Gandas apie demokratijos mirtį, kaip atrodo, yra ne mažiau perdėtas nei anksčiau išplatinti gandai apie istorijos pabaigą, nors savo esme tai yra diametraliai priešingo vektoriaus fundamentinės prognozės.
Įdomu, ką daugiau pasakysi, yra tai, kad demokratijos liūdną likimą vienas filosofas išpranašavo tada, kai demokratija dar tik ruošėsi pražysti savo gražiaisiais žiedais
Štai skandalingasis užpraeito amžiaus antrosios pusės vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche yra išsakęs tokią, skardžiai ataidinčia iki mūsų mintį, kad esą šiuolaikinė demokratija yra ne kas kita kaip istorinė valstybės žlugimo forma.
Žinoma, žodis „šiuolaikinis“ šiandien mums pažymi stipriai persislinkusį istorinį laikotarpį, kai savo ruožtu F. Nietzsche’s laikų visuomenė su to metu kylančiomis problemomis dabarties gyventojui neretai jau atrodo kaip žila ir menkai aktuali praeitis. Tačiau aukščiau pacituotus F. Nietzsche’s žodžius, viena vertus, galima būtų suprasti kaip demokratijos kritiką apskritai, su visados persistumiančia šiuolaikiškumo chronologinių rėmų samprata, o, kita vertus, šiems žodžiams papildomą aktualumą suteikia iš tiesų mūsų laikmečio peripetijos, kai vis dažniau kyla abejonės dėl demokratijos efektyvumo bandant spręsti šiandieninei visuomenėje iškylančias problemas.
Tarp F. Nietzsche’s laikų ir mūsų laikmečio „šiuolaikiškumo“ plyti kupinas dramatiškų įvykių istorinis laikotarpis su dviem pasauliniais karais ir ilgai užtrukusiu šaltuoju karu, esant rimtam pagrindui teigti, kad ne kas kita, o būtent demokratinė valstybė kaip tokia išbrido nugalėtoja iš istorijos paspęstų spąstų. Demokratijos pergalė čia buvo suprasta dar ir kaip galimybė atkurti ir puoselėti žmogaus orumą šiuolaikiniame pasaulyje. Kita vertus, vertinant pastarųjų metų įvykius arba tiesiog šiandienines aktualijas, neretai kyla pagunda sakyti, kad pasaulis tarsi įžengia į naują ciklą, kai tironiški režimai vėl plečia savo įtaką pasauliniu mastu, o demokratijos idėja didesniu ar mažesniu laipsniu nuvertėja, yra kvestionuojama net demokratijos teikiamų laisvių ir pranašumų vartotojų šalyse.
F. Nietzsche su savo vertybių perkainavimo programa buvo demokratijos kritikas, nepateikęs jokios politinės alternatyvos demokratiniam visuomenės reikalų tvarkymui vizijos. Didžiajam valios galiai metafizikui ir poetui, regis, atrodė, kad politinių projektų konstravimas yra pernelyg nuobodus užsiėmimas arba net tuščias laiko švaistymas. Tačiau tai nereiškia, kad į F.Nietzsche’s ištaras, besiliečiančias su čia įvardyta tema, turėtume žiūrėti pro pirštus. Kaip yra pastebėjęs dar Aristotelis, poetai, vertinantys visuomenės reikalų padėtį, neretai yra teisesni už istorikus. Ypač svarbi manding yra ta F. Nietzsce’s įžvalga, kad jokios, net tobuliausiai sukonstruotos institucijos nieko nepadės, neišgelbės gyvenimo vertės, jeigu sumenks, išsibarstys smulkmenose, nusus pats žmogus. Dar daugiau, – garsusis vokiečių rašytojas, Nobelio premijos laureatas Thomas Mannas yra pastebėjęs, kad F. Nietzsche pasižymėjo gąsdinančia pranašavimo dovana, kai niūriausi pastarojo spėjimai neva pildosi su stulbinančiu faktografiniu tikslumu. Toks pranašingas esą jau buvo F.Nietzsche’s numatymas, kėlęs amžininkų juoką, kad anksčiau ar vėliau Vokietija taps vartais į Europos slavizaciją, tačiau, žinia, Vokietijos pralaimėjimas II pasauliniame kare lėmė, jog laimėjusi sovietinė Rusija uždėjo leteną ant daugelio Europos tautų.
