I dalis čia.
Priminsiu, kad aną kartą revoliucinį posūkį į totalinį sąmonės sulėkštėjimą ir epidemijos pavidalą įgyjantį beždžioniavimą pavadinome mūsų dienų maru.
Ar sakote, kad autorius čia sutirštino spalvas, nes esą nėra taip blogai, kaip galėtų būti arba kažkada buvo?
Neva tikra epidemija šienauja žmonių gyvybes, o sąmonės nususimas, žemojo proto ir jausenos įsivyravimas su naujųjų technologijų pagalba nėra toks pavojingas ekscesas kaip kūną naikinanti maro bacila, kurią tarp mirtingų žmonių išplatina žiurkės.
Tačiau neužmirškime ir to, kad visuotinis švietimas ir nauji, t. y. skaitmeniniai sąmonės formavimo algoritmai išplatina kaip virusą sąmonės lėkštumą iki beveik visuotinio pobūdžio, o tokia masinį pavidalą įgijusi jau negyvybinga sąmonė atsispaudžia tikrovėje kaip klastojanti pačią tikrovę stichija, kaip nekrozės užkratas.
Jeigu anksčiau į pražūtį tempiamas žmogus dažniausiai priešindavosi, tarkime, kabindamasis už tokio pražūtingo kelio pašalinių objektų, kad taip sulėtintų tempą, dabar, kvailųjų mitingų epochoje, minia į skerdyklą keliauja su vėliavomis, plakatais, skambant triukšmingai maršo muzikai su būgnais.
O kaip kitaip dar galėtų būti pavadinta ta katastrofa, jeigu ne maru, kai Lietuva tebevadinamoje šalyje politinis elitas griežtai reikalauja atsisakyti lietuviškos tapatybės puoselėjimo kaip neva pažangos stabdžio, o tautinės kultūros kaip ypatingai reakcingo reiškinio.
Galiausiai su kaupu išsipildė mano sena pranašystė, kad kitos šalys yra garsios savo autokratais, o Lietuvoje garsiausiu žmogumi laikomas politikas yra autofagas su dažnais tokio polinkio paūmėjimo priepuoliais.
Štai vakar nepriklausomybės tėvu kartais pavadinamas Vytautas Landsbergis ėmė ir paskelbė raginimą minioms naikinti Lietuvos valstybę, užsimindamas apie būtinybę, kaip supratau aš, pereiti nuo kalbų prie smurtinių veiksmų.
Todėl mano akyse stojasi gyvas vaizdelis – kaip seneliukas V. Landsbergis pasičepsėdamas ryja lavoną.
Kur kitur, jeigu ne maro žemėje, gali būti taip pakeistos įprastos sąvokos, kad jų reikšmė staiga įgyja diametraliai priešingą prasmę: ogi tie patys iš esmės žmogeliukai, kurie nusprendė pakeisti Visuomenės informavimo įstatymą ir nuo kitų metų Lietuvoje įvesti nuožmios cenzūros režimą be didesnių savivokos sutrikimų save vadina laisvo žodžio gynėjais.
Ta proga tikriausiai vertėtų prisiminti, kad maro užkratą išplatina net ne žiurkės, o žiurkių blusos, ar ne?
Praeitą kartą pabandėme pasamprotauti apie tai, kad tada, kai nieko nelieka, dar lieka galimybė paklusti prigimtiniams savo polinkiams siekti laimės, žmogus neva nori būti laimingas net šalyje, ištiktoje maro.
Tačiau štai I. Kantas sako, kad laimės vaizdinys yra ne proto, o vaizduotės idealas.
Albertas Kamiu, kurio žodžius apie laimę anąsyk citavau, savo garsiausiame romane Maras, kaip atrodo bent man, vykusiai parodo, kad maro ištiktoje žemėje laimei vietos jau nebelieka.
Kaip atrodo bent man, čia A. Kamiu dalijasi savo brandžiu supratimu, kad net tada, kai nieko nelieka, dar lieka pareigos automatizmas, kuris paradoksaliai dera su valios laisve.
