taip, jog ta esmė yra surenkama kiekvieną kartą iš naujo idealybės sferoje, atsimenama, menama. Tokios esmės puoselėjimas yra menas, kurio niekas nesinešioja ant savo kupros. Nepaisant įdedamų kūrybinių pastangų, menas iš tiesų yra tik pumpuravimas ore, tarkime, nuodėmingas lengvumas, net jeigu prieš akis turėtume stambiagabaritinės skulptūros pavyzdį.
Taip tikriausiai turėtume suprasti posakį apie nepakeliamą būties lengvumą, nes būties lengvumas yra didysis žmogaus sunkumas.
Vis dėlto, kupriuko muzikanto simbolinė figūra yra klaidinanti meno metafora, nors, iš kitos pusės, plazdančių sparnų vaizdinį čia taip pat skubu atmesti dėl katastrofiškai nuvalkioto ir visiškai išdėvėto tokio įvaizdinimo turinio.
Įdomiausia tai, kad tokiam meno forsuotam sureikšminimui pretekstą teikia tas pats Platonas, kurį ką tik minėjome visiškai kitame kontekste.
Ilgai gyvendamas šiame pasaulyje vis labiau stebina Platono idealizmo realistinės įžvalgos, šios doktrinos realistinis potencialas, ypač akivaizdus apmąstant situaciją, kad esmė nėra įmontuota reiškinio duotybėje kaip jo sudedamoji dalis, o greičiau yra begalinės kelionės orientyras, atsiveriantys horizontai, kai mes jau kažką mename ir siekiame įminti gyvenimo užmintą mįslę. Platono sielos praegzistencijos teorija, o gal žaismingas mitas apie tai, kad neva siela prieš susijungdama su kūnu gyveno idealių esmių pasaulyje, o dabar gali prisiminti tą esmę iš šio pasaulio reiškinių teikiamų užuominų, byloja apie mūsų gyvenimo pulsaciją, kai siela pagal natūralią gyvenimo ritmiką yra linkusi išsibarstyti, nupulti, bet menantis menas pastoviai kreipia sielą surinktumo linkme, leisdamas mums laisvai pursloti būties pertekliaus laiptais iš apačios į viršų, pažeidžiant visus gravitacijos dėsnius. Žinia, pagal Platoną, būtent grožio patirtis yra atminties tokios aktualizacijos arba menančio meno užgimimo priežastis.
Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, tokia meno patirtis yra svarbesnė nei, tarkime, išsilavinimas ar kultūrinis išprusimas su negyvų žinių reljefu ir užkimšta siela, kai mokslingoje, bet apsunkusioje nuo vienpusiškumų visuomenėje kartais žmonės praranda paskutinius atvirumo būčiai likučius.
Šią vasarą atostogaudamas kaime mačiau kaip visiškai pražilusi senučiukė mano kaimynė, tikriausiai niekados ir negirdėjusi to Platono vardo, tąkart sustingusi kaip druskos stulpas stovėjo už namo užburta kraupaus grožio saulėlydžio, purpurinio dangaus spektaklio, kol visiškai ištirpo tamsoje. Nuščiuvusioje naktyje pramaišiui su pelėdos klykavimu dar ilgai girdėjosi kaip ji tylos žodžiais kalbasi su savo esme.
Vaduotis nuo rusicizmų sveika net kai rusicizmas nebesukelia lietuviškai aplinkai alergijos ir atmetimo reakcijos. Nebėra suvokietėjusių Užnemunės lietuvių , kurie stabėdavosi carinėje Rusijoje gyvenusių lietuvių surusėjimu. O tie savo ruožtu stebėjosi Užnemunės suvokietėjimu. Ne vien kalboje
Taip. Bet kai kurie žmonės prie jų taip prisirišę ir taip aistringai juos gina, kad net stebėtina. Tarsi būtų kažkoks Čiuldės sindromas, panašus į Stokholmo sindromą.
„nes čia, iš vienos pusės, (…) o, iš kitos“
Rusicizmas „s odnoi storony… s drugoi“. Lietuviškai būtų „viena vertus… kita vertus“. O angliškai būtų „ant vienos rankos… ant kitos“ 🙂
„išsibarsto duotose gyvenimo aplinkybėse“
Ką tai reiškia? „V dannych obstojatelstvach“? Lietuviškai tai būtų „esamose aplinkybėse“.
