Edvardas Čiuldė. Kaip atskirti kultūrininkus nuo ne kultūrininkų?

Iš pažiūros atskirti sunku arba beveik neįmanoma. Mūsų demokratiniais laikais visi žmonės ir pusiau žmonės rengiasi labai panašiai, taigi nei pagal drabužį nei pagal manieras šiandien nėra lengva nustatyti, kokiam visuomenės sluoksniui priklauso, kokiai profesijai atstovauja, su kokia seksualine orientacija vis labiau tapatinasi, kam ištikimybę išpažįsta, apie ką svajoja liūdnais rudens vakarais vienas ar kitas žmogus?

Anksčiau buvo daug paprasčiau, kai jau aprangos kodas leido iš tolo atskirti aukštuomenės žmogų nuo žemutinių sluoksnių žmogelių, įgalino pastebėti, kad žmogus žmogui nėra lygus.

Savo ruožtu mūsų laikais drabužiai yra skirti ne tiek prigimtinių skirtumų išryškinimui, kiek tarnauja kai kurių artefaktų nuslėpimui, pavyzdžiui, šiandien laisvai galima išsirinkti tokias madingas kelnes, kurios padeda be didesnių problemų nuslėpti uodegą, o galvos apdangalai, ypač skrybėlės ir skrybėlaitės, yra pritaikytos sudygusių ragų užmaskavimui. Todėl nepatikėkite klaidinančia versija, kad vyras nenusiima kepurės ar skrybėlės net ten, kur to primygtinai reikalauja etiketas tik dėl to, kad nenori viešai atidengti savo plikės, gėdijasi rudeninio galvos peizažo, iš tiesų dažnai būna, kad šitaip yra maskuojamas ne trūkumo užturėjimas, o sunkiai pakeliamas, galvą apnikęs perteklius, kai yra bandoma pridengti iš piktosios dvasios malonės prasikalusius ant kaktos ragus ar ragučius.

Žinoma, kitas, daug banalesnis, iš esmės be jokios magijos yra tas atvejis, kai vyrui briedžio ragus, kurių neįmanoma paslėpti po jokia skrybėle, „įtaiso“ žmona. Tokie vyrai iki pavasario, kai briedžio seni ragai yra metami ir pradeda dygti nauji, viešumoje nesirodo ir čia plėtojamos klasifikacijos požiūriu yra nesvarbūs, nebent tyrėjo dėmesį patrauktų atsitiktinai kaip foninis reiškinys. Tačiau prabėgomis galima pastebėti, kad tokie vyrai ir žmonos namų sąlygomis užsiaugintus briedžių ragus paprastai iškabina savo namų prieškambariuose kaip šeimos jaudinančios istorijos liudijimo atributiką – kas galėtų patikėti, kad tokius ragus higienos idealus išpažįstanti, visiškai sociali miestiečių šeima galėtų atsigabenti iš antisanitarinio miško, a?

Taigi, kad ir kaip žiūrėtume, kultūrininkus atskirti nuo kitų galėsime tik tada, kai juos išrengsime iki paskutinio siūlelio nuogai ir apžiūrėsime iš visų pusių, atidengdami savo žvilgsniu visus jų paslėpsnius, tiek intymius trūkumus, tiek ne mažiau intymius mutanto perviršio artefaktus.

Kita vertus, uodegų ir ragų faktoriaus paplitimą vis dėlto palikime aptarti kompetentingiesiems demonologams kitam kartui, o mums, paprastiesiems seksologams, iškart krenta į akis tai, kad dominuojanti kultūrininkų seksualinė orientacija yra Šimonytės užpakalio bučiavimo pasija, čia visiškai atsiskleidžia žmogaus porūšio Homo sapiens post tergum osculator potencialas.

Tokio kultūrininko nuogas kūnas nejaudina net didžiausio gašlinčiaus…

Kaip išaiškėja jau iš pirminės apžvalgos, kultūrininko kūnas yra defektyvus pirmiausiai dėl to, kad jis neturi net menkiausios lietuviškumo organo užuomazgos arba yra tokio organo atrofavimosi nelaimės demonstracinis pavyzdys.

Ar klausiate – kas tai yra lietuviškumo organas, kaip jis atrodo? Tai yra gyva širdis, kurios negali pavaduoti nei antilietuviškumo stimuliatorius nei naujai pritaikytas įprastas vibratorius.

Tačiau ir kultūrininkas kultūrininkui – nelygus, ar ne?

Nors ir nedora yra pernelyg sureikšminti mulkius, vis dėlto būtų galima pasakyti, kad nešvarių rankų režisierių Masteikaitės ir Kaupinio sertifikuotas „kultūrininkas“ yra masinės gamybos politinės prostitucijos manekenas, o po to – tokių bežadžių su plastmasinėmis smegenėlėmis manekenų minia.