Atleiskite už verksmingą silpno žmogaus atvirumą, kad šiandien man kaip niekados anksčiau jau norisi pabėgti nuo užplūdusio nesmagumo į tyrus, kažkur emigruoti, vis dar puoselėju viltį, jog yra kažkoks būdas, leidžiantis su mažiausiais nuostoliais atsitraukti nuo gatvėse marširuojančios minios į kitą dimensiją, radikaliai nuo to atsiriboti – net jeigu nuo savęs pabėgti ir neįmanoma.
Štai ką tik pagalvojau, kad jeigu šiandien mane prispaustų kokia nors mirtina liga, su gyvenimu būtų lengviau atsisveikinti nei galima tikėtis iš normalių refleksų žmogaus, nes gyvenimas staiga ėmė ir labai nuvertėjo, kai esi priverstas stebėti pornografines vaikštynes pakeliui į kapines – kaip už lango renkasi didelė tavo tautiečių minia, pasiryžusi žengti atgalios į ateities „1984-uosius“. Tai jau ne šiaip šliaužiantis perversmas, o žengimas su muzika, transparantais ir erotinėmis vizualizacijomis į demokratijos skerdynes, ne kitaip.
Žinoma, labiausiai liūdina tai, kad tokiose nešvankumo bakchanalijose ypač entuziastingai dalyvauja jauni žmonės – taip entuziastingai, tarsi jų pieniškosios smegenėlės jau būtų pažeistos kažkokio mirtino viruso, specialiai jauniui ir jaunei pritaikytos maro mutacijos. Ar čia būtų galima pateikti tikslesnę diagnozę? Kol kas, nebūdamas mediku, tokį negalavimą apytikriai pavadinsiu „beždžioniavimu“.
Beždžioniavimo užkratas, naikinantis žmogaus valią, dvasią ir protą, dar spartesniais tempais nei anksčiau koronavirusas, kėlęs pavojų pirmiausiai fizinei senjorų su didėjančių metų kraičiu sveikatai, yra mirtinai pajungęs mūsų jaunimo dvasines jėgas.
Beždžioniavimas yra dvasinio susargdinimo virusas, dvasinis negalavimas ir pagaliau neįgalumas, dvasios sunykimas, kai žmogus, išsižadėdamas savo kūrybinio potencialo, nueina mažiausio pasipriešinimo keliu, tikrus dalykus išmainydamas į klastotes ir surogatus.
Čia tinka pasakojimas apie Hansą, kuris už tarnybą gautą arklio galvos dydžio aukso gabalą galiausiai išmainė į niekam nereikalingą, t. y. visiškai atšipusį galąstuvą. Tačiau dar svarbiau bus pastebėti tai, jog toks tikrų dalykų išmainymas į surogatus nėra tik paprastas, doras, jaukus kvailumas, nepakaltinamas išsiblaškymas, neatsargumas. Krikščioniškuoju požiūriu toks „neatsargumas“ mus gali pastūmėti blogio linkme, nes blogis čia ir yra suprantamas būtent kaip gėrio trūkumas, būties nepakankamumas. Dar kitaip tariant, blogis nėra savarankiška kūrybinė gyvenimo jėga, todėl būna ir taip, kad blogis prasisunkia į gyvenimo centrą būtiškosios pamėklės pavidalu, dėvėdamas gėrio kaukę. Neatsitiktinai garsusis teologas sako, kad šėtonas yra Dievo beždžionė.
***
Būtis yra ne mažiau didingai rimtas išbandymas nei mirtis.
Žinia, mirtyje sustoja laikas, taigi negalima būtų sakyti, kad pasimirė žmogelis su vakarykštės dienos nuolaida ar rytojaus sąskaita.
Panašiai kaip ir mirtis, būtis yra nedali ne tik laike, bet ir erdvėje. Nėra būties vakarykštės dienos ar būties rytojaus. Kaip sako Parmenidas, būtis yra visa iš karto kaip tobulai išreikšta pilnatvė, įpareigojanti kažką padaryti dabar, nenukeliant nepaprastai sunkios užduoties į „vakar“ ar „rytoj“.