A. Kamiu dėl savo absurdo teorijos ir Sizifo mito interpretacijų yra tapęs egzistencijos filosofijos, dažnai vadinamos tiesiog egzistencializmu, emblema arba net reklaminiu ženklu. Tačiau romanas Maras, pasirodęs 1947 m., iškrinta iš visų egzistencializmo kontekstų kaip netipiškas šiai mintijimo pakraipai kūrinys. Jeigu iš viso A. Kamiu kūrybinio palikimo žinotume tik jo romaną Maras, prie egzistencializmo (sąlyginai suprantamo vis dėlto kaip tam tikra doktrina) šio autoriaus nesugebėtume pritemti net su didžiausio traktoriaus pagalba.
Jeigu egzistencializmą vis dėlto ryžtamės suprasti kaip tam tikrą doktriną, Marą konceptualiu kūriniu darančios romano idėjos yra griežtai antiegzistencialistinio pobūdžio. Paminėkime bent dvi tokias idėjas, radikaliai prasilenkiančias su egzistencijos filosofijos kuriamais orientyrais, t. y. 1) A. Kamiu moralę susieja ne su individualiu situaciniu išgyvenimu, kaip būtų galima laukti iš ištikimo kanonui egzistencialisto, o su protu ir pažinimu, 2) moralės pagrindu čia yra nurodoma pareiga arba net pareigos abstrakcija, galiausiai pareigos automatizmas, nors, nesunku įsivaizduoti, kad pareigos metafizika egzistencijos filosofijai tūrėtų sukelti tikro šoko alergiją. Maras apskritai yra moralistinio pobūdžio kūrinys, taigi esmiškai svetimos egzistencializmui mintijimo stichijos pavyzdys.
Štai čia yra gera proga pastebėti, kad didžiausi prasiveržimai moralės teorijoje moralės fenomeno specifikos atpažinimo linkme yra sietini su tampriu, kiek tik įmanoma, moralės ir proto sugretinimu arba net persidengimu, kai moralinė refleksija didesniu ar mažesniu laipsniu yra nusakoma kaip proto funkcija. Pagal šį požiūrį, moralė yra ne širdies dosnumo, o proto reikalas. Sunku man pačiam tuo patikėti, bet Maro autorius neabejotinai yra I. Kanto kategorinio imperatyvo kaip pagrindinio moralės dėsnio sampratos populiarintojas, kategorinio imperatyvo dilemą perstruktūruojantis meniniais vaizdiniais.
Pernelyg nesiplėsdamas, dabar pasakysiu tik tiek, kad kategorinis imperatyvas liepia vykdyti savo pareigą net tada, kai toks įsipareigojimas niekur neveda, tarkime, primena, kad būtina vykti kaip įprasta į darbą ar tarnybą net po pasaulio pabaigos, taigi, net ir tokiu atveju, jeigu Žemėje būtum likęs vienintelis gyvas žmogus.
Tokio kategorinio imperatyvo dėka pasaulis kiekvieną kartą yra atkuriamas arba sukuriamas iš naujo.
I. Kantas pirmasis išryškino moralinės elgesio reglamentacijos savitumą tarp kitų žmogaus elgesį reglamentuojančių normų, apibrėždamas moralę per laisvės galimybės idėją, nurodydamas, kad moralė yra valios autonomija, kai savo ruožtu valios heteronomija neva yra visų netikrų moralės principų šaltinis.
Kita vertus, pagal I. Kantą, moralė nėra išvedama nei iš mokslinio tyrimo rezultatų, nei iš Dievo valios, tačiau, anot I. Kanto, pagrindinis moralės dėsnis, apibrėžiantis kiekvieno poelgio moralinį vertingumą, pavyzdžiui, nurodantys „nedaryk kitam to, ko nenori savo paties atžvilgiu“ , kyla iš proto ir pats yra svarbiausias proto praktinio turiningumo liudijimas.
I. Kantas tvirtina, kad nėra jokio reikalo filosofams išrasti pagrindinį moralės dėsnį, kuris čia vadinamas kategoriniu imperatyvu, nes jis kaip toks neva nuo seno yra įaugęs į žmogaus proto prigimtį, dar daugiau – yra toks beprielaidinis proto faktas, kuris savo turiningumą parodo tuo, jog pats yra bet kokio moralinio pasirinkimo prielaida.
didesniu ar mažesniu laipsniu , o lietuviškai maždaug
Galima ir apytiksliai, tačiau ano posakio tai vis tiek nepaverčia rusicizmu.