„stambiagabaritinės skulptūros“
Krupnogabaritnyj, sovietinis biurokratžodis.
„o greičiau yra“
Skoreje. Lietuviškai būtų „veikiau“ ar tiesiog „labiau“.
„sielos praegzistencijos teorija“
Preegzistencijos.
Žodis „praegzistencija“ (lot. praeexistentia) vartojamas filosofijoje reiškiant buvimą prieš gimimą.
Tad junginys „Platono sielos praegzistencijos teorija“ yra terminologiškai ir kalbiškai
tvarkingas.
Tai greičiau yra…“
Taisyklinga.
Tai natūralus būdas išreikšti vertinimą ar atspalvį:
„Tai greičiau simbolis, o ne realus įvykis.“
Galima ir trumpiau: „greičiau tai yra“, abiem atvejais – norminis vartojimas.
„Iš vienos pusės… iš kitos pusės…“
Tai įprastas junginys, vartojamas reiškiant priešpriešą, panašiai kaip „viena vertus… kita vertus…“.
Tad:
„Iš vienos pusės tai naudinga, iš kitos – kelia problemų.“
Kliedesiai. Lotyniškai „praeexistentia“ turi priešdėlį prae-, kuris romėnų buvo tariamas [prai], o nuo Viduramžių [prė]. Tada priešdėlis ex- ir t.t. Vokiškai bus „Präexistenz“, prancūziškai „préexistence“, angliškai „pre-existence“ arba „preexistence“ ir t.t. Pažiūrėkite bet kokiame žodyne. Kitaip tariant, čia nėra rusiškas priešdėlis pra-, kaip „prababuška“ ar pan.
Apie kitus kliedesius net kalbėti neverta.
Trumpai tariant, „praegzistencija“ yra taisyklingesnė forma lietuvių kalboje negu proegzistencija ar preegzistencija, nes ji atitinka lietuvių kalbos tarptautinių elementų derinimo normas. Paaiškinsiu išsamiau:
1. Žodžio kilmė ir reikšmė
Lotyniškas žodis praeexistentia („buvimas anksčiau“) sudarytas iš:
prae- – reiškia „prieš“, „anksčiau“,
existentia – „egzistavimas“, „buvimas“.
Tad praeexistentia tiesiogiai reiškia „egzistavimas iki gimimo“, t. y. „praegzistencija“ – kaip ir Platono sielos idėjos atveju.
️ 2. Kodėl ne proegzistencija?
Priešdėlis pro- (iš gr. ir lot.) reiškia „už“, „vietoje“, „pirmyn“, „gynyboje“, bet ne „prieš (laiko požiūriu)“.
Pvz.:
prologas – „įvadas prieš pagrindinį veiksmą“ (čia „prieš“ erdvine ar struktūrine, ne laiko prasme);
propaguoti – „skleisti (už ką nors)“.
Tad proegzistencija būtų dviprasmiška ir netaisyklinga semantiškai, nes pro- neturi laiko reikšmės „iki“.
️ 3. Kodėl ne preegzistencija?
Formaliai pre- taip pat reiškia „prieš“ (kaip angl. preexistence), tad iš angliškos tradicijos preegzistencija atrodo logiška.
Tačiau lietuvių kalboje norminis tarptautinis priešdėlis, kilęs iš lotyniško prae-, turi būti rašomas kaip prae-, ne pre-.
Pvz.:
praefiksas (ne prefiksas),
praediktas (ne prediktas),
praegzistencija (ne preegzistencija).
Lietuvių kalbos rašybos tradicija išlaiko lotynišką formą „prae-“, o ne anglų formą „pre-“.
✅ 4. Santrauka
Forma Kilmė Reikšmė / vartosena Taisyklingumas
praegzistencija iš lot. praeexistentia „buvimas iki gimimo“ ✅ taisyklinga
preegzistencija iš angl. preexistence angliškas vertinys ⚠️ netaisyklinga lietuviškai
proegzistencija iš lot./gr. pro- („už, vietoje“) neteisinga reikšmė ❌ netaisyklinga
O varge. Skaitykit vadovėlius, žodynus, nedarykit sau viešos sarmatos. Ir beje, kas yra tas „prediktas“?