Niekas nenorėtų gauti tokio atlyginimo už savo darbą, kokį Karalienė siūlė Alisai: šaukštą uogienės vakar ir šaukštą uogienės rytoj, bet niekados – dabar, tačiau lenktyniaujame su laiku, bandydami pasivyti vakarykščią dieną ir pralenkti rytojų.
Istoriniu požiūriu svarbus dalykas yra praeities pamokos ir ateities lūkesčiai (nepadaryti darbai pasiveja, o nepamatuoti lūkesčiai prislegia ), tačiau ontologiniu požiūriu gaisrą reikia gesinti dabar, o ne vakar ar rytoj.
Nedalumo stichija yra būtis, o pasidauginimo stichija – virusinis užkratas.
Mirties karantinas nepadaugina būties, o būties garantija neatšaukia mirties.
Dabar didžiausia veidmainystė būtų, pasinaudojus proga, be leidimo stoti į besirikiuojančią mirties karavano eiseną, tokiu būdu tampant mirties kontrabandininku. Tokius gudručius pažįstu, ne vieną esu sutikęs, kai žmogus jaučiasi pavargęs gyventi, bet tempia savo dienas, sukandęs dantis, bijodamas net įsivaizduoti tai, kokį vargelį galėtų užtraukti jo paskutinio kvapo išleidimas artimiesiems, privalėsiantiems pasirūpinti – kur padėti jo kūną po mirties? Jeigu galėtum spragtelėdamas pirštais pranykti be jokio pėdsako, viskas būtų daug paprasčiau, ar ne? O dabar, baisu net pagalvoti, kokia sumaištis gali kilti ir organizaciniai rūpesčiai dėl iš esmės niekam nereikalingo mirusio kūno. Nesmagiai nuteikia, net nupurto mintis, kad į tavo šermenis būtinai atsivilks didžiausias neprietelius, kuriam pagal paprotinę teisę bus leista stebėti tavo ontologinį pralaimėjimą, išstatytą viešai.
Todėl maro pandemijos metu gali pasitaikyti ir tokių, kurie pabandys įsimaišyti į mirusiųjų minią nelegaliai, puoselėdami viltį būti palaidotiems anonimiškai masiniame kape valstybės sąskaita. Tačiau jiems neišdegs, mes, budrieji, to neprileisim. Niekam nebus leista pasprukti, neatidavus visos skolos būčiai.
***
Koronaviruso metu paskaitų vaizdo transliacijų modulyje buvo Žinutės rubrika, kur, kaip supratau, dėstytojas turi progą palikti studentams kokį nors įasmenintą palinkėjimą ar užrašyti mintį, nebūtinai susisiejančią su paskaitos tematika.
Kartą savo nuostabiesiems studentams šioje žmogiškesnio nei įprasta bendravimo grafoje palikau įkėlęs Albero Kamiu (Albert Camus) ištarą, užrašytą jo maždaug tuo metu, kai brendo pirmieji garsiojo romano „Maras“ apmatai: „Mums stinga laiko būti savimi. Mums jo užtenka tik būti laimingiems.“
Taigi, tegul ir lieka ši ištara neišpakuota studentų akivaizdoje, žadinanti jiems neaiškius lūkesčius, tačiau pasilikęs vienas su savimi jaučiu pareigą pratęsti pokalbį su savo anima, kaip dar neradęs vienareikšmio, ramybę atnešančio, užganėdinančio atsakymo.
Iš tiesų, ši skulptūrinį pavidalą įgyjantis A. Kamiu palinkėjimas yra be galo ambivalentiškas, t. y. gali būti suprantamas iš skirtingų galų. Tarkime, jaunas žmogus čia visų pirma išgirsta raginimą neišbarstyti visokiems niekams duoto laiko, dėmesį koncentruodamas į laimės paieškas. Tokį pasirinkimą sugebu suprasti ir pateisinti, nes kažkada pats toks buvau (esu įsitikinęs, kad moralinius užkeikimus turiu teisę dauginti tik prieš akis turėdamas savo paties nevykusį pavyzdį, kitu atveju esu tik profesinis išsigimėlis). Galiu prisiminti ir tai, kad didžiosios laimės akimirkos vienaip ar kitaip yra susijusios su depersonalizacija, paklūstant beribių stichijų ritmikai. Žinia, buvimas atskira būtybe riboto „aš“ pavidalu visados yra skaudi, nerimastinga patirtis. Kita vertus, šiandieninės pasaulio perturbacijos prikišamai rodo, kad tikrąjį savo „aš“ ir savo artimą (tolimą) pradedi pažinti pagreitintu tempu tik užstojus nelaimės stichijai, prasidėjus visuotiniam kaukių praradimo metui.
