Šiandien kalbėjimas apie Salomėją Nėrį yra tapęs savotišku netalentingųjų, kuriems priklauso ir šių eilučių autorius, sportu.
Didelė dalis tokių kalbėtojų traukia maždaug tokią litaniją, kad S. Nėris buvo talentinga kūrėja ir drauge viename asmenyje morališkai smukusi moteris, tokia nemoralia vadintina ne tik dėl kolaboravimo nuodėmės, bet ir dar dėl tos priežasties, kaip leidžiama suprasti, kad neva davėsi su vyrais. Taigi, kaip matome, moralistai nepraleidžia dėkingos progos įlįsti į seniai mirusios poetės kelnaites ir, kaip pastebėjau, dažniausiai tai daro moterys, galimai jau pralaimėjusios konkurencinę koją dėl vyrų dėmesio.
Tačiau jeigu pasukome tokiu slidžiu takeliu, ženkime iki galo.
Visiems daugmaž žinoma, kad poetę pas kairiuosius anoje nepriklausomoje Lietuvoje atvedė Raila vingiuotu keliu „per lovą“. Tačiau daugelis aplinkybių, bėgant laikui, prikišamai parodė, kad ne iš piršto yra laužtas gandas, pasklidęs iškart po karo, kad Raila buvo Lietuvos valstybės saugumo tarnybų agentas, instaliuotas dirbti nešvarioje bolševikinės Rusijos simpatikų terpėje.
Žinia, trečiafrontininkais tuomet buvo pasivadinę kairiųjų rašytojų grupelė, o Raila, nepasižymėjęs didesniais kūrybiniais talentais, prie jų galėjo prisišlieti, kaip atrodo, tik pateikęs tokį „lovos trofėjų“ kaip S. Nėrį.
Kad ir ką dabar pagalvotumėte, visgi nenoriu taip paprastai įpiršti pasalūniškos minties, kad poetė nevalingai buvo tapusi nepriklausomos Lietuvos žvalgybinės veiklos priedanga ir tai jau neva būtų galima traktuoti kaip jos reputacijos gelbėjimosi ar gelbėjimo šiaudą, tačiau, jeigu pripažįstame nepriklausomos Lietuvos tęstinumo idėją, sunku bus paneigti faktą, kad išdavike vadinama S. Nėris pati buvo išduota lietuviškos valdžios du kartus, tiek aną kartą kaip Railos „porininkė“, tiek dabar, pradėjus nežmogišką karą prieš talentingos kūrėjos atminimą.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, talentas ir moralė nėra taip lengvai gretinami dalykai, kaip dažnai esame linkę iš inercijos manyti.
Drauge iš anksto perspėju, kad toliau, plėtodamas šią minti, neskelbsiu tokių atgrasių banalybių, kad neva talentas yra nepavaldus moralei, toli gražu nepopuliarinsiu imoralizmo doktrinos, nusiteikdamas dabar ta temas pasakyti tik tai, kas būtina žinoti būtent „gelbstint moralę“.
Toks gretinimas visados bus ydingu užsiėmimu jau vien dėl to, kad talentas žėri iš tolo, yra taip pat sunkiai paslepiamas dalykas kaip žarija išdžiūvusioje šieno kupetoje, o moralė dažniausiai liečia paslėptus dalykus, ji yra, jeigu norite, nuskendęs archipelagas.
O gal jūs galvojate, kad autorius pastebimai pradeda painiotis, užsimindamas apie moralės neakivaizdumą, nes moralė, girdi, yra garsi ir tranki, ji skamba iš kiekvieno moralisto lūpų, nėra jokia paslaptis?
Ar jūs iš tiesų galvoje, kad labiausiai doras yra tas žmogus, kuris dažniausiai kalba apie dorovę, pirmasis puola mokyti kitus gražaus elgesio?