Tačiau prašyčiau pernelyg nesibaiminti, prisimenant anksčiau cituotus F. Nietzsche’s žodžius, nes, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, vokiečių filosofas yra toks skaidrus minčių pūtėjas, kad jo ištaros yra ne mažiau, o neretai dar labiau teisingos, kai yra perskaitomos su inversija, t. y. iš priešingos veidrodinės simetrijos pusės. Teiginys, kad šiuolaikinė demokratija yra ne kas kita kaip istorinė valstybės žlugimo forma, perskaitytas su inversija to paties F. Nietzsche’s palikimo dvasios kontekste, gali būti išgirstas kaip poringė apie tai, jog šiuolaikinė valstybė žlunga, jeigu pradeda stokoti valios demokratijai arba demokratijos valios.
Tačiau galima pasakyti dar ir taip, kad didžiausias pavojus demokratijai iškyla tada, kai užstringa humanitarinė vaizduotė ir mums katastrofiškai pradeda trūkti naujų idėjų, nes mokslas apskritai ir, tarkime, matematika tikrai neišgali kompensuoti tokių nuostolių pernelyg nuobodžiu tapusiame pasaulyje.
Taigi, apie demokratiją dar būtų galima pasakyti kažką panašaus, ką A. Schopenhaueris yra pasakęs apie I.Kanto moralės teoriją, lygindamas ją su krikščioniška dorovės samprata, kai esą atrodė, kad kaukių baliuje visą naktį šokai su paslaptinga nepažįstamąja, tačiau ryte, nusiėmus kaukes, išaiškėjo, kad po kauke slėpėsi tavo žmona. Tačiau tai mus ir gelbsti, kad, laimingai apsirikę, renkamės žmoną, o ne randuotą „gražuolę“ iš rytų, sergančią sifiliu.
Kita vertus, savaip pavojingas yra ir patogus „pripratimas“ prie demokratijos ar ne?
Iš tiesų, jeigu pripažindami demokratijos tinkamumą mums, demokratiją vartojame kaip tobulą produktą puikiame įpakavime pagal nusistovėjusią inerciją, atpažindami vartojamą objektą iš garantijas teikiančio firminio ženklo, bėgant laikui dėl tokio mūsų pasyvumo vartojimo turinys gali nepastebimai, bet labai ryškiai pakisti, išliekant tam pačiam ženklinimo tipui. Čia kalbu net ne apie tokius lengvai atpažįstamus dėl savo karikatūrinio turinio demokratijos surogatus kaip Brežnevo konstitucija ar Putino suvereni demokratija, demokratijos vardu įtvirtinanti tironiją, o apie galimybę labiau subtiliai falsifikuoti demokratijos idėją, iškišant mums hiperrealistinį demokratijos pavidalą, patogų vartoti objektą, kai tariama tikrovė yra panašesnė į tikrovę labiau už pačią tikrovę. Atskirti negyvą hiperrealistinį demokratijos pavidalą nuo realios dalykų padėties demokratiškai tvarkomoje visuomenėje yra galima tik tada, kai mes patys, netobulos būtybės, esame įtraukiamos rūpintis dėl realios dalykų padėties atitikimo demokratijos idėjai, taigi nesame tik patogūs nusistovėjusiai sistemai demokratijos vartotojai, bet labiau – pagiežingi, kartais pikti ir įsiutę demokratijos idėjos sergėtojai.
Demokratija ar apsišaukėlių uzurpacija? Juk visuotinai žinoma, kad gyvename Niurnbergo neregėto masto justicinio skandalo (didžiausio ko pasaulio istorijoje?) paunksmėje. Tad kitaip ir būt negali iki kito pasaulinio… Kita vertus, mes netikime konspiracinėmis teorijomis ir tikime dezi LRT, kad Leninas užplombuotame vagone paėmė valdžią Petrapilyje. Netikime teorijomis, bet žinome sąmokslus, be kurių nėr istorijos. Be deziuko, be laisvanoriškos, kabutėse, saviapgaulės nėr istorijos. Be Edward Bernays nėr melo propagandos meno – nėr Kapsukėje runkelių maustymo fakultetų. Nėr diplomų zubryloms, mintinai kalančioms bele ką, kad tik galėtų zombint ir apgaudinėt prasčiokus. Diletantų taip lengvai apšauti nepavyksta – tenka cypėn sodint arba fūrą kelyje užvaryt. Tai buvo mažaraščio nuomonė, paremta istorine ir asmenine patirtimi.
