Edvardas Čiuldė. Belaukiant Žiemos

 Jaunystėje, kuri prasidėjo ir užsibaigė dar praeitame tūkstantmetyje, man visas kosmosas skambėjo kaip tyrų muzika, o su parskridusiais pavasarį paukščiais, netvyrodamas iš nekantrumo, kalbėdavausi trelėmis (Žodis „čiuldė“ tą ir reiškia, t. y., taip yra vadinamas čiuldantis arba, kitaip tariant, čiulbantis žmogus.) Todėl šiandien, žiūrėdamas retrospektyviai į prabėgusius laikus, negaliu atsistebėti, kad pirmasis eilėraštis, kurį tąkart, t. y. praeitame tūkstantmetyje, jau išmokęs byloti žmogaus balsu, sudėliojau iš žodžių ant popieriaus lapo kaip savotišką būties prisilėtimo liudijimą, vadinosi „Žiemos melancholija“:

 tarsi geltlige sergant kepenys
nepaprastai išdidėjęs
geltonas mėnulis
virš apsnigtos plynės
nuodija sielą

 menkai primindamas
tavo dvasios tėvą
po sidabrine egle
stovi
apsnigtas
šakalas
su
kailiniais

 keistos vežimo liekanos
kyšo iš sniego
neprimindamos
nieko iš praeities

 tik
iš mėnulio išlindusios
vėžio žnyplės
prakerpa
debesį
… tačiau
kur veda
apsnigtos
vėžės
pro išretėjusį mišką
niekas
nežino –

Ar šiandien jau žinau, kur galiausiai atveda toks kelias?

Nuo praeito amžiaus jau žinomi senosios graikų kalbos žodžių etimologiniai tyrimai leidžia forsuoti hipotezę, kad žodis „logos“ visų pirma nurodo į surinktumo užduotį žmogui kaip būtybei, kuri yra linkusi viską pamesti, išbarstyti, paleisti vėjais, būties kelionėje.

Mums sunku sukaupti dėmesį, užmirštame daugiau nei prisimename, bėgant metams, pasidalijame į nebesurenkamas savo paties dalis, išbarstome plaukus, dantis, sveikatą, prarandame draugus ir artimuosius, atitolstame nuo Tėvynės, pavargstame rinkdami atgalios subyrėjusio pasaulio veidrodžio duženas. Tačiau net ir žinodamas pirmapradę žodžio „logos“ reikšmę, nežinau to, ką reiškia toks staigus šiandien būties melancholijos pirmapradžio įspūdžio praradimas, gerai ar blogai yra ta nauja padėtis, kai melancholija jau nebetyko už kiekvieno kampo kasdienybės vingiuose, tarsi nematydama reikalo priekabiauti prie žmogaus, grįžusio iš mirtinos kelionės.

Ankstų besibaigiančio rudens rytą, išvesdamas savo šunis pasilaukinėti, kaskart matau atbundančius namus su pradedančiomis mirksėti šviesomis languose ir bandau nežiūrėti, kiek tik įstengiu, į vieną iš jų su atidengtomis užuolaidomis – kur dar su voratinklio rašto permatomais apatinukais po kambarį šmirinėja grakščių judesių moteris, – nors greičiau ji tenai plaukioja su dar palaidais plaukais arba šoka su baldų bebalsiais šešėliais.

Ne, ne, nesu joks vojeristas, juolab – futuristas, nesu atgailaujantis marksistas ar bankrutavęs kapitalistas, tačiau galiausiai neįmanoma nežvilgtelėti bent akies krašteliu, kai išbudinto džiaugsmo grožybių atodangos yra išstatomos brėkštančio ryto vitrinoje. Būtų didelis nejautrumas praeiti pro šalį, susimąsčiusiam apie būties paslaptį ir nebesugebančiam jau pastebėti šio lango šešėlių šokio.

Net jeigu priverstų kokia gyvenimo būtinybė, niekados nesurasčiau šio buto ne tik dėl to, kad tarp namų ir butų pasiklystu greičiau nei miške, bet dar labiau dėl tos aplinkybės, jog šis langas mirksi taip ypatingai, suspindi ir vėl temsta, tarsi būtų užkilęs virš visų langų ir atspindėtų dangaus gyventojų įpročius. Žinoma, grakščiosios nimfos nepažinčiau, jeigu sutikčiau ją gatvėje šią žiemą stipriai apsimuturiavusią, – savo ruožtu iš veido jos nesu dar matęs, galiu tik bandyti nuspėti, vaizduotėje dėliodamas viliokės fotoroboto variacijas. Daug paprasčiau buvo tam personažui (fetišistui?), kuris turėjo pamestą kurpaitę ir, išmatavęs visų pasaulio moterų pėdas, po ilgų vargų atpažino paslaptingą nepažįstamąją.

Taigi, net tada, kai viską prarandi, tau dar lieka erotinė būties įtampa, ar ne?

Daug kartų esu bandęs paaiškinti klausiančiajam, kas tai yra, bet niekados nepavykdavo. Kaip atrodo, čia trukdo žinojimas, kad pradininkas Parmenidas visa ko pradžia laikė būties ir mąstymo tapatybės dėsnį, savo pavyzdžiu siekdamas priversti mus patikėti, kad būtis yra apturima minties kelyje ir klystkeliuose, – šitaip bandydamas palengvinti mums jos naštą. Tačiau minties kelias ne kartą buvo tik būdas apeiti būtį, kai pati būtis didingai stūksodavo nepajudėjusi iš vietos.

Tai nebūtinai yra perteklinis gamtos grožis, šiandien tai yra rudens pabaigos auštančios dienos prieblanda, drėgna migla su mėlynais ornamentais pakraščiuose, į kurią įsistebeilijau kaip išdžiūvęs vabzdys už akinių stiklų. Būtis priartėjo, supratus, kad ilgiau žiūrint išdegtų akys, kaip volframo siūlelis perdegtų vadinamoji siela, nepaisant to, kad kartais ima pabosti tas pats, besikartojantis būties siužetas, kai buvinys paskubomis vėl pridengia būtį.

Dabar jau ramu, su viskuo susitaikius, nors tai dar nereiškia, kad atgudau gyventi.

Ši žiema prasidės be melancholijos, nes jau žinau, kad vis dėlto nesutikčiau tą viską pradėti iš pradžių, kartoti iš naujo, net jeigu būtų tokia galimybė.

Jau laukiu, kada pradės snigti didžiuliais kąsniais ir nešvariai pripėduotas įsiaudrinusios minios su plakatais ruduo palengva pasimirš.