Kaip atrodo bent man, Vytautas Radžvilas yra įdomus personažas dar ir dėlto, kad paprastai pirmasis nukenčia nuo dykumos audrų, ogi dykuma paknopstomis jį pasirenka kaip savo didžiausią priešą. Taip buvo anąkart, kai ES perėjo nuo gražių kalbų apie žodžio laisvę prie oponentų tramdymo, taip atsitiko ir šįkart, kai jį pradėjo atakuoti beduinų frakcija arba, kitaip tariant, dykumos klajokliai, ateinantys kartu su nykumu pulsuojančios dykumos prasiplėtimu, kai pradeda dykumėti net anksčiau forsuotam nususinimui neprieinamos žmogaus proto ir sielos užuovėjos.
Toli gražu ne visados esu linkęs sutikti su V. Radžvilo išsakytais teiginiais, tačiau dykumos priešai yra mano draugai.
Kartais šiandien atrodo, kad net tautininkų šventas entuziazmas taip pat jau yra paliestas viską ryjančios dykumos dvasios kraštutinės ideologizacijos pavidalu. Kad ir kaip būtų gaila, gražūs užkeikimai apie žemės lopinėlį prie Baltijos, kur lietuvių tauta turi teisę netrukdomai plėtoti savo tapatybę, nesulaukia tokio rezonanso, kokio būtų galima tikėtis, neužburia kaip anksčiau žmonių, neteikia pagrindo puoselėti viltį, kad tautiečiai masiškai išeis į gatves, gindami, jeigu prireiktų, lietuvybės teisę laisvai skleistis. Baisu net pagalvoti, tačiau, regis, tokie gražūs lozungai styro vis labiau dykumėjančiame pasaulyje. Taigi, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, čia kažkas yra pražiopsota dar anksčiau nei į paviršių iškyla politologinis trūkumo įsisąmoninimas arba, kitaip tariant, tautinės tapatybės puoselėjimo užduoties įsisąmoninimui neužtenka tik politologinio problemos išpakavimo, nes tokios tapatybės puoselėjimo klausimas visų pirma yra įsišaknijimo būtyje klausimas. Ir tai yra mąstymo, o ne ideologijos ar juolab mokslinės politologinės refleksijos klausimas, taigi žiūrint iš šio taško, V. Radžvilo pakeisti nepajėgs jokie dykumos šunys, nes jis kol kas yra vienintelis toks mūsų padangėje kaip politikos filosofas.
Parmenido skambiai išsakyta mąstymo ir būties tapatumo tezė skelbia, kad mintis ir būtis sutampa tame pačiame (gr. to auto, tauto). Laisvai interpretuojant šią etimologinę nuorodą būtų galima sakyti, kad mintis ir būtis sutampa tik tautoje. Dar kitaip tariant, susišūkauti, pasidalinti informacija, praplėsti akiratį mums gali padėti ir geras svetimų kalbų mokėjimas, tačiau mąstyti pilnaverte to žodžio reikšme, suvokiant visą tau tekusios mąstymo atsakomybės naštą, yra įmanoma tik gimtąja kalba. Jeigu norite, šią išvadą galima persakyti dar ir taip, kad mokslas yra internacionalinis reiškinys, o filosofija kaip mąstymo kultūra ir atvirumo būčiai pasija pagal prigimtį yra nacionalistinis darinys. Taigi tautos idėjos gyvastingumo palaikymui yra reikalingi filosofai, o ne jasiukevičiai…
Ir dar. V. Radžvilas, drastiškais žodžiais tariant, yra toks dvigubo dugno žmogus, kuris viešumoje dažniausiai demonstruoja savo banalesniąją pusę, o tikrąją, pigiam suvisuomeninimui nepavaldžią savo esmę, kaip atrodo, bandydamas nuslėpti nuo žmonių akių, galimai tokiu būdu saugodamas savo sielos neprieinamumą. Gaila, labai gaila, kad net gabiausieji jo mokiniai tesugebėjo perimti pamėgdžiojimo būdu tik apsimestinius mokytojo veiklos požymius, dažniausiai atpažįstamus kaip makiavelizmo kompleksai…
***
Nepasitenkinimas
Tada galėjo užtvindyti
Gatves, išplisti į
Užmiesčio atidalytas
Teritorijas.
Daiktams toksai pavojus
Grėsė: –
Ištuštėsite, paliksite
Kaip kevalai kiauri! –
Ir ką žinai…
Tiktai atitarnavęs
Klevas
Dar vis mėgino
Suklijuoti
Daugiasluoksnę erdvę,
Dažydamas
Iš uždarų sėklidžių.
Turiu vieną klausimą: apie kieno sėklides eina kalba?
Įdomus ir vertas dėmesio tekstas, kuris kelia klausimą – ar mūsų visuomenė išties juda sveikos demokratijos arba tautinio atsparumo link, ar ne vis dėlto slenka link to, ką Edvardas vadina „dykuma“?
1. Skurdo, demografinės ir kultūrinės krizės samplaika
Ką mes stebime – tai ne tik materialios atskirties didėjimas, bet ir vertybinis bei kultūrinis nykimas. Priešingai nei rodo oficiali statistika, žmonės vis dažniau jaučiasi neįtraukti, nebeturi bendrų idealų – valstybė nebeveikia kaip kalnas, į kurį visi pretenduoja, o kaip plati lyguma, kurioje ima dominuoti individualios savivertės krizė. Tai – tikra „dykuma“, jeigu jos nepersistengsime stabdyti.
