Akademiko, prof. habil. dr., vieno iš iškiliausių verslininkų Lietuvoje, Alvydo Janulaičio straipsnis apie neįvykusią valstybę pagrįstai susilaukė didžiulio dėmesio.
Kita vertus, mane truputėlį nuvylė tai, kad garbusis straipsnio autorius užmiršo paminėti, kad terminą „neįvykusi valstybė“ Lietuvoje išpopuliarino Vytautas Radžvilas, anksčiau dėl tokios, drastiška vadinamos terminologijos susilaukęs ne mažai kritikos.
V. Radžvilas apie tai yra kalbėjęs dešimtis, jeigu ne šimtus kartų, taigi būtų sunku tai pamiršti net ir labai to norint. Toli gražu nesu V. Radžvilo biografas ar jam artimos aplinkos gizelis, tačiau, kaip man atrodo, prisiminti šio termino atsiradimo aplinkybes yra privalu bent jau dėl abstraktaus teisingumo.
Savo ruožtu A. Janulaitį būtina pagirti ir nusilenkti jo sugebėjimams (kas be ko, A. J. lengvai išgyventų ir be mūsų pagyrimų) jau vien dėl to, kad anas pateikė neįtikėtinai lakonišką, iš esmės susivedantį į du raktinius žodžius neįvykusios valstybės apibrėžimą (formulę), pažymėdamas, jog neįvykusi valstybė atsiranda tada, kai valstybės lygiu yra įgyvendinamas ne politinis, o ekonominis projektas.
Kažką panašaus apie tai yra kalbėjęs ne vienas gražbylys, tačiau čia minimas autorius visus pranoko savo lakoniškumu, ar ne?
Jeigu grįžtume prie dar ankstesnių laikų, pravartu bus prisiminti, kad K. Marksas valstybės nunykimo procesą taip ir suprato, kad neva valstybė atmiršta, kai politinį įvykių reglamentavimą pakeičia ekonominis procesų reguliavimas.
Tačiau čia leiskite kiek pakeisti žiūrėjimo kampą ir atkreipti dėmesį, kad pastaraisiais metais Lietuvoje valstybės kaip politinio projekto pakeitimo ekonominiu projektu įgyvendinimas buvo stipriai politiškai motyvuotas procesas, be visa ko kito, nė iš tolo neprimenantis marksistinės valstybės natūralaus atmirimo, kai valdymas praranda politinį turinį, sampratos.
I. Šimonytės vyriausybės valdymo metais, paradoksaliai tariant, neįvykusios valstybės projektas buvo ideologiškai pagilintas ir pradėtas strimgalviais politiškai įgyvendinti vietoj neįvykusios valstybės steigiant kvazivalstybę, leidžiančią užmaskuoti mūsų neišpildytus lūkesčius, pridengti atsivėrusią neįvykimo kiaurymę (blogis yra gėrio arba, dar kitaip tariant, būties trūkumas). Dar priminsiu, kad jūsų nuolankus tarnas šį vyksmą visada vadino politiniu puču arba išdavystės institucionalizacija.
Gyvename įdomiais laikais, kai I. Šimonytė gali pasakyti visą tiesą apie save, pareikšdama, jog kažką gero premjerės poste ji padarė nebent tik lenkų populiacijai Lietuvoje ir viso pasaulio žydams, o mes tokius žodžius traktuojame kaip mielą mūsų širdžiai, ironišką atvirumą.
Kas be ko, valstybės gyvastingumą pirmiausiai liudija ne tiek institucijų raumenų demonstracija, kiek piliečių susitelkimas, tačiau simboliniu neįvykusios valstybės repertuaro persiėmimo aktu laikyčiau prezidento Gitano Nausėdos pademonstruotą viešą A. Gelūno pašlovinimą, kai prezidentas iškiliausiu Lietuvos žmogumi pavadina vieną iš gaujos, kuri pirmiausiai siekė suniekinti jį patį, vadeivų. Taigi, tokio statuso kaip D. Nausėda žmonių bailumas yra vienas iš neįvykusios valstybės atributų, ar ne?
Kaip atrodo bent man, klausimas – žydas ar ne žydas yra Gelūnas, mums gali rūpėti tik tuo požiūriu, kad būtent anas pasirašė Vilniaus koncertų ir sporto rūmų padovanojimo žydams aktą, tokiu būdu apiplėšdamas lietuvių tautos istorinę atmintį.
