Jau esu bandęs atkreipti dėmesį, kad Žemaitaitis ir jo telkiami po „Nemuno aušros“ vėliava bendraminčiai (jeigu bendraminčiais būtų galima pavadinti žmones, kurie neturi jokių minčių) neatstovavo ir neatstovauja jokiai politinio spektro ideologijai, yra margaspalvė persirengėlių kohorta karnavalo eisenoje.
Tačiau kažkuriame iš savo straipsnių Žemaitaitis tvirtina, kad jis su savo partija atstovauja centrui.
Keistas teiginys, švelniai tariant. Jeigu rimtai žiūrėtume į tai, kaip kas prisistato, dabar galėtume pamanyti, kad Žemaitaitis su savo kišenine partija pretenduoja užimti centro poziciją tarp dviejų, t. y. dešiniojo (konservatoriai) ir kairiojo (socialdemokratai) centrų, tapdamas centristu kvadratu, kur labai ankšta ir nėra vietos išskleisti sparnams.
Nekyla didesnių abejonių, kad krūvą straipsnių su tokiais užsiangažavimo centrui ar dar keistesniais teiginiais pastaruoju metu jo vardu paskelbė samdoma ar, tarkime, kitaip pamaloninama, galimai Žemaitaičiui simpatizuojanti rašinėtoja ne iš geriausių tokias paslaugas teikiančių darbuotojų gretų. Kaip atrodo, Žemaitaitis ir pats gerai supranta, kad centristo įvaizdis prie jo visgi nelimpa, intuityviai jausdamas, kad šiame žaidime greičiausiai yra kraštutinis puolėjas iš abiejų pusių.
Tačiau, iš kurios pusės Žemaitaitis taip aršiai kritikavo konservatorius, kad net pateko su nauja partija į Seimą – iš kairės, ar dešinės?
Net ir sau būtų sunku atsakyti į šį klausimą, nes neprisimenu, kad Žemaitaitis būtų kritikavęs vadinamų konservatorių idėjas, kurioms tapus veiklos programa, Lietuva patyrė daugybę nuostolių. Žemaitaitis su dideliu erzeliu kritikavo kažką kitką, tiesą sakant, niekas dorai net neprisimena – ką, ar ne?
Daugumą geros valios Lietuvos žmonių buvusi Šimonytės vyriausybė nuvylė antilietuviškos politikos posūkiu ar net įsisąmonintos antilietuvybės propaganda ir visų šliuzų atidarymu ekonominių perėjūnų migrantų antplūdžiui, tenkinant labiausiai tautiškai nusususio Lietuvos verslininkų sluoksnio, vadinamosios baisuomenės užsakymą. Tikriausiai niekam nekyla abejonių, kad pasipriešinimo tokiai politikai forpostu tapo Nacionalinis susivienijimas, bet tikrai ne Žemaitaitis, veikiau yra taip, kad anas su kai kuriais savo į kriminalą linkusiais verslininkais partijos gretose pritaria tokiems konservatorių pasirinkimams, ar ne? Apskritai Žemaitaitį, šimonaitytininkus ir dabartinės konfigūracijos Lietuvos socialdemokratus vienija kraupus lietuviško sentimento, net nekalbant apie tautinės savimonės puoselėjimą, trūkumas, panašėjantis į apsigimimą ar neįgalumą.
Ar sakote, kad taip įsivaizduojant dalykų padėtį, galima prisiristi net iki nuomonės, kad Žemaitaitis užima antilietuviško nusiteikimo Lietuvos politikoje centro pozicijas, yra štai tokio pobūdžio centristas. Tačiau apsigimimas neturi centro ar kažkokio vidurio tarp dviejų priešybių. Kaip žinome, Aristotelis sako, kad dorybė yra vidurys tarp dviejų kraštutinių priešybių (pavyzdžiui, drąsa yra vidurys tarp bailumo ir neprotingo nutrūktgalviškumo), pastabėdamas, kad nuodėmė, yda, moralinis apsigimimas neturi vidurio, nes yra blogi dalykai visa apimtimi, o ne dėl balanso trūkumo.
