Edvardas Čiuldė. Kelios pastabos apie filosofiją TV laidos paraštėse

 Vietoj įvado

Vakar stebėjau TV laidą „Neišspęsti Lietuvos istorijos klausimai“, susirinkusiems į forumą diskutuojant tema – „Ar Lietuva turi savo kultūros kanoną?“. Prisipažinsiu, kad klausiausi Dariaus Kuolio litanijų (gerąja to žodžio reikšme) apsalusia širdimi, pritardamas kiekvienam jo žodžiui, jausdamas, jog kažkas panašaus į šiltas džiaugsmo bangas kiaurai perskrodžia mano esybės storą odą, kai iš naujo bandau patikėti, kad ne viskas yra prarasta. Kas be ko, džiaugsmui jau teikia pagrindą pastebėjimas, kad toks žmogus kaip D. Kuolys – neįtikėtina – apskritai yra Lietuvoje, gyvena tarp mūsų, dalijasi su mumis tais pačiais rūpesčiais.

Laidoje taip pat buvo užsiminta ir apie Švietimo sistemos Lietuvoje problemas, sukauptą čia daugiametę patirtį.

Kita vertus, jeigu norėtume prisikasti iki pradžios, privalu būtų pradėti nuo sofistų, kurie buvo ne šiaip švietėjiškos veiklos pradininkai nominalia to žodžio, bet ir vakarietiškos švietimo sampratos kanono kūrėjai, ar ne?

Tačiau štai filosofijoje yra įsitvirtinusi beveik neginčytina nuomonė, kad sofistų V amžiuje pr. Kr. atsiradimas, sofistikos užgimimas senovės Graikijoje yra akivaizdus filosofijos nuosmukio reiškinys. Esą tai yra toks vidinis pačios filosofijos įvykis, kuris iškreipia mintį iš teisingo kelio, veda nuosmukio klystkeliais, M. Heideggerio žodžiais tariant, yra trivialiojo intelekto įsitvirtinimo filosofijoje atvejis. Savo ruožtu didžiausio sofistų kritiko Sokrato gyvenimo istorija, šios taurios asmenybės legenda amžių eigoje buvo ir yra eksploatuojama kaip ištikimybės tiesai pavyzdys, kartais Sokratas yra aukštinamas beveik kaip gyvoji filosofijos ikona, o kažkas Sokratą dar yra pavadinęs pagoniškuoju Kristumi.

Tačiau jau būtų laikas pripažinti ir tą aplinkybę, kad Sokratas, kuris laikėsi įsitikinimo, kad žmogaus išmokyti neįmanoma (neva geriausiu atveju žmogus kažko išmokti gali tik pats iš savęs) yra antišvietėjiškos nuostatos įkūnijimo reljefiškiausias pavyzdys.

Kita vertus, kyla klausimas – ar ši priešprieša dar ką nors reiškia mūsų laikų filosofinio švietimo plėtotėje, ar tai yra tik prabėgusių laikų ekscesas, mažai ką bendro turintis su mūsų dienų aktualijomis, geriausiu atveju – įdomus tik egzotikos mėgėjams?

Žodžio „sofistas“ neigiama aura ir dialogo idealas

Šiandien žodis „sofistas“ jau vartojamas plačiai už filosofijos ribų, bendrine savo reikšme įgydamas dar ir papildomų neigiamų konotacijų. Kartais žodis „sofistas“ dabar jau yra suprantamas kaip žodžio „demagogas“ sinonimas, o geriausiu atveju sofistu pavadiname žmogų, kuris pasižymi iškalbos dovana, yra stiprus kalboje, bet drauge yra toks žodžių ekvilibristikos specialistas ir loginių fokusų mėgėjas, kuriam tiesa pati savaime nerūpi, o svarbiausias tikslas tokiam kalbėtojui yra iškišti sau naudingus pasirinkimus kaip visų mūsų bendrą interesą.

Kodėl susiformavo tokia žodžio „sofistas“ neigiama aura, ar Sokratas, Platonas, Aristotelis, o taip pat kiti klasikinio filosofijos pavyzdžio pasekėjai kažko neperdeda, ar pernelyg nesutirština spalvų demonstruodami savo alergiją sofistų mokymo turiniui, o ypač manierai? Kas yra sofistas savo tikrovėje, tas V amžiuje pr. Kr. senovės Graikijoje, o ypač Atėnuose epochos savitumą liudijantis ir pats jį įkūnijantis žmogaus tipas?

