Apie tai, ką Kūčių naktį paprastai kalba gyvūnai, esu liudijęs kiek anksčiau, o baigiantis šiems metams dauguma žmonių turėjo progą pastebėti ir garsiai pareikšti, kad 2025-ieji buvo naujosios stribų kartos įsisiautėjimo metai. Dar būtų galima diskutuoti dėl to, ar stribų revoliucija įvyko pagal klasikinį revoliucijos apibrėžimą ar su nukrypimais nuo kanono, tačiau po tokios revoliucijos šalis liko mentališkai nualinta iki gyvo kaulo ir beveik jau netinkama žmonių gyvenimui.
Kita vertus, naujas stribų revoliucinis sujudimas iškėlė naujus lyderius. Jeigu anksčiau stribu Nr.1 be jokių išlygų galima buvo laikyti tik Rimvydą Valatką, keliaujantį per pasaulį su lenkiško tyrumo snieguole Sabaliauskaite ir keliais nykštukais persirengėliais (Gėlūnu, Žalėsiu, Glitėsiu ir kompanija), dabar dėl revoliucijos primo vardo kovojo visa gyvulių ūkio personažų galerija, o stribizmo užkratas buvo perduotas minioms, susiformavusioms iš jaunųjų individų su pieniškosiomis smegenėlėmis.
Laikas buvo palankus lyderių kulto atsiradimui.
Dauguma iš mūsų turėjo progą stebėti – kaip atkakliai kažkoks storuliukas vaikėsi po revoliucijos entuziazmo ištiktas gatves ir aikštes apyjaunį vyrioką, kuris trūks plyš stengėsi pasprukti nuo persekiotojo. Kaip atrodo, besivejantysis buvo prof. Bumblauskas, kuris ką tik po kojų operacijos stengėsi pasivyti ir pabučiuoti Kaupiniui, sprunkančiam nuo tokios laimės, užpakalį, jeigu ne kažką daugiau.
Herojiški buvo laikai, nieko nepasakysi.
Žinia, Kaupinis, kitų vadinamas Kanopiniu, buvo pirmasis eilėje iš pretendentų pakeisti morališkai jau pasenusį stribą Nr. 1 R. Valatką garbės poste.
Vis dėlto nesmagiausia mums buvo dėl to, kad kiti metai Šimonytės garbei pagal kinų horoskopą buvo pavadinti Raudonojo Arklio metais.
Kita vertus, Naujieji metai Lietuvoje tikriausiai prasidės su garsiai nuaidinčiu Bumblausko pakštelėjimu, palydimu būgnų dundėjimu, kaip savotiško Kremliaus kurantų dūžio pritaikymo lietuviškam mentalitetui rezultatas. Ar tai reiškia, kad vos pajudantis po operacijos Bumblauskas (pasakų herojus greitakojis prisirišdavo po girnapusę prie kulnų, kad įsibėgėjęs neprabėgtų pro šalį, tačiau, kaip išaiškėjo, dar patogiau dėl tokio svarbaus reikalo yra sveikas kojas pakeisti konjunktūros protezais) galiausiai vis dėlto pasivijo aukštai kelius kilnojantį ir sveikomis kanopomis minantį Kaupinį?
***
Garsusis antikos filosofas Zenonas, vengdamas įkyrėti nekartojo iš naujo savo mokytojo Parmenido užkeikimo, kad būtis yra nedali nei laike, nei erdvėje, bet pabandė parodyti – į kokius neišsprendžiamus prieštaravimus (aporijas) galime įsipainioti, jeigu atsainiai žiūrime į Parmenido filosofijos ištaras.
Kai Zenonas taip numatė Parmenido filosofijos palikimo populiarinimo kryptį, mąstymo istorijoje tarp kitų atsirado aporija „lėtesnio nepavys net greičiausiasis“, dar kitaip vadinama galvosūkiu apie greitakojį Achilą, kuris niekados nepavys lėtapėdžio vėžlio.
Kokios aplinkybės čia nurodomos, kai prasideda tokios logiškai neišsprendžiamo prieštaravimo lenktynės?
Na, besivejančiam, nors ir greitesniam, reikia laiko dalies, kad jis galėtų pasiekti tą vietą, iš kurios tos laiko dalies pradžioje pajuda priekyje esantis, nors ir lėtesnysis. Per tą laiko dalį, kol pirmasis pasieks minėtą vietą, antrasis savo ruožtu pajudės į priekį tam tikrą atstumą erdvėje. Taigi, jeigu erdvė ir laikas yra dalūs, o, be to, dalūs iki begalybės, Achilas lenktynių tiesėje galbūt kada nors beveik prisivys vėžlį, atsidurs šalia jo be galo arti, bet pirmasis vis dėlto niekados nepavys antrojo, juolab nėra jokių galimybių greitesniajam pralenkti lėtesnį.