„To a greater/lesser degree/extent” yra visuotinai žinomas ir naudojamas anglų k. posakis; jo atitikmuo lietuvių kalboje nėra joks rusicizmas (nėra jis ir anglicizmas).
„autorius čia sutirštino spalvas“
Rusicizmas „sgustil kraski“. Lietuviškai būtų „perdėjo“.
„tūrėtų sukelti tikro šoko alergiją“
O savidestrūkcijos spiralės sukelti netūrėtų?
„moralinė refleksija didesniu ar mažesniu laipsniu yra nusakoma kaip proto funkcija“
V bolšei ili mienšej stiepeni. Ką tai reiškia, bala žino. Atrodo kaip beprasmiai žodžiai vietai užpildyti.
„moralės dėsnis, apibrėžiantis kiekvieno poelgio moralinį vertingumą, pavyzdžiui, nurodantys“
Paskutinis žodis turbūt turėjo būti „nurodantis“.
Kas be ko, šių eilučių autorius neretai didesniu ar mažesniu laipsniu rašant sutirština spalvas.
😀 Geras! 😀 Padėjau pliusą.
….egzorcista i scena – turim uzkeikta faga…..xa xa xa
Net jei rusicizmas, tai geras, pritinkantis ir pritaikomas kiekvienoje kalboje. O gal ir ne rusicizmas; pas rusus daug ko prisigraibyta iš prancūzų ir vokiečių, per apsiskaičiusią rusų diduomenę, paskui sostinių inteligentus
”Sutirštino spalvas“
Šis posakis lietuvių kalboje yra teisėtas, metaforiškai vartojamas perteikti perdėjimą, dramatiškumą, tamsesnį vaizdą, nei yra iš tikrųjų. Kalbos kultūros požiūriu – tinka ir yra taisyklingas. Dažnas publicistikoje, kritikoje, literatūros aprašymuose.
„Didesniu ar mažesniu laipsniu“
Posakis „didesniu ar mažesniu laipsniu“ yra taisyklingas gramatiškai ir tinkamas lietuvių kalboje. Posakis „didesniu ar mažesniu laipsniu“ lietuvių kalboje reiškia „tam tikru mastu“, „vienokiu ar kitokiu laipsniu“, „daugiau ar mažiau“ ir dažniausiai vartojamas bendrine, apibendrinančia prasme.
***
Baltų tarmių tyrimų statika ir dinamika: objektas, teorinės ir …
Vilniaus universitetas
PDF
taigi, nors lietuviškai šiuo metu dar kalbama beveik visame Punsko apylinkių šnektų plote, didesniu ar mažesniu laipsniu lenkų kalba yra paveikusi jį visą …
28 puslapiai
„Daugiau ar mažiau'” aiškiai geriau už „didesniu ar mažesniu laipsniu'”. Tas „laipsnis”‘ neduoda nieko, tik lėtina ir sunkina kalbą dėl tariamai didesnio teiginio apibrėžtumo .
sutir̃štinti tr., suti̇̀rštinti (-yti K) K, KŽ
1. SD1215, N, K, LL321, NdŽ, KŽ, DŽ1 padaryti tirštą, tirštesnį: Sutirštinu pieną SD263. Sutirštinai tyrę, putrą J. Majonezas sutirštinamas, pridėjus pertrinto pro sietelį kietai virto trynio rš.
| refl. NdŽ.
2. NdŽ paversti garus skysčiu: Prietaisas garams sutirštinti rš.
3. DŽ1 prk. sustiprinti, paryškinti, perdėti: Dimša nupiešė jai šiurpų Sierakausko pralaimėjimo vaizdą, kaip paprastai tokiais atvejais sutirštintą gandų ir paskalų V.Myk-Put. Šie reiškiniai komedijoje drąsiai parodijuojami, sutirštinami rš.
sutir̃štintai adv.: Sutirštintai pavaizduoti reiškiniai V.Myk-Put. Čia (laiške) pasakyta sutirštintai, norint diskredituoti Švitrigailą Vakarų akyse rš.
◊ spalvàs sutir̃štinti NdŽ perdėti: Reformatai, mesdami kaltinimus katalikams dėl lietuvių pagonybės, galėjo spalvas sutirštinti ir reikalą perdėti rš.