Kaip atrodo bent man, šis įvykis tarsi ir liudija, kad Gelūnas buvo (ir yra?) Šimonytės patikėtinis nešvariems pavedimams.
O štai Šimonytės bendrapartietis Žygimantas Pavilionis leidžia suprasti, kad, kvestionuodami tokį nusavinimą, mes galime sukelti JAV, didžiojo mūsų sąjungininko, nepasitenkinimą.
Tačiau ar JAV yra reikalingi tokie sąjungininkai, kurie negerbia patys savęs ir taikstosi su involiuciniu Lietuvos suvarymo į neįvykusios valstybės stadiją procesu bei yra politiškai nužudomi dar įsčiose?
Kita vertus, ši Vilniaus koncertų ir sporto rūmų padovanojimo istorija galimai yra savotiškas testas. Pabandykime įsivaizduoti, kad kitą kartą koks nors „gudrutis“ pradės mus šantažuoti, sakydamas, kad dėl vieno ar kito sąjungininko kaprizų tenkinimo Lietuva privalo su visu savo gyvu ar negyvu inventoriumi pasidovanoti, tarkime, Izraeliui.
Tai būtų pilnutinis neįvykusios valstybės idėjos įgyvendinimas.
Taigi, kaip atrodo, jau būtų pats laikas suvokti, kad į valdžią pirmiausiai reikia rinkti tuos politikus, kurie puoselėja planus – kaip prikelti iš numirusių tautos kaip suvereno idėją ir įgalinti valstybę – politinį suvereno tarpininką.
„”neįvykusi valstybė” – sunki diagnozė. Nuo nevilties gal geriausias vaistas – pasidairyti aplinkui ir toliau. Ar daug pasaulyje „įvykusių” valstybių? .Azijoje, Afrikoje, Lot.Amerikoje? Ir skyrium, tarp posovietinių. Išvada bus – jei nesikelti į puikybę, tai gyventi galima ir neįvykusiose. Čia kaip sporte. Na neįvykai , netapai čempionu, net prizininku..Tai čia juk paprasčiausias atvejis. Čempionai – išimtis, o dauguma – „neįvykę”. O mes gildome sau širdis lyg išimties tvarka būtume praradę karūną. Kasdieniškai – tai amžinas nusivylimas pačių sau renkamomis valdžiomis.
„raktinis” žodis nežinau kada atsirado bet išpopuliarėjo Google laikais kaip „paieškos” žodis
Gyvename dezinformacijos epochoje. Jei netiki – junkis greičiau dezi LRT, kad ir dabar.
Na ,neturėjo, neturėjo, NETURĖJO Lietuva iš karto atgimti ĮVYKUSIA, nusisekusia valstybe. Nė viena iš15 SSSR respublikų neturėjo atgimti nusisekusia. Žinant dėl ko vos pastumta, sugriuvo SSSR. Tai mūsų komunistai kurstė pakrikusią nuo permainų tautą reikalauti iš Landsbergio visapusiškos, pasaulį stebinančios sėkmės. Mūsų tauta turėjo pasijuokti iš nevykėlių komunizmo statybos vadovų, tačiau nepasijuokė, preišingai,1992 atgal grąžino nesenus gaspadorius valdžion. Tauta apsijuokė pati , pasirodė NEĮVYKUSIA prieš visą pasaulį, laimei, ir kitos komunistų valdžioje buvusios tautos ėmė rinkti prezidentais buvusius CK Sekretorius, tai dėmesys parodytas Lietuvai greitai nukrypo kitur. Tai buvo pamokantis įvykių posūkis, bet niekas, bent mūsų Lietuvoje, nepasimokė tiek kad pamokytų ir tautos daugumą, štai ir vėl parsikvietusią Lietuvos gelbėjimui tą pačią 1992 metų rinkimų nugalėtojų partiją.
