Edvardas Čiuldė. Ar Paluckas yra tas pats Žemaitaitis kitoje saujoje?

Taip klausdamas jau antraštėje, nieko blogo nenoriu pasakyti apie premjerą Gintautą Palucką. Prabėgę mėnesiai valdžioje parodė, kad dabartinis premjeras sugeba pademonstruoti tikrą ar tariamą kompetenciją, kažką panašaus į nuoširdų įsigilinimą ar net tikrą tų reikalų išmanymą, moka vykusiai atsikirsti žurnalistams, atsakinėdamas į kibius jų klausimus, apskritai pasirodė kaip protingesnis žmogus nei buvo galima tikėtis iš pradžių.

Tačiau negaliu atsikratyti įspūdžio, kad kažkas čia ne taip, tarkime, premjeras jam priskirtus darbus atlieka pernelyg įsiręžęs, galimai prieš savo valią, o toks jo sąžinės gremėzdiškas apkrovimas galiausiai apsunkina dabar susiklosčiusią politinę padėtį, prislegia sunkio dvasia kaip girnapusė.

Nesunku suprasti ir dabartinį premjerą, kuris niekados nebuvo karštas išlaidų apsiginklavimui didinti šalininkas, o šiandieninis sprendimas dėl 5 ar 6 proc. sumaišo visas socialdemokratinės vyriausybės, pagal idėją turinčios pakelti gyventojų pragyvenimo lygį n-tuoju laipsniu, kortas.

Tačiau ar Palucko vadeliojama vyriausybė yra socialdemokratinės prigimties, ar pats Paluckas turi bent mažiausią socialdemokratinį įskiepį, ar apskritai LSDP turi kažkokias pažiūras?

(Ar sakote, kad tai yra ne mano reikalas, neva nėra ko kaišioti savo nosį į svetimą vienuolyną, tačiau viešoji valdžia yra toli gražu ne vienuolynas, o agoros spektaklis, prieinamas viešajam stebėjimui.)

Kaip atrodo bent man, šiandieninė socialdemokratų partija Lietuvoje yra suneštinis balius su atsitiktiniais svečiais.

Nebent toks Algirdas Sysas vienintelis iš jų turi pseudodosocialistines ar socialistines pažiūras, ir galima jį būtų už tai pagirti, žinoma, tikrai ne už tai jį reikėtų išliaupsinti, kad laikosi socialistinio požiūrio, o už tai, jog apskritai turi kažkokias pažiūras.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, Paluckas yra savotiška reprezentacija to, ko dabartiniai socialdemokratai Lietuvoje neturi, o tai reiškia, yra savotiška tautinio užsiangažavimo trūkumo, tautinio tuštumo vidurkio manifestacija, iš tiesų tinkama tokio kiauraviduriškumo reprezentacinė figūra. Šiam pastebėjimui galimai prieštarauja Juozo Oleko, nejaučiančio pareigos išsižadėti savo tautinių sentimentų, galimai užgimusių dar tais laikais, kai anas dalyvavo VU Tautinių šokių ir dainų ansamblio veikloje, pavyzdys, tačiau, kaip sakoma, viena kregždė neatneša pavasario.

Nesiginčyčiau, jeigu kažkas sakytų, kad Paluckas savo verbalizaciniais sugebėjimais nenusileidžia net Ingridai Šimonytei.

Tačiau ir Remigijus Žemaitaitis nėra prastas kalbėtojas, o greičiau didelis gražbylys, ar ne?

Kiek anksčiau maniau, kad Žemaitaitis Paluckui pirmiausiai yra reikalingas kaip sėkmingo balsavimo dėl progresinių mokesčių garantija. Dabar jau žinau, kad klydau, nes, kaip išaiškėjo, plantatoriaus mentaliteto politikas dėl didesnio progresyvumo mokesčių sferoje galvos pernelyg nekvaršina ir, regis, apsiribos čia imitaciniais veiksmais, kaip jau yra įprasta lietuviško kirpimo socialdemokratams.

Vidinis balsas man kužda, kad dabar jau negalima atmesti ir tokios fantasmagorinės prielaidos, kad vienas kitam jie yra mirtinai reikalingi kaip siekiantys bendromis pastangomis prastumti įslaptinto KGB bendradarbių sąrašo paviešinimo projektą.

Kodėl tai gali būti taip svarbu Paluckui, nekalbant šįkart apie Žemaitaitį, paliekant šį atvejį aptarti kitam kartui?

Nesugebėdamas pateikti tvirtai suręsto racionalaus paaiškinimo, spėsiu, kad toks valdžios žmogaus pasirinkimas yra susijęs su iracionaliomis pasąmonės problemomis, kai, tarkime, ta pati pasąmonė kužda, kad, išviešinus kitų žmonių gėdą, bus lengviau susitaikyti su savo paties, teistojo už kyšius žmogaus nuodėmės kupra, o gal galiausiai net ir pavyks nusimesti tokią kuprą, tampant teisiųjų vadovu, a?

Nekyla jokių abejonių, kad šiai išviešinimo idėjai paakstintos politikų pritars didelės masės žmonių dėl skirtingų motyvų, taigi jau netrukus susilauksime didelio gėdos performanso ir piktdžiugos šventės.

Kodėl šių eilučių autorius taip rūpinasi neteisiųjų likimais, ar tai nėra, švelniai tariant, įtartina?

Apie tai dar turėsiu progų ne kartą pakalbėti, o dabar, pradedant šį rimtą pokalbį iš esmės, kol kas pastebėsiu, kad nežiūrint išviešinimo reikalo subjektyvių motyvų įvairovės, objektyvus tokio išviešinimo rezultatas bet kokiu atveju bus blogas kaip tenkinantis pirmiausiai giluminį FSB poreikį.

Kitas klausimas, ar Mindaugas Sinkevičiaus „prisikėlimas iš numirusių“ padės išganyti LSDP?

Tačiau dar anksčiau pravartu bus sužinoti, kas galiausiai jį „pakišo“ – baisieji politiniai oponentai ar savi?..