Taigi, kaip matėme, nesunku įsitikinti, kad lėtesniojo nepavys net greičiausiasis, todėl logiškai mąstančiam individui kyla klausimas – kas atsitiko, kokios aplinkybės nulėmė, kad čia aptariamu atveju lėtesnysis galiausiai vis dėlto prisivijo greitesnįjį.
Kaip atrodo, taip galėjo atsitikti tik dėl to, jog savo ruožtu jau šios lenktynės vyko besibaigiančiais involiucijos nepaprasto paūmėjimo metais, kai buvo siekiama atvynioti Lietuvos valstybę atgalios iki tobulo nulio. Todėl, kaip atrodo bent man, šią pamokančią paradigminę istoriją būtų galima pavadinti dar ir taip: „Kaip bekojis profesorius Alfredas Bumblauskas vaikėsi tyruose Konjunktūros dvasią, liaudyje dažnai pavadinamą Kanapiniu“.
***
pagaliau po daugybės metų mus lydėjo sėkmė ir prasiveržėme
įžengę į vietovę radome ištuštėjusius fortifikacinius įrenginius
visos skruzdėlės jau buvo iškeliavusios
gi debesys ilgai kontroliavę padėtį iš viršaus
traukėsi netvarkingais būriais atlaisvindami
dangaus žydrynę
oras žydėjo nauja viltimi
ultravioletiniai spinduliai netrukdomi
virto į žemę stulpais
praverdami žvilgsnį
į neįmanomas
negyvo kraštovaizdžio perspektyvas
vietovė buvo
tobulai
netinkama natūralizacijai
tačiau mumyse išdidžiai ruseno
nuolanki gyvybės ugnis
prasiveržėme tais raudonojo arklio kunkolų epidemijos metais
Į visus klausimus apie 2025 m. įvykusios užingridinės pseudorevoliucijos rezultatus galima atsakyti vienu žodžiu – Šūdas
Ar tais metais miesto aikštėse kunkuliavę mitingai prisidėjo prie demokratijos procesų pagyvinimo ir žodžio laisvės pozicijų įtvirtinimo?
– Iš šūdo varškės neišspausi…
Kaip derėjo prie urbanistinio miesto peizažo kokčiojo humoro budėjimo ir tylėjimo skulptūrinės kompozicijos ir pozos miestų aikštėse bei anapus ekranų?
– Jie budėjo stovėdami ir tylėjo sėdėdami tarsi būtų prisišikę į kelnes…
Tačiau, galbūt, nepaisant nieko, yra ir kažkokia pozityvi likutinė šių įvykių vertė, nes iš nieko niekas neatsiranda ir niekur neprapuola?
– Net ir pakeitęs pavidalą šūdas lieka tik šūdu, iš perdirbto šūdo kulkos taip pat nenulipdysi…
O ar tiko mums garsiai nesipiktinti, užsileisti kvailius ant savo sprando?
– Tiko kaip šūdas į kelnes…
Kas galiausiai laimėjo?
– Laimingiausi buvo tie, kurie dėl atsinaujinančios Covid-19 epidemijos buvo visiškai praradę uoslę, taigi pasinaudojo anosmijos negalia kaip Dievo dovana.
Kaip dabar jaučiasi laikmečio metraštininkas, šių eilučių autorius, ir galimai skaitytojai?
– Šūdinai šūdinai…
..ai,vis tiek bus dar sudiniau,tad nebeverta nervintis.Dieve,kaip skauda galva….
Praeities jau nebėra,ji ištirpusi laike.Laikas lekia,laikas skuba.Ką tik buvo 2000 ieji jau ant nosies 2026 metai.Laiko nesustabdysi ir nesuksi atgal,kam buvo 20 metų jau 40,kam buvo 40 jau pražilę 60.Vieni dar tik ateis,kiti jau nuėjo.Visi bėga gyvenimo laiko paskirtose lenktynėse,kas dar tik startuoja,kitas jau finišuoja.Laikas visus įtraukia ir nutraukia.Kas dar tik atbėgs į ateitį,kitas ateities jau nepasieks.Praeities žmogus ateities.
„jau ant nosies 2026 metai“
Rusicizmas „na nosu“. Lietuviškai ant nosies būna nebent akiniai.
…ne tavo nosiai suprast..
Patikslinimas – …nupuvusiai nosiai…
‘Kaip iš akies trauktas’ kalbos seklys morka:)
Ir Frazeologijos žodynas, ir LKŽ frazeologizmą ANT NOSIES lietuvių kalbai teikia.
LKŽ parašyta, pavyzdžiui: Nu, jam tai jau smertis visai ant nosies. Ar tai reiškia, kad ir „smertis“, ir „nu“ LKŽ „teikia“? LKŽ surašyta viskas, kas kada ką yra parašęs ar pasakęs dialektologijos ekspedicijose. Žodžio ar posakio paminėjimas LKŽ nereiškia, kad tai yra geras posakis.