Iš kito galo žiūrint, kyla klausimas – kam išvis yra reikalingas ir gali pasitarnauti netramdomos laimės proveržis, jeigu tu dar nesi pribrendęs tapti savimi? Tokiu atveju tu esi tik įrankis kitos būtybės potyrių paieškose, esi demonų maitintojas arba net prabangiai nukrautas vaišių stalas demonams!
Man truputį gaila savo gentainių, kurie patiria saviizoliacijos nepatogumus. Jaučiuosi tarsi būčiau kažką apgavęs, neteisėtai privilegijuotas, nes man saviizoliacija ir yra pats didžiausias patogumas, nepasakius dar tiesmukiškiau, malonumas. Tiesą sakant, kalbu apie tokią saviizoliaciją, kuri dėl didesnio tikslumo turėtų būti vadinama kokonizaciją. O kas gi belieka tavo ribotam „aš“, kai tavo geriausieji draugai žuvo, prasigėrė ar išprotėjo, a?.. Tokia kokonizacija nėra pati laimė, o greičiau yra patogus laimės ekvivalentas pasaulyje, kur laimė yra ne proto, o vaizduotės idealas.
Baigdamas dar kartą priminsiu Aristotelio teikiamą laimė sąvokos paaiškinimą, tokiu būdu bandydamas išpirkti savo nešvarią sąžinę dėl labai subjektyvaus įsiterpimo į pokalbį apie laimę mus ištikusios nelaimės aplinkybėmis.
Aristotelis kritikavo Platono anapusinę gėrio sampratą, teigdamas, jog gėriu galime vadinti tik tai, kas yra realu, susiejamas ar net tapatinamas gėrį su žmogui realiame gyvenime iškylančiais tikslais (žmogus siekia to, kas jam turi kokią nors vertę, prasmę, yra jam gėris). Tačiau čia pastebima ir tai, jog žmonių tikslai yra įvairūs, vieni iš jų yra aukštesni, kiti – žemesni. Aukštesni esą yra tie tikslai, kuriems žemesni yra priemonės (pavyzdžiu, pinigai, sveikata). Kita vertus, tokia tikslų ir priemonių grandinė negali tęstis iki begalybės, ją esą turi užbaigti aukščiausias tikslas, kuris jau nėra priemonė kitam tikslui pasiekti, yra savipakankamas tikslas. Pagal Aristotelį toks aukščiausias žmogaus gyvenimo tikslas, kuris nėra priemonė kitam tikslui pasiekti yra laimė (eudaimonija). Esą toks aukščiausiasis tikslas drauge yra ir aukščiausiasis gėris. Tačiau, žinoma, čia dar iškyla klausimas – kaip žmogus paprastai supranta tai, kas yra laimė.
Pagal Aristotelį laimė yra žmogaus prigimtį atitinkanti veikla. Dar kitaip tariant, laimė yra ne būsena, o gyvenimo būdas. Parfrazavus galėtume sakyti, jog laimę gali užtikrinti profesinė žmogaus veikla, kuri leidžia iki galo atskleisti savo prigimtį, realizuoti prigimties potencialą. Kiekviena būtybė siekia užimti savo prigimtinę vietą, kurioje randa savo laimės viršūnę.
Laimingas žmogus yra žmogus savo rogėse.
Buvo kovido milicija,kuri su įkarščiu gaudė neskiepytus.Tai matyt kai kurie užsilikę kovido sisteminiai super taisyklingi niekaip nurimti negali vis ieško prie ko prisikabinti.Ar gyveni pagal valdžios išleistą taisyklių vadovą.Stebėsime tave ,ar eini per perėją ar ne.Patikrinsime visus tavo tekstus.Seksime kada pareini,ir išeini,kur lankaisi.Tokia vakarietiška,bet jau ryškiai įgaunanti Kinijos žmonių stebėjimo sistemos bruožus.Kas kur ką netaip pasakė,parašė,pažiūrėjo,tokį nedelsiant taisyklingai nudrošime,kaip pieštuką pagal griežčiausius stebėsenos standartus.