Taip, šios minties autorystė priklauso V. Radžvilui, todėl ir skaitėme jį daugybę metų, tik jo interpretacija truputi kitokia, nei Akademiko. Pirmą karą apie „neįvykusią valstybę“ prakalbo, berods, apie 2010 m. Vėliau pasirodė straipsnių serija, žemiau citata iš tos serijos:
„Atmetus valdžios pilietinės kontrolės idėją, buvo užbrėžtos paties Sąjūdžio kaip nacionalinio išsivadavimo judėjimo galimybių ribos. Paaiškėjo, kad jis nepajėgus tapti naujos politinės visuomenės formavimosi branduoliu ir jos įsitvirtinimo viešojoje erdvėje garantu. Kartu buvo nulemta ir Lietuvos kaip atgimstančios valstybės ateitis: ji buvo pasmerkta tapti neįvykusia valstybe. Posakis „neįvykusi valstybė“ iš tikrųjų neturi jokios menkinamosios potekstės. Jis yra vaizdingas, bet dalykiškas bei tikslus politologiniu požiūriu ir reiškia tik tai, kad Sąjūdis pajėgė išspręsti tik pusę išsikelto uždavinio. Jo pastangomis Lietuva tapo „savųjų“ administruojama teritorija, įgijusia visus išorinius valstybingumo atributus. Tačiau šioje teritorijoje taip ir nesusiformavo politinė ir pilietinė visuomenės, todėl ji netapo tikra valstybe. Būtent šią prasme Lietuvos valstybė neįvyko. Po valstybės iškaba slepiasi tik administraciškai nuo milžiniškos imperijos atsiskyręs kvazipolitinis darinys, arba tiesiog „mažoji zona“ – atskilęs „didžiosios zonos“ fragmentas“.
(Vytautas Radžvilas. Visuomenės ir valdžios santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema (V)
2013 04 01 Bernardinai.lt
„Šis sovietologas teigia, kad totalitarizmas, sugriovęs visuomenę, panaikina net galimybę, kad atsiras opozicija, kuri gebėtų perimti valdžią; leidžiama tik simbolinė arba valdžios kontroliuojama opozicija.
Senojo elito atstovai, matydami, kad komunistinės sistemos galas neišvengiamai artėja, sprendė vienintelį uždavinį – kaip išardyti komunizmą, išsaugant ligtolines pozicijas, privilegijuotą padėtį perleidžiant savo vaikams ir anūkams. Todėl jie turėjo įsitvirtinti visuomenėje ir tapti ne primestu, o natūraliu jos valdžios elitu, – rašo Targalskis. – Reikėjo, kad visuomenė juos pati pasirinktų ir leistų vadovauti. Šiam tikslui buvo skirti liaudies frontai Sovietijoje, o juos steigti pasiųstas agentų tinklas ir mažiau susikompromitavę valdžios elito atstovai.”
…mes numirem kai mus uzvalde konserwai su sasaldomkratais – penktaja kolona.Tapome uzburtais zombiais,bijanciais Saules sviesos.Tamsa,dregme ir neswankus twaikas tapo musu butimi…….Stai ir viskas,ponai uzburtieji,i joki kalna nebelipsim,jokiu ziburiu nebesieksim,jokiu sutartiniu nebetrelinsim…..Kaip anksciau rasydavo knygose…..PABAIGA.