Nelabai „korektiška” yra užgaulioti lansberginiame durnių laive pirmu pasiskelbusį M. Mažvydu „Skaitytoją”, kuris pats rašo šiuolaikinius lietuvių kalbos vadovėlius, siūlo juos visiems skaityti, savo komentarais nemokamai visus moko šiandienos durnių laivo „intelektualinį” lygį atitinkančios, šiuolaikiškai „taisyklingos” lietuvių kalbos.. Nei Smetonos, nei tarybiniais laikais joks lietuvis lietuviškai kalbėti ir rašyti nemokėjo… „Skaitytojui” koks Donelaitis buvo iš viso „beraštis”, nes rašė kaip pakliuvo, nei lietuviškai, nei lenkiškai… Tikrasis Martynas Mažvydas su savo lietuvių kalbos gramatika, pagal „Skaitytojo” vertinimus, galėtų pretenduoti į lietuvių kalbos šiandieninės pradinės klasės mokinio vidutinioko lygį…
Taip kad, jei kas nori būti „lietuvių kalboje mokytu”, tiems nedera „ožiuotis”, nes jiems nieko kito nebelieka, kaip lietuvių kalbos mokytis iš „Skaitytojo” vadovėlių…, kokios istorijos – mokytis iš šiandiena Ukrainos „istorikų” parašytų „istorijos vadovėlių”… ir t.t.
Šitas iškrypėlis vėl prie manęs priskreto. Ką dabar man daryti? Gal kviesti dorovės policiją?
Žinoma, geriausiai būtų visiškai nekreipti dėmesio, nes bet kokia reakcija yra malonės dovana tokiam neadekvačiai besielgiančiam žmogui, kaip galima spręsti per atstumą, dėmesio vampyrui.
Stengsiuosi ateityje taip ir elgtis, jeigu pavyks…
Jau anksčiau buvau sau taip pasižadėjęs, tačiau nesusilaikau, kai meluojama per akis arba demonstruojama pusmokslio kompetencija.
Pasitaikius progai ir be progos tik lansberginio durnių laivo chaltūrininkas kaip Čiuldė gali taip „subtiliai” pachaltūrinti savo straipsnelyje apie kultūrą.. Tokiam vietiniam „intelektualiniam” chaltūrininkui kaip Čiuldė kultūra tėra tik menas.., kaip molio puodų žiedimas.. Arba Čiuldė apie kultūrą užchaltūrina kaip „iš ano pasaulio ar dausų” – ” Kultūra kaip tokia tampa atskiros refleksijos objektu tik tada, kai ji praranda savo vietą sakralumo sferoje, menas kaip suverenios veiklos sfera atpažįstamas tik tada, kai menas, Hanso Georgo Gadamerio žodžiais tariant, tampa benamiu. ..Žinia, kultūra bendriausiai prasme yra (tik „čiuldių” ir jiems palankiose aplinkose -durnių laive)suprantama kaip žmogaus veiklos ir tos veiklos rezultatų sfera, kai savo ruožtu religio numato abipusį Dievo ir žmogaus dalyvavimą tarpusavio santykio „surinktume“…”
Vienas protingas „dėdė” kultūrai priskyrė ne tik „puodų žiedimą”, „beretkių fasonavimą…), bet ir muziką, dailę…, visą atitinkamų žmonių gyvenimą, jų mąstymą, pasaulio supratimą… Šiandieniame lansberginiame durnių laive chaltūrinis maivymąsis teatruose nėra jokia kultūra …, Todėl kultūros buvo Antikos, Egipto, indų, kinų, arabų.., šio „dėdės” net gi buvo išskirta rusų kultūra, kuri nemažai kuo skiriasi nuo Vakarų kultūros.. Kelis šimtus metų pasaulyje vyraujanti yra Vakarų kultūra..