Gerb. Edvardo tekstai man įdomūs, bet konkrečiai šioje diskusijoje palaikau Skaitytoją. Gali būti nemalonu tai,ką jisai sako, bet nesutikti neįmanoma.
Nejaugi?
Laimės sąvoka tikrai sudėtinga. Ji ateina ne iš išorės, o sklinda iš sąmonės.
„Parfrazavus galėtume sakyti“
Še tai tau, už varčios ir vėl iš pradžios. Pirma, korektūros klaida: turėjo būti ne par- (kaip žodyje „parvažiuoti“), bet per- (kaip „perdirbti“). O tada, po tokios neblogos straipsnio pradžios, vėl rusiška sintaksė. Lietuviškai būtų „perfrazavę“. „Mes, ką nors perfrazavę, galėtume sakyti“. „Kam nors kitam tai perfrazavus, galėtume pritarti“ ir pan.
…kazi,koks vedaras tave perdirbo i tokios konsistencijos ruda gamini….
Tarsi ir turėčiau padėkoti už korektūros klaidos ištaisymą, kita vertus, jaučiuosi tarsi būčiau susidūręs su lytiniu iškrypėliu maniaku, kuris peržiūri kiekvieną svetimo teksto žodį. Nebent iš tiesų čia vartojate kokią nors teksto automatinio taisymo programą, kaip kažkam neseniai siūlėte. Norėčiau tikėti antruoju variantu, būtų ne taip šlykštu. Kita vertus, frazės taisymas, kad neva čia netinka žodis „perfrazavus“, o reikia rašyti „perfrazavę“ yra klaidinantis. Be to, niekšinga yra autoriaus teisingai pasirinktą formą pavadinti rusiška konstrukcija. Taip elgiasi tik padugnės.
Šiuo atveju netinka „perfrazavę“ – teisinga forma yra „perfrazavus“, nes sakinyje veiksmas neturi aiškaus atlikėjo. Tai – neasmeniška konstrukcija, todėl privalomas padalyvis – „perfrazavus“.
Nieko nuostabaus, kad tokie kaip aš, neturintys filologinio išsilavinimo, kartais daro klaidas, tačiau to nežinoti lituanistui yra baisi sarmata.
O varge, ir vėl ChatGPT miglų pripūtė.
Lietuviški sakiniai yra tokie:
Perfrazavę galime teigti… (t.y. mes patys perfrazavę patys galime ir teigti)
Perfrazavus galima teigti… (t.y. kam nors perfrazavus, kam nors, ir jiems, ir mums, galima teigti).
O rusiškai yra tik viena forma, vadinama „dejepričastije“, kurią surusėję lietuviai asocijuoja su lietuvišku padalyviu ir pagal rusiškos sintaksės pavyzdį vartoja vietoje pusdalyvio.
Kitaip tariant, rusiškai yra:
Perefraziruja, možno utverždat…
Perefraziruja, (my) možem utverždat…
Surusėję lietuviai mano taip: aha, rusiškai čia vienodai, vadinasi, turi būti vienodai ir lietuviškai. Taip ir žaloja lietuvių kalbą. Kas moka ir kitų kalbų, turi su kuo palyginti ir nejučia supranta patį svarbiausią dalyką: kalbos nėra vienodos. Sakiniai jose nėra iš tų pačių žodžių, jie neina sakiniuose tomis pat formomis ta pačia tvarka. Kalbos skiriasi ne tik žodžiais, bet ir sintakse (ir dar daug kuo, kaip gali papasakoti iškilus kalbininkas prof. ChatGPT). Net lietuvių ir latvių sintaksė nėra visiškai vienoda (būna ir kitokie laikai vartojami, ir žodžių tvarka). Net lietuvių ir latvių.
Jei kas nors sako, pavyzdžiui, „bapkės“ ar pan., tai lietuvių kalbai yra tik bjauri karpa, kurią nesunku pašalinti. O kas vartoja rusišką sintaksę, tai yra lietuvių kalbos stuburo pažeidimas. Faktiškai invalido vežimėlis.