Tai viešasis filosofijos mokytojas, su kuriuo atsiradimu senovės Graikijoje filosofija išeina iš uždarų mokyklų į viešąjį visuomenės gyvenimą, iš mokyklos į turgaus aikštę beveik tiesiogine to žodžio reikšme. Ta pačia proga, kalbant apie sofistus, verta pastebėti tai, kad paprastai pernelyg mažai kreipiame dėmesio į faktą, jog žinių tapimo preke įvykis iš esmės keičia mokymo turinį ir pobūdį, yra be visa ko kito lemiama, nors paprastai menkai reflektuojamas, pedagoginių idėjų maitinamoji terpė.

Sofistų atsiradimas V amžiuje pr. Kr. rodo, kad švietimas to meto Graikijos visuomenėje įgyja visuotinį pobūdį. Iš tiesų, sofistai yra pirmieji Vakarų tipo švietėjai, todėl nekyla didesnių abejonių, kad visa tai, dėl ko kaltiname sofistus, lengva ranka gali būti perkelti Vakarų švietimo sistemai apskritai. Dar daugiau, – galima pasakyti net taip, kad ta universiteto vizija, kuri dabar yra įtvirtinta Lisabonos strategijos dokumentuose ir lemia didesnę universiteto komercializaciją, yra galutinio sofistikos triumfo akimirka.

Tačiau, kad ir kaip žiūrėtume, vis dėlto svarbu yra įvertinti tas galimybes, kurias teikia Sokrato pavyzdys, ieškant alternatyvos sofistikai. Jeigu kitų disciplinų dėstytojams apie tokio pobūdžio alternatyvą, tarkime, kalbėti nėra didesnės prasmės arba būtų tik dirbtinis problemos forsavimas, filosofinio švietimo plėtotėje mokytojams ir dėstytojams, kaip atrodo, kartas nuo karto turėtų krustelėti sąžinė, jog ir čia dažniausiai žengiama sofistų pramintais keliais ir nusisukama nuo Sokrato pavyzdžio. Klausimas – kokį, konkrečiau kalbant, Sokrato teikiamą pavyzdį mums vis dėlto reikėtų pabandyti prisiminti arba bent apsimesti, kad kartas nuo karto prisimename?

Sokratas visais savo gyvenimo ir mokymo aspektais įtvirtino dialogo kaip Vakarų filosofijos normos ir formos pavyzdį. Palikdami dialogo kaip filosofijos normos idealo klausimą kitam kartui, dabar atkreipkime dėmesį bent į tai, kad, sokratiškuoju požiūriu, filosofija yra dialogas taip pat ir savo forma, taigi filosofijos paskaita moderniajame universitete privalėtų būti kažkas panašaus į šachmatų partiją, kurią pradeda baltieji (dėstytojas), o laimi juodieji (studentai). Nepaisant to, jog visi ėjimai šachmatuose yra tūkstančius kartų aprašyti ir išbandyti, o rengiantis paskaitai filosofijos dėstytojo ėjimai savojoje plotmėje taip pat apmąstyti, jokia išankstinė teorija negali pakeisti susidūrimo akis į akį unikalios patirties, drauge negalima atmesti principinės galimybės, kad žaidimas visados gali pakrypti nenumatyta linkme.

Ar filosofija priklauso kultūros kanonui?

Jūs teisingai pagalvojote, kad taip suprantama filosofija gali tapti naudinga ir reikalinga visuomenei, padėdama užmegzti dialogą tarp skirtingo išsilavinimo tipo žmonių diskusijose dėl bendrųjų kultūros klausimų ir žmogaus būties savitumo.

Tačiau ne tai čia yra svarbiausia. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, dialogo kultūra yra filosofijos propedeutika arba, kitaip tariant, filosofijai brangiausia yra ta dialogo versiją, kuri galiausiai atveda į mirtiną tylą, į principinį ribinės situacijos nedialogiškumą, parodo visų mūsų žodžių neįgalumą. Dar kitaip tariant, filosofija kyla iš kalbos trūkumo. Truputėlį kita prasme Platonas andai tvirtino, kad filosofija yra mokymosi numirti pratybos, tačiau ir čia mokymasis suprantamas ne pagal išpuoselėtą vakarų kultūroje švietėjiškos veiklos kanoną.

Filosofija iš esmės prasideda tada, kai sąmonė atsiremia į paslaptį, o tai ir yra radikaliausias žmogaus atvirumo būčiai būdas.

Kultūra, be visa ko kito, yra vienas iš uždarumo kodų, leidžiančių užsirakinti savo terpėje. Taigi visiškai teisėtai filosofiją būtų galima pavadinti nonkultūriniu reiškiniu kaip atsirakinimo būdą totalinio pirmapradiškumo stichijoje, kaip sąmonės testavimo neprijaukintos paslapties duotybėje užsitęsusias pratybas.