Garsusis Jonas Vaiškūnas, interneto dienraščio Alkas.lt vyriausiasis redaktorius ir apžvalgininkas, J. Basanavičius premijos laureatas su pasidygėjimu sako, kad tas Čiuldė iš neturėjimo ką veikti arba bijodamas viešumo (kita versija) užsiiminėja kažkokiomis, taigi, galbūt net barokinės ironijos pratybomis.
Apsaugok Viešpatie, kokios dar gali būti ironijos pratybos, kai kalbame apie tokį mirtinai rimtą dalyką kaip artėjančią prisipažinusių KGB slaptųjų talkininkų išviešinimo šventę. Jeigu garbusis redaktorius keltų sau tikslesnio nei įprasta kalbėjimo reikalavimus, privalėtų pastebėti, kad jo kritikuojamas autorius ne pats skaldo pigius juokelius, o tik atkreipia dėmesį, kad kartais gyvenimas pasisuka tokia ironiška linkme, kai, įpratęs skųsti žmogus, iš neturėjimo ką veikti, visus apskundęs, galiausiai paskundžia pats save. Nejaugi tai – ne ironiška savaime, be jokio autoriaus išmonės įsikišimo?
Kartą, labai seniai jau klausiau „Ar Lietuva yra drąsi šalis?“, primindamas, kad šūkis „Lietuva – drąsi šalis“ andai mūsų padangėje buvo forsuojamas įvairiausių įvaizdžio formavimo komisijų, siekusių efektingai pristatyti šalies vardą tarptautinėje aplinkoje, pateikti kažką panašaus į visuminį prekinį valstybės ženklą. Kita vertus, jeigu užmiršote, dar kartą primenu, būtent toks šūkis čia pat labai greitai tapo išplėtoto pasišaipymo ir sarkazmo taikiniu, ypač kai po valstybės kontrolės patikrinimo išaiškėjo, jog, pareikalavusi milžiniškų lėšų, vyriausybės iniciuota Lietuvos kaip drąsios šalies įvaizdžio strategija nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų. Tačiau galbūt šis faktas šalia kitų galimų nuorodų liudija kaip tik tai, kad esame labai savikritiška šalis su žmonėmis, nebijančiais pasišaipyti iš savęs, kviečiančiais sekti sveikos saviironijos pavyzdžiu kitus besidominančius arba mūsų šalis yra tokios objektyviosios ironijos infrastruktūrinis įsikūnijimas, kai viskas čia galiausiai privalo nusidažyti tragikomedijos spalvomis?
Štai Aristotelis nurodo net penkias drąsos rūšis (sugebėjimas įveikti viešumo baimę galimai yra šeštoji rūšis), savo ruožtu humoras, regis taip pat yra vienaip ar kitaip klasifikuojamas, pavyzdžiui yra minimi subtilus angliškas, rafinuotas žydų, grubusis rusų, pagal žanrą – juodasis ar baltasis, dar – sveikasis humoras, nes sakoma, kad tam tikra dozė humoro yra sveika žmogui visokeriopa to žodžio reikšme.
Kaip nesunku yra pastebėti, žydai mėgsta pasakoti anekdotus apie save, ypač tuos, kurie leidžia hiperbolizuoti geriausius tautos bruožus, o tarp lietuvių, kaip atrodo, humoras įgyja socialinės atskirties pobūdį, kas kartais lemia tokio humoro raiškoje prasimušantį savito kolorito kvapelį.
Kartais išties atrodo, kad lietuviškojo elito, kaip šis žodis dažniausia klaidingai yra suprantamas šiandien, vienu iš skiriamųjų bruožų yra pagreitintas tapimas komiškosios dramos personažu. Na, bent šių eilučių autorius niekaip kitaip negali paaiškinti fakto – kodėl lietuviška popso dainavimo maniera yra taip neatskiriamai susijusi su garsų filtravimu pro nosį ir menkai stilizuotu stenėjimu, išties primenančiu vidurių užkietėjimo vargus, iš kurių normalių refleksų žmogus paprastai vaduojasi atsitvėręs nuo visuomenės, menkai trokšdama pašalinių dėmesio. Jeigu tokia scenos žvaigždė sugebėtų pamatyti save iš išorės – tikriausiai pradėtų ieškoti kitų saviraiškos būdų, stenėjimą palikdama tualetinei saviveiklai.
Tačiau pasitaiko ir tokių politinio stenėjimo atvejų, kai žmogus su teisuolio toga tiesiog deklamuoja lozungus pro antrąjį galą. Apie tokius sakoma „bezda himną“.
Lietuviško elito ironijos ir sviironijos sugebėjimus liudija berods tik garsioji V. Landsbergio šypsenėlė, kuri, bėgant laikui, išsitrynė, visiškai atsiklijavo, atvipus lūpai. Kita vertus, tai buvo toks retas dalykas taip seniai, kad galima sakyti, jog tai – neteisybė.
Taigi peršasi išvada, kad lietuviško humoro, jeigu tokį tipą būtų galima išskirti, šaknys yra valstietiškos, su prigimtine maniera į ponus žiūrėti iš padilbų. Todėl dažniausiai mūsuose pajuokos susilaukia pasipūtimas, valdžios žmonių arogancija, pseudoteisuolio pozos, nepamatuota pompastika, taigi visa tai, kas yra kažkaip išpūsta, neskoningai užkelta, dirbtina, perspausta, užpudrinta, nenatūralu.
Toks liaudiškasis atpažinimo instinktas neretai leidžia išminuoti falšą dar anksčiau nei tai įgalina padaryti analitikų pastabos. Dėl to, manding, nereikėtų labai smerkti tų žmonių iš liaudies, kurie juokaudami kartas nuo karto prisimena antrą galą. Juokiamasi čia ne iš to antrojo galo, o iš truputėlį kitokios estetinės prigimties bendrapiliečių, kurie yra įtikėję, kad antrasis galas yra kažkoks žmogaus defektas.
Kita vertus, Lietuvos politinės partijos privalėtų atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje, be visa ko kito, rinkimuose svarbią vietą užima, išdrįskime taip pasakyti, ironiškasis balsavimas, kurio kaip reiškinio nereikėtų mechaniškai suvesti tik į vadinamųjų protesto balsų grafą; ironiškasis balsavimas čia reiškiasi išpažindamas karnavalo (bachtiniška to žodžio reikšme) atmosferą, žaidimo dėlei bandantis sukeisti viršų su apačia. Tokio karnavalinio balsavimo faktorius, kaip atrodo, didesne ar mažesne dalimi anksčiau lėmė Uspaskicho sėkmę rinkimuose, o dabar – Žemaitaičio įsitvirtinimą politinio popso soste.
Kažkada lietuviai Balandžio 1-osios proga, apgavę savo artimą, sakydavo tokį ritualinį užkeikimą: Aprylius apgavo Kirvuką. Posakio esmė maždaug tokia: prasidėjusio pavasario žemės kirminas apgavo ir tokiu būdu išjuokė griausmavaldį Perkūną.
Edvardai, miegok ramiai, nieks kgbistų neišviešins, tai nerealu, nes Lietuva – bailių šalis. Skundikai „įskundė save” (iš tikro pridengė save) tik dėl bailumo.