Kokias nesąmones tauški, begėdi, ar tikiesi čia surasti kavailesnių net už save, kurie galėtų patikėti tokiomis falsifikacikacijomis? Taip pat nereikėtų čia kišti rusų kalbos, kurin neturi jokios reikšmės aptariamu atveju, nebent tau, nešvankybe, atrodo, kad tai yra patogus būdas diskredituoti kitą asmenį. Tokia yra pašlemėko logika, ar ne?
Gi svarbu ne tai, ar sakinyje įmanoma įsivaizduoti veikėją, bet ar jis sintaksiškai jungiasi su padalyvio raiška.
Taigi – kodėl vis dėlto netinka „perfrazavę“?
Nes konstrukcija „perfrazavus, galėtume sakyti“ yra beasmenė, sudaryta su padalyviu, kuris nusako aplinkybę, nepririštą prie konkretaus asmens. Tai įprasta „kalbos logikos“ formulė, kai apibūdinama minties formulavimas, aiškinimas, cituojamų minčių perpasakojimas ir pan.
Jei norėtume naudoti pusdalyvį („perfrazavę“), sakinys turėtų būti gramatiškai asmenuotas, t. y. padalyvis turėtų turėti tą patį aiškų veikėją kaip tarinys.
Tačiau sakinyje veikėjo nėra. Konstrukcija yra tokio tipo:
Pažiūrėjus matyti, kad…
Apibendrinus galima sakyti, jog…
Vertinant galima daryti išvadą, kad…
Kad sakinys tiktų su perfrazavę, reikėtų tokios struktūros:
Mes perfrazavę galėtume sakyti, kad laimę užtikrina…
Čia jau aiškiai pasakyta, kad mes perfrazavome ir mes galime sakyti.
Bet pateiktame sakinyje to nėra – todėl gramatiškai teisinga forma yra „perfrazavus“.
DI taip pat kol kas palikime ramybėje.
Žinia, I.Kantas sako, kad bukumas yra nesugebėjimas bendros taisyklės pritaikyti atskiram atvejui. Tai yra vadinama sprendimo galios trūkumu. Net didžiausiaim kvailiui galima prikišti į galvą baisią galybę taisyklių, bet jų taikymo metu išaiškėja, kad kvailys visados lieka kvailiu.
…kaip jau ne karta galima buvo isitikinti is sio…hmmmmm,padaro elgsenos,kvailyste – nepagydoma,o dialogas su negydytinu tik dar labiau suaudrina bei sudirgina ligoni.Manant,kad kvailumas yra liga.
„iššaukiančio, sumaištį keliančio kvailumo“
Vyzyvajuščei gluposti. Lietuviškai „vyzyvajuščij“ yra įžūlus. Jei norisi gudriau, arogantiškas.
„Kalba čia paprastai eina apie“
Rieč idiot. Lietuviškai būtų „kalbama apie“. Pataisymas, kurį perskaičiau vėliau, teisingas. Padėjau pliusą.
Apibendrinimas apie tą perfrazavimą. Lietuviškai būtų:
Perfrazavus, būtų galima… bet
Perfrazavę, galėtume…
(Kadangi rusiškai abiem atvejais yra nekaitoma „dejepričastije“, surusėję lietuviai mano, kad ir „perfrazavus“ visur turi būti vienodas).
Panašiai kaip:
Reikia nedelsiant pradėti… bet
Nedelsdami pradėkime (pradėjome, pradėtume, pradėsime ir t.t.)
(Kadangi „nemiedlenno“ yra nekaitoma forma, surusėję lietuviai mano, kad ir „nedelsiant“ visur tinka kaip nekaitoma forma).
P. Edvardai, Jums patarčiau ne putoti iš įniršio, o apgalvoti visa tai. Dabar Jūsų posakiai tik Jums pačiam sarmatą daro. Bet man jie nerūpi, taigi tik bergždžiai laiką gaištate.
…ponai asenizatoriai,turim cia jums viena klijienta – labai negera kvapeli skleidzia…..Laukiam nesulaukiam.
