Edvardas Čiuldė. Išbraukti Platono žodžiai

Gyvenimas per pastaruosius metus taip sparčiai pakito, kad kalbėjimas apie dvi Lietuvas, pirmąją ir antrąją, jau yra vakarykštės dienos atrajojimas.

Tarkime, Lietuva formaliai išlieka tokios pat kaip anksčiau teritorinės apibrėžties šalimi, Arkadijaus Vinokuro žodžiais tariant, tokio pat dydžio „žemės gabalu“, tačiau čia jau gyvena skirtingų planetų, nutolę vienas nuo kito per šviesmečius žmonės (?), skirtingo tipažo antropomorfiniai padarai. Jie tarpusavyje skiriasi taip radikaliai, kad vienas kito nelaiko žmonėmis.

Šalį valdo žmogėnų iš Konjunktūros planetos mažuma, kuri daugumą dėl anosios polinkio kurti šeimas ir auginti vaikus vadina banda. Tik pirmiesiems čia yra leidžiama dėvėti languotas kojines ir taškuotas sukneles, ryšėti ilgus šalikus ir margas kaklaskares, tapti premjerais, VU rektoriais, savo oro gadinimo paūmėjimus vadinant pažangizmo vulkaniniais prasiveržimais.

Priklausymas Konjunktūros planetai patikrinamas lojalumo „siela ir kūnu“ homoseksualų padermei testu, pradedant siela, bet taip pat atveriant perspektyvas kūno patobulinimui, taip pat ne lojalumo gražiai kaip dieviška muzika lietuvių kalbai išbandymu.

Kas be ko, atsispirti lietuvių kalba, kuri visuotinai yra atpažįstama kaip dangaus mana, ne kiekvienas iš jų galėtų neužsikišęs ausų sieros kamščiais. Todėl čia ypač vertinamas sugebėjimas vardan konjunktūros prisiversti daryti dalykus, kurie yra svetimi darančiojo prigimčiai. Tai ir yra didysis konjunktūrinis virsmas, išvirtimas pro rūšies vartus, svarbiausias konjunktūrininkų kastos atrankos principas. Šiuo požiūriu Konjunktūros planetos kontingentas yra askezės ordinas.

Savo ruožtu dauguma čia priklauso žmonėms iš Platono planetos, kurie ištikti anamnezės bando prisiminti idealiąją sielos būseną, vadinamą Lietuva.

P. S.

Konjunktūros planetos žmogos jau telkia visas pajėgas nuteisti Dievo žodį, puoselėdami planus galiausiai uždrausti Šventąjį Raštą kaip nekomfortabilaus konjunktūrai tekstų rinkinį. Tačiau, kur jie, – dabar pagalvojau, – padės Platoną, dar įžūlesnį gražbyliautoją nei Dievas, dieviškuoju vadinamą filosofą, kuris andai ėmė ir pasakė, kad tie žmonės, kuriuos mes šiandien vadiname homoseksualais, krušasi kaip gyvuliai.

Išbraukiau dabar šiuos Platono žodžius, nes, tiesą sakant, ne Platono reikalas, kas, su kuo ir kaip, ar ne? Be to, Platono požiūris yra nepažangus, atsiradęs dar iki dialektinio materializmo. Taigi išskuskite išbrauktus Platono žodžius dar ir iš atminties, jeigu jie jums gali sukelti netolerancijos konvulsijas, ir užmirškite, ką užmiršote.

Tačiau šiandien, dialektinio materializmo suklestėjimo laikais, čia apdairiai išbraukti žodžiai net nėra įžeidimas, nutaikytas į seksualine mažumas, o greičiau yra savotiškas šaukinys, prasilenkiančių katakombose žmonių daugumos ištariamas kaip tarpusavio atpažinimo ženklas, kad jie nepriklauso Konjunktūros planetos gaujai. Ir tik labai retomis akimirkomis, kai konjunktūros gauja mus visiškai užknisa, pradėjusi gyvulišką lietuvybės niekinimo kampaniją, mes šiuos žodžius prisimename be kupiūrų ir cituojame kaip didingosios klasikos palikimą…

SONETAS APIE SUGRĮŽIMĄ Į TĖVYNĘ

išlikusiu būriu jau išsikvėpę mes priėjom tiltą

kur net gamta mus pasitiko išsigandusi nutilus

tik niekas nesiryžo pirmas žengti

nors rytas drumstės ugnimi paženklintas

nežinomos architektūros prasikišęs tiltas

taip nepritapęs čia į nuotaiką kraštovaizdžio netilpęs

sukriošusios jo sijos ir į sietuvę nugrimzdus atrama

galbūt dar menanti ankstesnį laiką nei romėnų

dangorykštės toks nimbas susipynęs

užžėlęs tiltas į krantus tėvynės

laukai derlingi ten ir rambios karvės atrajoja

vaizdelis užsilikęs dar nuo rojaus

išlaisvinti laukai tėvynės platūs

nuo Lietuvos ir kalbančių lietuviškai – net iki turgaus halės

kur pamaitins mus ir žaizdas nuplaus

jau svetimšalės kalės

……………………………………………………………….

tik niekas nesiryžta pirmas žengti

nors rytas drumsčias ugnimi paženklintas