Cenzūra net ir draugišką patarimą draudžia?
..tai drg.zimano dvasne,oi,dvasele….
Taisyklė paprasta:
1) Svetimvardžiai rašomi pagal SKAITYTOJO kalbos taisykles. Taip rodoma pagarba skaitytojui (o šiuo atveju – ir SAVO valstybinei kalbai).
2) Pirmą kartą tekste rašant svetimvardį, jis užrašomas pagal skambesį SKAITYTOJO, kuriam skiriamas tekstas, kalba (kaip ir visas tekstas), o tada skliaustuose parašomas ir originaliai – tam atvejui, jei skaitytojas norės rasti daugiau medžiagos apie šį asmenį ir užsienio k.:
Frydrichas Nyčė ( Friedrich Nietzsche).
3) Toliau tekste jau rašoma tik skaitytojo kalba, pridedant atitinkamo linksnio galūnes ( Frydricho Nyčės, Frydrichui Nyčei, Frydrichą Nyčę, Frydrichu Nyče, Frydrichai Nyče! ).
4) Kad teksto autoriui būtų mažiau darbo, kompiuterio redaktoriuje AutoCorrect’e nurodoma, kada kaip kokį svetimvardį jis turi perrašyti. – Tada pačiam mažiau pluš4ti reikės.
„Pozicijų” grafomanijos meistrui, „gilios,genialios minties virtuozui, demokratijos specui”, „gebančiam žvelgti iš priešingos veidrodinės simetrijos pusės”.. Čiuldei – ” Gandas apie demokratijos mirtį buvo truputėlį perdėtas”… Čiuldė savo straipsnelyje pateikia sekantį ” demokratijos mirties gando perdėjimo truputį” – „..būtent demokratinė valstybė kaip tokia išbrido nugalėtoja ( XX a. pasauliniai karai)iš istorijos paspęstų spąstų. Demokratijos pergalė čia buvo suprasta dar ir kaip galimybė atkurti ir puoselėti žmogaus orumą šiuolaikiniame pasaulyje…. didžiausias pavojus demokratijai iškyla tada, kai užstringa humanitarinė vaizduotė ir mums katastrofiškai pradeda trūkti naujų idėjų,..”…
„Aiškiaregis” Čiuldė, „žvelgdamas į demokratijas iš priešingos veidrodinės simetrijos pusės” virtuoziškai konstatuoja – ” lengvai atpažįstamus dėl savo karikatūrinio turinio demokratijos surogatus kaip Brežnevo konstitucija ar Putino suvereni demokratija, demokratijos vardu įtvirtinanti tironiją, o apie galimybę labiau subtiliai falsifikuoti demokratijos idėją, iškišant mums hiperrealistinį demokratijos pavidalą, patogų vartoti objektą, kai tariama tikrovė yra panašesnė į tikrovę labiau už pačią tikrovę.”…
Nusiidijotinusiems lansberginio durnių laivo ” demokratijos produkto naudotojams, demokratijos idėjos puoselėtojams..” kaip Čiuldė, belieka pasiūlyti apsičiupinėti ar nemiega, ir, jei nemiega, pasidomėti kokia yra „idėjos” sąvoka, po to pasižiūrėti į savą „demokratiją” ..
Čiulde, „Idėja” – yra ko nors įsivaizdavimas,mintis, būdas matyti..” .. „Demokratija, diktatūra, autokratija, plutokratija..” yra realiai egzistavusios ar egzistuojančios visuomenės gyvenimo ir valdymo formos, o ne jokios „puoselėjamos ar nepuoselėjamos” idiotų tik makaulėse egzistuojančios idėjos.. Antikoje graikų miestuose – valstybėse gimusi demokratija žmonijos istorijoje buvo ne kartą jau mirusi, atgijusi ir vėl numirusi.. Romos imperijoje demokratijas keitė ” cezarizmai”… Po Pranūzijos 1789 metų revoliucijos, kai „populus” nukirto savo karaliui galvą ir paskelbė respubliką. Prancūzijos revoliucija karaliaus „tironijai” padarė padarė galą, ir eilinį kartą Europai atvėrė kelią „demokratijai”, prie kurios į valdžią galėjo pakliūti ir „tiers”, nekilmingi, piniguočiai… Tiesa, Pranūzijos „demokratiją” greitai patvarkė Napoleonas, kuris tautai paskelbė Konstituciją, bet tai jam nesutrukdė pasiskelbti imperatoriumi… Įvertinę Prancūzijos revoliucijos pamoką Anglijos monarchija pagimdė XIX a. pradžioje šiandieninį parlamentarizmą, demokratiją..