Taigi, 15 metų senumo tekstą pataisiau aš pats čia ir dabar, o diskusijos argumentų dėl perfrazavę netinkamumo aptariamu atveju apsimeti neišgirdęs, bandydamas nukreipti dėmesį į pašalius. Tamstos mandagybių čia tikrai nereikia, man tikrai nėra jokia paslaptis, kad prisidengęs Skaitytoju pseudonimu čia siautėja pašlemėkas ir padugnė. Jeigu, kaip sakai, nedrūpiu, apeik dideliu ratu aplink, visiems bus sveikiau, tačiau, regis, tamsta valdo pataloginis prisirišimas, liguistas potraukis. Nesu vertas tokio glitaus tamstos dėmesio…
Kaip įsivaizduoju, perskaityti taip nuodugniai tekstą, siekiant atrasti ar juolab išgalvoti, išrasti teksto klaidas, yra nepalyginamai sunkesnis darbas nei parašyti tokį tekstą. Sveiku protu neįmanoma yra suprasti ir niekados negalėsiu bent iš tolo įsivaizduoti, kas gali pastūmėti „kalbos taisytoją“ į tokį titanišką darbą, už kurį niekas jokio mokesčio nepasiūlys. Ar tai yra kažkoks vidinis pasitenkinimas, kad apdergei žmogų, meluodamas, klastodamas tikrą dalykų padėtį, galbūt puoselėdamas suktą viltį, kad niekas čia pernelyg detaliai nesidomės, kaip yra iš tiesų. Racionaliai to paaiškinti neįmanoma, net darant prielaidą, kad pasitaiko labai piktybiškų iš prigimties žmonių, taigi belieka galvoti, kad tokio aktyvizmo šaltinis yra visiškai iracionalus, tarkime, kažkokios patologijos išvarža arba net kažkas panašaus į seksualinio priekabiavimo formą, kai „ mylėtojas“ tau tokiu būdu rodo ypatingą dėmesį.
Kas be ko, nėra labai malonu, kai niūrių rudeniškų dienų fone, be visa ko kito, dar esi dergiamas, tavo vardas yra niekinamas, mindomas į purvą, kažkoks ligonis taikosi išsituštinti ant tavo galvos. Tačiau staiga apima nesuvaldomas linksmumas, euforija iki dangaus, dėkingumas dėl to, kad Dievas tave nesukūrė padaru, panašų į tą žmogeliuką, primenantį ligotą, tykančią iš pasalų žiurkę. Nevalingai pradedu įsivaizduoti, kad jeigu anas turi vaikų, jo dukra taip pat yra kraupiai negraži tiek savo išore, tiek vidumi…
tamstą
Dar Grynojo proto kritikoje, o po to sprendimo galios aptarimui skirtame atskirame veikale Immanuelis Kantas, inventorizuodamas žmogaus pažintines galias, šalia intelekto ir proto išskyrė sprendimo galios sugebėjimą. Trumpai tariant, sprendimo galia čia apibrėžiama kaip žmogaus sugebėjimas taikyti intelekto nustatytas ar proto kuriamas taisykles atskiram konkrečiam atvejui arba, kitaip perfrazavus, kaip sugebėjimas atpažinti to atskiro atvejo subordinuotumą tai ar kitai taisyklei. Kritinės I.Kanto teorijos požiūriu, sprendimo galia yra ypatingas žmogaus sugebėjimas, kurio negalima išmokti ir kurį tik labai menka dalimi galima lavinti gyvenimiškos ir profesinės patirties pagrindu.
Kaip rašo kritinės filosofijos kūrėjas, sprendimo galia gali būti vadinama įgimtojo sumanumo specifiniu bruožu, kurio trūkumo negali atstoti jokia mokykla ir mokyklos kuriamas mokytumo tipas. Esą yra taip, jog mokykla net ir ribotam intelektui gali įkalti kiek tik nori taisyklių, tačiau žinojimas, mokytumas, net ir mokslingumas savaime neapsaugo nuo klaidingo tokių taisyklių taikymo ir nesėkmių. Dar daugiau, – I.Kantas šiuo klausimu kaip niekur kitur kalba labai kategoriškai, teigdamas, jog sprendimo galios stoka iš esmės yra tai, kas vadinama kvailumu, be to, esą tai yra toks negalavimas, kurio neįmanoma išgydyti. Taktiškasis I.Kantas čia jau neslėpdamas savo susierzinimo, pažymi, jog buka ir ribota galva stropiai mokydamasi gali pasiekti gana daug, net mokslingumo, tačiau esą sprendimo galios trūkumas visados nurodys tik kvailumo triumfą.