Daugiau nei juokingi lansberginio durnių laivo „intelektualiniai patriotai” ir bizniukus darantys „akademikai, profesoriai”, kurie ne vieną dešimtmetį pasakojo kaip jie yra „pasiruošę mirti gindami savo iš okupacijos išsivadavusią, laisvą ir nepriklausomą valstybę” nuo 2004 „klestinčią” eurosojūzo „tautų šeimoje” ir še tau, dabar pradėjo „patriotiškai” visi giedoti, kad jie seniai pasakojo, kad Lietuva yra „failed”, neįvykusi, mirusi embriono stadijoje, nepavykusi, žlugusi…valstybė.. Nesuprantu, kam reikia visokio „patriotinio politinio plauko intelektualams išrasdinėti dviratį”, kuris jau seniai yra daugiau nei įtikinamai aprašytas a.a. V. Petkevičiaus, palyginus su vakar dienos ir šiandienos „intelektualų samprotavimais”, ne knygoje, o mokslinėje monografijoje „Durnių laivas”…
Kuo blogesnis kitas, toks pat trumpas, neįvykusios valstybės apibrėžimas? Kada valstybėje viskas suvedama į politiką, o ekonomika apleidžiama. Pavyzdys būtų kariškai galinga SSSR. Per 70 metų neįvykusi komunistinė valstybė vos pastumta griuvo, Lietuva išnaudojo progą, atgavo nepriklausomybę – ir čia pat, nevykėlių komunistų kurstoma, tautos dauguma užsimanė gatavos, politiškai ir ekonomiškai ĮVYKUSIOS valstybės. Taip parodydama savo pačios NEĮVYKIMĄ. Nesigaudymą, pakrikimą, nusivylimą dėl prasidėjusių ūkio reformų, griovimų, draskymų, tokios neteisingos(!) privatizacijos. Žodžiu, tauta parodė nebrandumą, kurio , apimti euforijos , neįžvelgė Sąjūdžio dešinieji. Bet jei būtų žinoję iš anksto – kažin ar būtų rodę tokį ryžtą nepriklausomybei atkurti? … O ĮVYKUSIAIS pasirodė tik prityrę draugo AMB komunistai, taktiškai sėdėję ant rato dešiniesiems – ir laukę tautos patriotiško nusivylimo „ne tokia” Lietuva. O kai mums čia dabar aiškinama, kad vos ne vienintelė Lietuvos neįvykimo ir net būsimo neįvykėlės išnykimo priežastis yra tokia Šimonytė, belieka dėl tokios retrospektyvos tik truktelėti pečiais. Apsiskelbti neįvykusia lengva, bet galime turėti bėdos , jeigu kai kas iš kaimynų ims ir mumis patikės.
„terminą „neįvykusi valstybė“ Lietuvoje…“
Pažodinis vertimas iš „nesostojavšejesia gosudarstvo“. Verčiant iš „failed state“, būtų „žlugusi“ ar „nepavykusi valstybė“.
„susivedantį į du raktinius žodžius“
Svodiaščejesia k dvum kliučevym slovam. Angliškas posakis yra „boils down“, pažodžiui „suverdama“ ar „verdant nugarinama“. Jei būtų versta iš ten, būtų „redukuojama“ ar „kondensuojama“. Gal kas galėtų pasiūlyti, kaip tai gražiai ir aiškiai lietuviškai pasakyti?
„valstybė atmiršta“
Otmirajet. Lietuviškai būtų maždaug „nunyksta“.
Valstybės atmirimo teorija“
Ši konstrukcija visiškai taisyklinga.
Žodis „atmirimas“ yra taisyklingas, vartojamas ir terminologiniuose kontekstuose (pvz., „organų atmirimas“, „ląstelių atmirimas“). Filosofinėje, sociologinėje ar politinėje kalboje jis gali būti vartojamas perkeltine prasme, kalbant apie procesą, kai valstybė „nyksta“, „praranda funkcijas“ ir t. t.
Be to, yra nusistovėjęs terminas:
„Valstybės atmirimo teorija“ – tai klasikinis marksistinės teorijos terminas, todėl toks junginys vartojamas ir mokslo, ir istorijos literatūroje.
Ar taisyklinga sakyti, kad apibrėžimas „susiveda į du raktinius žodžius”?
Taip, pasakymas „apibrėžimas susiveda į du raktinius žodžius“ yra gramatiškai taisyklingas ir gana dažnai vartojamas šnekamojoje bei publicistinėje kalboje.
Žodis „susiveda“ šiuo atveju vartojamas perkeltine reikšme, reiškiant „galima apibendrinti / sutrumpinti / išreikšti dviem žodžiais“.
„raktinis” (suprask, atrakinantis, aprėpiantis temą) žodis atėjo tiksliai iš rusų kalbos, o rusai ar patys sugalvojo dar klausimas, bet naudoja itin dažnai
Ar tinka lietuvių kalboje posakis „raktiniai žodžiai”?
Taip, posakis „raktiniai žodžiai“ tinka lietuvių kalboje ir yra plačiai vartojamas.
Paaiškinimas:
„Raktinis“ reiškia svarbiausias, pagrindinis, esminis (pvz., raktinis momentas, raktinė frazė).
„Raktiniai žodžiai“ (angl. keywords) vartojama reikšme žodžiai, kurie nusako teksto esmę ar pagal kuriuos ieškoma informacijos.
Pavyzdžiai iš norminės vartosenos:
Įveskite raktinius žodžius į paieškos laukelį.