Čiuldė straipsnelyje „patriotiškai” nusitriedė iki – „Mano kartos žmonės prisimena, kad buvo laikai, kai menininko žodis visais gyvenimo klausimais BUVO FETIŠIZUOJAMAS, menininkui buvo suteikiamas jeigu ne ŠVENTOJO, tai bent RAITELIO ANT BALTO ŽIRGO, nešančio liepsnojantį tiesos fakelą, INSTANIJOS STATUSAS. Tiesą sakant, nereikėtų labai stebėtis, kad toks menininko sureikšminimas dominavo nelaisvės sąlygomis, nes čia, iš vienos pusės, okupacinė valdžia tikslingai siekė panaudoti talentus režimo pašlovinimui…”
„Tavo” kartos žmonės prisimena, kad tarybinių laikų menininkai, solistai kaip Kipras Petrauskas, Daunoras, V.Noreika.., poetai kaip S.Nėris, J.Marcinkevičius.., kompozitoriai kaip Klova, Gorbulskis.. rašytojai kaip Vaižgantas, V.Petkevičius, P. Cvirka.., režisieriai kaip Žalakevičius, Tuminas…, kino aktoriai kaip Banionis, Adomaitis, Budraitis… buvo žmonių gerbiami už savo talentingus darbus.. Tiesa, pasitaikydavo ir tarybiniais laikais liaudyje „meno mylėtojų”, kuriems po daugiadienių „meninių pokylių” pradėdavo „jodinėti balti arkliai”, bet tais laikais medicina buvo nemokama, eilės su šandieninėmis buvo nepalyginamai mažos, todėl tokiems „meno puoselėtojams” psich pagalba būdavo suteikiama greitai..
Platono „fanas” Čiuldė savo straipsneliuose bando „pasiramstyti” Platonu.. Šiame straipsnelyje Čiuldę – ” stebina Platono idealizmo realistinės įžvalgos, šios doktrinos realistinis potencialas, ypač akivaizdus apmąstant situaciją, kad ESMĖ NĖRA ĮMONTUOTA reiškinio duotybėje kaip jo sudedamoji dalis, o greičiau yra begalinės kelionės orientyras, atsiveriantys horizontai, kai mes jau kažką mename ir siekiame įminti gyvenimo užmintą mįslę. Platono sielos PRAEGZISTENCIJOS TEORIJA, … Gal išties teisus buvo Platonas, sakęs, kad poetus reikėtų vyti iš tobulos valstybės?..”
Kaip rašė, matomai turintis pagrindimą, vienas protingas „dėdė” savo knygoje rašė, kad Čiuldės tuometiniam „visažiniui” Platonui buvo miestiečių patikėta pavadovauti Sirakūzų mieste-valstybėje.. Po jo neilgo vadovavimo ir „progresyvių reformų” Sirakuze susidarė tokia „nuostabi” ekonominė padėtis, kad Platonas turėjo iš Sirakuzų skubiai „nešti kudašių” svetur, kad išsaugotų savo galvą…
Belieka tikėtis, kad ateityje bus dar Čiuldės atostogų kaime, kur Čiuldės „kaimynė, visiškai pražilusi senučiukė tylos žodžiais kalbasi su savo esme”.., ir jis ir toliausu „neblėstančiu komjaunuolišku įkarščiu” visus linksmins savo „filosofinėmis” chaltūromis…
Žodis Kultūrininkas, ar, kaip anksčiau sakydavo, kultūros darbininkas, negali tapti keiksmažodžiu, kaip ir žodis Mokytojas.
jau pirmas sakinys yra melagingas…
Jei rimtai ,tai kultūrininkai turėjo laukti kaip ministras pasirodys darbe. O daba matosi kad kultūrininkai paskubėjo ir neturi ko pasakyti ir faktiškai kišasi į politiką. O tas gerai tik su saiku. Politiką vis tik tvarko ne kultūrininkai, ne medikai, ne mokytojai ir t.t. Nors teisę papolitikuoti turi ir jie. Bet – rinkimai yra rinkimai, buvo padarytas tautos pasirinkimas, dabar teks laukti kitų rinkimų. Būtų gerai jei nesėkmės būtų pamokančios rinkėjams , bet…
Atsirado proga išsiaiškinti koks atstumas . O tai niekam nerūpėjo.