Apie lansberginio durnių laive sukurtą „demokratiją”, visi be jokių išlygų laikosi savo konstitucijos, ne spektaliniais pasirodymais, o iš tiesų renka valdžią kaip esa pasirašę „konstitucijoje”, išrinkta valdžia yra atskaitinga ne eorosojūzo valdybai, JAV ar Izraelio ambasadai, bet tik savo šalies juos rinkusiems piliečiams.. ir taip toliau be galo, palieku „patriotiškai patriesti” vietiniams „demokratijos žinovams čiuldėms”…
Beje, „gandą kad demokratija numirė PANEIGIA” ir „didžiausia pasaulio demokratija” JAV, kurioje, pagal paviešinus faktus, už reikalingą partiją per paštą gali „balsuoti” dešimtys tūkstančių numirusių, „sulaukusių” 120 ir daugiau metų „rinkėjų”.. JAV „demokratijos viršūnė” yra, kad rinkėjų išrinkti prezidento rinkikai gali nepaisyti rinkėjų valios ir rinkti prezidentą kitą nei rinko rinkėjai…
Daugiau nei ” demokratijos idėjos puoselėjimo” demonstruoja lansberginiodurnių laivo „demokratijos puoselėtojai”, Nausėdos inspiruotas vietiniams runkeliams atsilikusio tarybinio kolūkio saviveiklininkų lygio „demokratijos” spektaklis su į Seimo rinkėjų išrinktos Žemaitaičio „Nemuno Aušros” teikiamais,Nausėdai „geras negeras, patinka nepatinka..”, negali būti Nemuno Aušros partijos narys… ministrais..
…girdejote sapoznyko,purvinom panagem,vartancio stebuklinga krikstolo rutuli,atsiriaugejima.Sako….bhweee,nieliubliu vsio eto….Da i nie soglasien ja….nadobno vsio padielytj po rovnu….
…demokratijos gamtoje nera aptikta,tai smegenu gurmaniska haliucinacija,viliojanti proto receptorius pikantiskai chimeriniais poskoniais,su realybe susijusiais kaip zuvis ir keptuve…..toks tatai mano pesimistinis pamastymas,deja.
O tu norėtum amžiams likti su tuo kas, pagal tave, YRA aptikta ?
…amziai…..isiklausius i fonetini garsa,darosi juokinga.Yra aptikta – proto beskonybe,jei supranti.
…to patvirtinimas yra trampas – sachas ir matas chimerines demokratijos vizijai.Nudienis raguotas kaukas su asilo ausim.
Iš demokratijos įvedimo mūsuose daugiau laimėjo komunistai , negu komunistų priešai ir nuo komunistų(bolševikų) nukentėjusių palikuonys. Bet, tegu juos velniai, svarbu kad demokratijos dėka ir tautos daugumos valia viskas baigėsi taikiai.
vėl nuobodus tapo pasaulis
pažemintas iki mūsų lygio
bet
neišsiduodantis
– piktoji dvasia rašo
traktatą
apie moralės genezę
raguotąją galvą
nuslėpusi
naktinėje kepuraitėje
su prakirptėmis
dėl
ausų
asilo
išplautos
druskos
drovusis
angelas
rytais
nusiprausęs
bareljefu
dar
spindi
ilgai vandenuos
o jam
įsidarbinus
sargu
nakties
užstoja
tyla
neiškarpoma
…druska cia,kaip suprantu,uzdraustos medziagos…o ou…stiprooooka,po paibeliais.Uznesa bodleriskai i pikto geles.
Rabindranatas Tagorė: „Darbas yra gyvenimo druska, jis ne tik apsaugo nuo sugedimo, bet ir duoda skonį”.
…ar zoles lapai,ar druska – visvien veeeeza…