Pabandykite galvoti taip: ar tą posakį nėra keistai lengva pažodžiui išvertus į rusų kalbą be pastangų gauti taisyklingą rusišką posakį, o į kitas, ne „tarybines“ kalbas jį išversti keistai sunku? Ką reiškia „on the nose“, „auf die Nase“, „sur le nez“? Ar toks posakis paliudytas, pavyzdžiui, Mažojoje Lietuvoje, kuri nepriklausė ruskių imperijai? Ar jis paliudytas Mažvydo, Donelaičio, Daukšos raštuose? Ar jis pasirodo tik tada, kai į kaimus grįždavo ruskių imperijos kariuomenės rekrūtai? O ką lenkiškai reiškia „na nosie“? Visai ką kita 🙂 Vadinasi, tas posakis nėra ir iš lenkų gautas.
◊ ant nósies (būti) Ktk visai čia pat: Lytus jau ant nosies Žem. Juk naktis čia pat, ant nosies rš. Arkliui reikia pailsėti – vasaros darbai ant nosies rš. Nu, jam tai jau smertis visai ant nosies Č.
Žodžių smertis, lytus ir pan. lietuvių kalbos žodynas nekataloguoja kaip svetimybių ar barbarizmų, kita vertus, prie kataloguojamo frazeologizmo „ant nosies ( būti)” nėra jokios nuorodos, kad toks posakis lietuvių kalboje yra nevartotinas, neteiktinas ir t.t. Jeigu kyla kokių nors abejonių dėl žodžio ar posakio normatyvumo lietuvių kalboje, lietuvių kalbos žodynuose visada yra pateikiamos nuorodos, patikslinančios vartojimo tinkamumą ar netinkamumą. Galbūt šis posakis yra visiškai tinkamas būtent dėl jo gyvo paplitimo, panašiai kaip žodis „anūkas”. Galiusiai ietuvių kalbą gali labai sužaloti ir atgrasyti nuo kalbininko patarimų perteklinis entuziazmas viską taisyti!
Gerų švenčių!
„palydimu būgnų dundėjimu“
Rusiškas linksnio vartojimas. Lietuviškai būtų „lydimu dundėjimo“. Jei dundėjimas ką nors lydi, tai tas dalykas yra lydimas dundėjimo. Jeigu straipsnį parašė p. Edvardas, tai straipsnis buvo parašytas Edvardo, o ne Edvardu (napisan Edvardom).
Iš to, kad vienas istorikas turėjo sveikatos problemų, šaipytis nedora, net jei labai nepritartume jo pažiūroms. Tiesą sakant, tai dar blogiau, nei šaipytis iš žmonių pavardžių panašumo. Negi mama to vaikystėje nesakė?
„pabandė parodyti – į kokius neišsprendžiamus prieštaravimus (aporijas) galime įsipainioti“
Brūkšnys čia nei į tvorą, nei į mietą. Būtų užtekę kablelio.
Ir beje, Rasos Čepaitienės straipsnyje šiandien neradau nieko labai blogo (gal dėl to, kad „Respublikos“ redaktoriai buvo peržiūrėję).
…dundukui visuomet dundejimas kelia kazkokiu,itin intymiu klausimu…
Mano liūdna gyvenimo patirtis ludija, kad kitus doro elgesio paprastai moko toli gražu ne doriausieji žmonės. Kaip sako tas pats profesorius A. Bumblauskas, chamas yra ne tas, kuris yra chamas, nes mes visi esame chamai, o tas, kuris, būdamas chamu, kitus moko gražaus elgesio. Ypač įdomus yra patologinis atvejis, kai gražaus elgesio moko pamokslininkas, pasislėpęs už anonomiškumo kaukės, kai klausytojai ir skaitytojai neturi galimybės palyginti jo žodžių su darbais ir tikrais pasirinkimais. Kažkaip netinka tau doro žmogaus kaukė prie veido, mielas anonime…
Išsilavinę lietuviai klegėjo „Plačiai užmerktomis akimis”, ypač dėl NATO ir Epštaino sąrašų bei Niurnbergo popierkų ir Ainštaino formulės, kurias, tas popierkas, toks Prancūzijos Zemūras (Zemour) viešai siūlo mest į krosnį, kad visiems šilčiau būtų ir nereiktų keist nei prancūzų, nei lietuvių nelietuviais, nes šie nebe taip balsuoja, kaip reik neosovietinei nomenklatūrai ir karo nugalėtojų statytiniams net Prancūzijoje. Nenori net prieš naujuosius metus, politiniai rupūžiokai ir davatkos, perskaityt politinį François Mitterrand’o testamentą.
…ejo Viespaties vel dvidesimt sestieji..Bekojis Bumbulas,pasibalnojes Raudonaja Kumele, vijosi tula Kaupini Raudonojoj Dalios Tamsoje.Fasistiniam sieros twaike buvo girdet priesmirtinis xe xe xe….Begalviai zombiai ieskojo Laisvo zodzio,kuri jau seniai buvo apkakoje ir nuleide unitazu i apkakotas Grigeo marias…