Kartą jau esu atkreipęs dėmesį ir į tą aplinkybę, kad Žemaitaitis, tarsi ir nujausdamas mimikrijos poreikį, savo legendiniuose laiškuose Muskui rašo, kad jis neva jau yra apčiuopęs kažkokią idėjinio bendradarbiavimo su „Nacionaliniu susivienijimu“ galimybę ar kažkaip panašiai. Kaip atrodo bent man, tolimam stebėtojui pro periskopą, tai yra neįmanoma misija dėl kardinalaus stichijų skirtingumo, net jeigu, tarkime, kada nors Sinica su Žemaičiu yra gėrę kavą prie to paties Seimo kavinės staliuko, – nors, žinoma, kaip jau buvo sakyta, ne mano tai reikalas.
Žemaitaitis yra pats sau centras, jis, žmogus-partija, žmogus-orkestras, atstovauja tik nepažabojamam savo spontaniškumui, niekam daugiau. Tai toks politinio sukčiavimo žaižaruojantis talentas, niekam neprilygstantis Benderis, kurio šešėlyje nesiveisia bendražygiai ar juolab bendraminčiai, o tik apgailėtini pamėgdžiotojai. Net jeigu anas yra pats bemintis, toli gražu ne knygų žiurkė, galiausiai yra žmogus be refleksijos, negali nesižavėti, kaip anas gražiai visus mausto ir galiausiai pastato ant blakstienų. Net jeigu Žemaitaitis nėra politikos papam, anas tikrai nėra ir šuns papas. Galiausiai Žemaitaitis yra ne tik valties vairininkas, bet ir irklininkas, besiiriantis visais aštuoniais irklais, kai kelionėje likusi komanda, kaip atrodo, pamažu tampa tik balastu.
Dėl Žemaitaičio mes tampame sumišusiais žmonėmis, nesugebančiais atskirti to, kas čia mūsų požiūryje yra susižavėjimas, o kas – pasidygėjimas.
Jeigu pastebėjote, autorius pabandė pasižiūrėti į Žemaitaitį iš apologetinės pusės ir pateikė čia kažką panašaus į politiko išteisinimo aprašą. Tačiau nemažai žmonių tikriausiai ir toliau manys, kad anas yra centristas archajiška to žodžio reikšme, prisimindami, kad andai centru buvo vadinamas Kremlius…
„Jau esu bandęs atkreipti dėmesį“
Puikiai pasakyta. Lietuviškas esamasis atliktinis laikas. Labai gerai. Nuoširdžiai sveikinu, jokios ironijos.
„greičiausiai yra kraštutinis puolėjas“
O čia yra rusicizmas „skoreje vsego“. Lietuviškai būtų „tikriausiai“.
„niekas dorai net neprisimena – ką, ar ne?“
Brūkšnio čia nereikėjo, o būtų tikęs kablelis.
„šimonaitytininkus“
Šitas pralinksmino. Šimonaitytė 🙂 O kaip Armonaitytė laikosi?
„Aristotelis sako, kad (…) yra blogi dalykai visa apimtimi“
Aristotelis irgi mokėjo rusiškai ir žinojo posakį „v polnom objomie“? 🙂
„Sinica su Žemaičiu yra gėrę kavą“
O gal Žemaitaityčiu? 🙂 Bet šiaip, žinoma, vėl pliusas už atliktinį laiką. Jau panašiau į gimtakalbį.
„kaip anas gražiai visus mausto ir galiausiai pastato ant blakstienų“
Rusiškas šmaikštumynas „vstat na riesnicy“. Ką tiksliai jis reiškia, nežinau. Reikėtų kokio nors rusų kalbos frazeologijos žodyno.
O ar žodis „mulkis” nėra rusicizmas?
……oi……