Straipsnio raktiniai žodžiai: kalbos politika, terminologija, vertimas.
Šį posakį vartoja ir Lietuvių kalbos institutas, ir VLKK rekomendacijos, todėl jis yra taisyklingas ir norminis.
Verčiant iš „keyword“ ar „Schlüsselwort“, išeina „raktažodis“. Verčiant iš „kliučevoje slovo“, išeina „raktinis žodis“.
Beje, verčiant iš prancūzų „mot-clef“, išeitų „žodis raktas“. Bet šitą pastabą gal verčiau reikėjo palikti tam seniokui, kur apsimeta mokąs prancūziškai 🙂
Visų kalbų „žinove” -„mot-clef“, sakinių žodžių prasmes pažodžiui, net ir su Google super puper DI vertėju, verčiant į tokią super puper „sudėtingą”, kaip lietuvių kalba, verčiamos kalbos sudėtingesnio sakinio prasmė, mintis paprastai būna ” iškraipyta”. Tokiu būdu išversta į lietuvių kalbą vakarų Europos šalių šnekamoji, taip vadinama „liaudies” ar „techninė”… kalba iš vis lietuviškai gali skambėti kaip nesąmonė..
Jo jo, „mot-clef“, išeitų „žodis raktas“, o „grasse matiné”, išeitų ” riebus rytas”..
Cha, nedaspaudžiau, cha cha nedarašiau… raidelės „matinée”…
Ar žodis „raktažodžiai“ tinka, o žodžiai „raktiniai žodžiai“ netinka? Čia tai bent!
O kalbininkai tyrėjai savo mokslinių straipsnių anotacijos grafoje, teikdami nuorodą „raktiniai žodžiai“, klysta, nes… nežino tamstos atskirosios nuomonės, atsirandančios iš neapsakomo dvasingumo ir ypatingo aristokratinio, kaip jau ne kartą užsiminėte pats, kalbos pojūčio? Vaje vaje…
Naujos taisyklės tuščioje makaulėje užgimsta be pastangų – lengvai ir greitai.
Ar jūs esate dar tik pradedantis ligonis, ar jau toli pažengęs ligos kelyje?
„Valstybės atmirimo teorija“ – tai klasikinis marksistinės teorijos terminas“
Iš kokios dar kalbos galėtų būti išverstas toks „klasikinis marksistinės teorijos terminas“? 🙂
Tikslumo dėlei reikėtų pridurti, kad tas marksistinis posakis galiausiai kyla iš vokiško „absterben“ Engelso raštuose (Der Staat… stirbt ab).
Atrodo, kad čia turėta galvoje tokia metafora, kaip nudžiūva ar nuvysta augalai, arba, pavyzdžiui, kai nušalusį pirštą ištinka nekrozė. Brr.
Suvesti
8. tr. SD462, NdŽ sutelkti, sutraukti į vieną vietą: Tie [žvejojamojo tinklo] sparnai apatė[je] i viršuo[je] yra suvesti̇̀ į kupetą abudu End. Šituos pirštus į krūvą tai sùvedu – sugiję Mrj. Vienon ardonion sùveda šatras Dg. O maloniausias paveikslas žemai buvo ežeriukas, kur jis su Vieverse suvedė tinklus A.Vaičiul. O anys nežino dūmą Pono, nei suvokia jo protą, jog jis juos suvedė (sukraustė) kaip pėdelius ant tekės BBMik4,12.
| prk.: Nieko galvon nesimi, suvestái – atsimintum Dv. Trumpai krūvon suvestų žinių apie Lietuvą ir lietuvius neturime A.Sm. Gal suvèsit į krūvą visas tais dainas Mrj.
Šie pavyzdžiai tik rodo, kad „suvesti“ seniau galėjo reikšti „sujungti“, „sukrauti į vieną vietą“ ar pan., bet ne „kondensuoti“, „apibendrinti“ ar „išreikšti keliais žodžiais“.
Ar tai vėl yra demonstracija kaip pusmokslis suniekina Lietuvių kalbos innstituto ir VLKK rekomendacijas.
Tai nėra VLKK rekomendacijos. Tai yra Edvardo Čiuldės kūryba.
Kondensuoti; 1. tirštinti; 2. dujas ar garus versti skysčiu.