***
Kaip matome, žodį „ sutirštinti” vartoja ir V. Mykolaitis-Putinas, o pusrusiui iš pusrūsio žodis netinka.
Labai protingai,valingai ir moraliai sukūriau atominę bombą,dabar ją kur nors numesiu.
Kiek kartų buvo kartoti vieno ministro žodžiai, o kai veršiai išlaužė tvorą ir sugužėjo į daržą, ir vėl negerai, nėra tvarkos.
Mūsų demokratija jauna ir jau prisimenamoje pradžioje pasimatė jos slpnybės. Demokratiškai išsirinkę valdžią rinkėjai per daug iš jos tikėjosi , stačiai Kalėdų senelio gerumo ir rūpinimosi. Po ko sekė nusivylimas, kad senelis ne toks geras ir teisingas kaip tikėjomės ir laukėme . Patriotiškai tikėjomės ir laukėme.. Taip atsirado teisuoliško nepasitikėjimo plyšys taro rinkėjų ir išrnktųjų, kurį galima buvo ir tyčia padidinti, žinoviškomis kalbomis kad valdžia darė klaidų. Darė klaidų, dėl ko geranoriškai pasiųsta žiemą į mišką žemuogių nesugebėjo rasti ir parnešti. O gal ir suvalgė čia pat ką radusi? Klaidos juk būna ir tyčinės, ar ne. Štai ir įrodyk. Kas būdamas valdžioje bando įrodyti, tam niekada nepavyksta.. Tauip ateina kiti rinkimai ir rinkėjai žino – balsuokime už bet ką ,tik ne už valdžioje 4 metus išbuvusius. Blogiau jau nebus. O iš tikrųjų nuolat teisuoliškai išrinktaisias nusiviliantys rinkėjai taip vykdo NEIGIAMĄ politikų ir kandidatų į politikus atranką. Mažėja padorių save gerbiančių žmonių norinčių pasukti į politiką
…Kaip toliau gyventi? Ogi ginčijantis su rinkėjais. Politikai ne viską gali sakyti, net patarti rinkėjams kitą kartą rinkti tokią valdžią kokios nori, o štai tautos šviesuoliams uždrausti niekas negali.
Melstis, pone Edvardai, melstis!
Pulti kryžiumi prieš Altorių ir… melstis, melstis ir dar kartą melstis!
Štai ir visas atsakymas į jūsų klausimą.
Kartà, kuri pirko diplomus už pinigus, jau platina „laisvą“ žodį per visus LRT galus ir skyles, nuo ryto iki vakaro, prieš kiekvieną laidą.
Kartà, kuri vakar nešė gėles „laisvam“ žodžiui ant karsto prie Seimo, dar tik ruošiasi įgyti diplomus nuotoliu.
…tie kiaules vel trina – praleidzia tik visokius niekus – anyms smagu,kai dergliojiesi su visokiais glitunais Skaitytojais ar kazkokiais Rimvydais.Vos tik kas rimciau – fit…ir dingsta,kaip niekur nieko.Ir kaip istvert nesikeikus….Kartot to paties komento kazkodel nebesinori.Matyt,zimanieciai to ir siekia.Gudri taktika…ir neapkaltinsi istisiniu trynimu.
1) „Štai vakar nepriklausomybės tėvu kartais pavadinamas Vytautas Landsbergis ėmė ir paskelbė raginimą minioms naikinti Lietuvos valstybę, užsimindamas apie būtinybę, kaip supratau aš, pereiti nuo kalbų prie smurtinių veiksmų.Todėl mano akyse stojasi gyvas vaizdelis – kaip seneliukas V. Landsbergis pasičepsėdamas ryja lavoną.
2) Kur kitur, jeigu ne maro žemėje, gali būti taip pakeistos įprastos sąvokos, kad jų reikšmė staiga įgyja diametraliai priešingą prasmę: ogi tie patys iš esmės žmogeliukai, kurie nusprendė pakeisti Visuomenės informavimo įstatymą ir nuo kitų metų Lietuvoje įvesti nuožmios cenzūros režimą be didesnių savivokos sutrikimų save vadina laisvo žodžio gynėjais”.
Sugretink, Autoriau, Landsbergio išsakytas mintis su savo paties 2) punkte išdėstomu perspėjimu.