Įdomu tai, jog tokia kvailumo apibrėžtis Grynojo proto kritikoje iš esmės sutampa su tautų pasakose prigijusiu kvailio įvaizdžiu. Žinoma, čia turime galvoje ne pasakų kuriamo ,,trečiojo brolio”, kuris apsukriųjų brolių yra vadinamas kvailiu, nors iš tiesų yra gyvenimo prasmę gelbstintis, išmintingas žmogus, pavyzdį, o kvailį tikrąja to žodžio prasme, t. y. iš esmės pasakų komišką personažą, dėl kurio iššaukiančio, sumaištį keliančio kvailumo nekyla jokių abejonių net atlaidžiajam pasakotojui. Kaip apsakomas toks sumaišties kaltininkas?
Jeigu atsiribosime nuo detalių, skirtingų atskirų tautų folklore, tai rasime tokią invariantišką išvadą: kvailus nesusipratimus sukelia nurodymų sumaišymas, o, dar tiksliau tariant, nesugebėjimas susieti atskiro atvejo su žinoma, kataloge esančia taisykle.
Kalba čia paprastai eina apie vaikinuką, keliaujantį iš taško ,,a” į tašką ,,b”, tarkime, išsiųstą aplankyti tolėliau gyvenančių giminaičių ir pagal mamos pamokymus žinančio, jog, pavyzdžiui, pakeliui sutikus judančią laidotuvių procesiją, būtina nusilenkti, persižegnoti bei išsakyti savo apgailestavimus dėl atsitikusios nelaimės. Taigi, kaip matome, čia niekam netrūksta geros valios, įsipareigojimo geram tonui, noro bendrauti. Bėda tik ta, jog pagrindinis herojus pradeda sielvartauti ir viešai rodyti savo užuojautą sutikęs būtent vestuvių procesiją. Nesugebėjęs įžvelgti skirtumo ir tuo pagrindu pertvarkyti nurodymo, mūsų herojus gauna į kuprą ir pelno kvailio reputaciją.
( Ištrauka iš labai seno mano straipsnio.)
kalbama paprastai apie vaikinuką
….isimintiniausia – kvailumas yra negalavimas,kurio neimanoma isgydyti…..taigi,Kantas priejo ta pacia isvada ka ir leudis,teigianti,jog nuo durnumo vaistu nera…….arba – durna ir baznycioj musa……..Butent,cia ir turime toki gyva atveji…….Psichiatrai cepsetu lupomis,o tulas praeivis sukiotu pirsta ties smilkiniu.Dirglesnis – grabaliotusi,ieskodamas geros lazdos.
Demonstracija skiriasi nuo karnavalo tuo kad karnavalas tyčiojasi iš esamo, nereikalaudamas nieko pozityvaus. Maišyti tuos du „žanrus” nevalia, nes ir demonstracijos lieka farsas.
…tokio pobudzio pasvarstymai anai nuprotejusiu zmogu gaujai yra kaip sventas zenklas Setono isperoms.Gal ir gerai,kad to nesupras,nes imtu bijoti patys saves.Isibaugines blogis dar pavojingesnis.Manyc,jau pralenkem 84uosius i praeiti – atsidurem viduramziuose,netruks ir zmogienos svilesiu kvapelis pasklisti……Korone dave pradzia arkliskam fasizmui prasideti – ne veltui ateinantys metai – ugninio arklio metai……..oi,ne veltui….
..beje,kai pamaciau korones cesais studentu pilka,niuria eile ties univerke – supratau,kad ateitis nieko gero nebezada….akurat – gi tie protestuotojai uz juoda blogi ir yra tie patys buve studijozai…..stai kokios juodos sviesos jie buvo primokyti.Na,is visokiu petrausku nieko kito ir nevertejo tiketis,aisku…….bet kazkaip nejauku,kad sitoki bruda isleidzia senasis VU.
Labai nori dėmesio? Tai še truputį. Kad nereikėtų tik pačiam su savim kalbėtis.
…berods,be nuostabiojo Skaitytojo,turime dar ir visa…….. Rimvyda………Mielas Edvardai,ka gi Jus imaisot i savo tekstus,kad sitaip traukiat ligotus zmogus……Pilnatis lyg ir baigesi juk….