2. Neveiksnūs mechanizmai – pavieniai rezginiai be konsolidacijos
Straipsnyje minimi pavieniai „rezginiai“ – tai, be abejo, geri, bet fragmentiški bandymai kelti nepasitenkinimą ar prastas gyvenimo sąlygas. Svarbiausia problema – jų koordinacijos stoka. Nacionalinis susivienijimas, kaip viena iš politinių jėgų, turi galimybę ne tik reaguoti į tai, bet ir kurti nuoseklią strateginę viziją: koordinuoti veiklos frontus – švietimas, kultūra, regioninė plėtra, socialinė politika – kaip vientisą atsparumo grandinę valstybėje.
3. Ryškesnis vadovavimas vertybiniame drįsime
Politika šioje „dykumoje“ gali žaisti esminį vaidmenį: ne tik dalytis kritika, bet teikti alternatyvas: konkrečias programas, realius veiksmus, pradedant nuo ES paramos projektų regionams iki – žingsnis po žingsnio – kultūros ir kalbos stiprinimo remiant tautiškas iniciatyvas.
4. Tolydūs bendruomeniniai tiltai tarp skurdo ir demokratinio aktyvumo
Vien „kritika valdžiai“ jau nebeužtenka. Reikia tiltų – tiek tarp atskirų socialinių grupių, tiek tarp regionų ir centrų, tarp politinių organizacijų ir nevyriausybinių judėjimų. Straipsnyje įvardinta „dykuma“ ypač blogėja, kai leidžiama atskirties jausmui augti be bendrystės mechanizmų. Todėl vertybių politika turi eiti kartu su infrastruktūrinėmis bei socialinėmis iniciatyvomis.
5. Pabaigai – būtinas sąžiningas klausimas
Ar Nacionalinis susivienijimas yra pasiruošęs ne tik kalbėti, bet ir veikti – nuosekliai, kryptingai, suglaudžiant visuomenę veikti kartu? Ar norima būti ne žodžio, o veiksmo partija, kuri moka būti galinga ne tik proto, bet ir širdies vienyje? Tik tokia politika galėtų atkalti „dykumos plėtimąsi“.
Tą „dykumą“ apie save sukūrė pats V. Radžvilas ir sėkmingai kuria toliau. Ir ne „jasiukevičiai“ ar nedėkingi jaunieji kolegos, norintys migruoti pas konservatorius, yra pagrindinė problema.
Jau ankstesniame komentare minėjau, kad tų, kurie norėtų klausyti ar skaityti ilgus tekstus vis mažiau ir mažiau, o kai daugiau neieko pasiūlyti negali, apart kalbėjimo ar rašinėjimo, tampi nebeidomiu.
Komentare prie D. Jakubonienės straipsnio „Nacionalinis susivienijimas kryžkelėje: skaidrumo išbandymas ar tapatybės išdavystė?“, įdėjau nuorodą, kur 2020 09 09 spaudos konferencijoje abu Vytautai pristato Nacionalinio susivienijimo atsiradimo priežastį, tikslus ir uždavinius bei partijos programą Seimo rinkimuose.
Jau po mėnesio (2020 10 12) kitoje spaudos konferencijoje V. Radžvilas be užuolanku atveria visas kortas: „mes esame elito partija…“ (nuorodoje nuo 20 min.). Prieš tai dar labai mandagiai ir atvirai paaiškina, kodėl jam nepakeliui nei su autoriaus minimais tautininkais ar kokiais nors juozaitininkais bei dagiais.
Čiai jums ne koks nors V. Rachlevičius, besiblaškantis paieškose vyriškio su baltais marškiniais, juodu vilnoniu kostiumu, kierzavais batais ir traktoristo ar kombainininko pažymėjimu kišenėje, čia arijai! Patys tikriausi lietuviški politikos arijai!!!
https://youtu.be/lVgJRHFODi8?si=bQFENPJUMailWfuL
Pats išmintingiausias poelgis Profesoriui būtų susitaikyti su Vytautu S. ir perduoti jam vadovavimą. Už tai jis būtų ilgai minimas geru žodžiu.
Sutinku. Bet Radžvilo ego per didelis, kad taip padarytų
Kitados buvau tikras, kad Profesorius perduos Vytautui S. vadovavimą po disertacijos apgynimo, ir likau šiek tiek nustebęs, kai to neįvyko.
Kiek suprantu, kad ir turėjo perleisti kažkada ateityje, bet matyt Radžvilui atrodo, kad tas laikas dar neatėjo 🙂
Radzvilo filosofija nieko nesuvienijusi žmonėms buvo nesuprantama. Tą rodė rinkimai.
Radžvilas šventasai (Landsbergis Nr. 2) per paskutinius 5 m. nuveikė daug. Sukolaboravo su kovidistais, suskaldė patriotines jėgas, sudaužė atgimimo Nr. 2 potencialą į šipulius. Mažiausiai dešimt metų LR administratoriai galės administruoti teritoriją ramiai.
Jėzus pradėdamas savo misiją gelbėti žmoniją išėjo susitikti su savo priešu į dykumą,ten buvo velnio gundomas.Pagal senovės žydų tikėjimą velnias gyvena dykumoje.