O gal dalykų padėtis išties yra labai panaši atvirkščiai proporcingu būdu, kada moralizavimo triukšmas, užsipuolant savo artimą ar tolimą, tuščios moralizavimo bačkos skambėjimas yra vienas iš požymių, leidžiančių nutuokti, kad susidūrėme su moralės baisaus nususimo transliavimo į aplinką atveju, kai iš moralės turinio lieka tik kenksmingas radioaktyvumas? Kad ir kaip ten būtų, jau esu pastebėjęs, kad Bažnyčioje šventaisiais paskelbti šios ašarų pakalnės pakeleiviai paprastai buvo linkę pirmiausiai garsiai išpažinti savo nuodėmes, o didžiausi pašlemėkai dažniausiai nepraleidžia nė menkiausios progos kitus pamokyti gražaus elgesio. Jeigu norite, galima pasakyti dar griežčiau, tvirtinant, kad moralizavimas naikina moralinę pasaulio tvarką.
Kaip skelbia I. Kantas, moralė yra valios autonomija, kai savo ruožtu valios heteronomija yra visų netikrų moralės principų šaltinis.
I. Kantas, apibrėždamas moralę kaip valios autonomiją, visų pirma galvoje turi tai, kad moraliniu gali būti vadinamas tik toks poelgis, kurį žmogus pasirenka laisvai, t. y. dėl paties poelgio prasmingumo, o ne siekdamas kokių nors išorinių moralei, tarkime, politinių, karjeros, noro patikti ir pan. tikslų. Kitaip tariant, vokiečių filosofas nurodo, kad moralinis pasirinkimas yra savitikslis poelgis savo esme ir niekados negali būti traktuojamas kaip priemonė kitam tikslui pasiekti. Dar kitaip tariant, tik per postuluojamą laisvės idėją nusakomas moralinės reglamentacijos savitumas tarp kitų žmogaus elgesį reglamentuojančių normų įgalina moralinį pasirinkimą suprasti kaip atsakomybės naštą, nes laisvė pirmiausiai ir yra atsakomybės kupra, o moralė savo ruožtu yra giliausias laisvės vykdymas.
Kas be ko, dar blogiau būna, kai didieji moralizavimo entuziastai apie dorovė reikalus kalba labai netalentingai, tokiu būdu išplatindami nuobodulį ir prislėgdami dorovinę refleksiją sunkio dvasia.
Galbūt dėl to F. Nietzsche yra pastebėjęs, kad, norint išgelbėti moralę, reikėtų uždrausti vartoti žodį „moralė“.
Tas ar ne tas Radžvilas? Citata iš politinės policijos pažymos:
Tuo tarpu virš trečiafrontininkų galvų jau tvenkiasi debesys – jie patenka politinės policijos akiratin. Birželio 5-ąją datuotoje šios žinybos pažymoje rašoma: „Lietuvos rašytojų aktyvistų kolektyvas leidžia Lietuvos aktingosios literatūros ir kultūros žurnalą „Trečias frontas”, kurio redakciją sudaro: Venclova A., Raila B., Šimkus J., be to, jame bendradarbiauja Radžvilas, Bačinskaitė (Salomėja Nėris), Cvirka Petras ir kiti. Jie visi yra aktingi spaudoje bolševizmo-komunizmo idėjos pionieriai.”
Wikipedija:
– Trečias frontas – literatūros žurnalas, leistas 1930–1931 m. Kaune.
Redagavo redakcinė kolegija: Bronys Raila, Jonas Šimkus, Antanas Venclova.
Bendradarbiavo Kazys Boruta, Butkų Juzė, Petras Cvirka, Kazys Jakubėnas, Kostas Korsakas, Bronys Raila, Jonas Šimkus ir vėliau prisidėję Valys Drazdauskas, Salomėja Nėris. (Taigi, net jei tai būtų senelis ar jo bendrapavardis, tokia pavardė čia neminima)
– Vytautas Radžvilas (g. 1958 m. sausio 25 d. Vismantuose, Pakruojo rajonas) – Lietuvos filosofas, politologas, vertėjas, visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras.
Biografijose rašoma, kad Kostas Korsakas pasirašinėdavo slapyvarde Jonas Radžvilas. Bet gal tarpukario Lietuvos politinė policija nebuvo tokie durniai, kad visus trečiafrontininkus įtraukė pagal pavardes, o vieną pagal slapyvardę?
Archyvuose matosi, kad tikrai buvo toks pilietis Jonas Radžvilas gim. 1907 m. ir jis buvo pakliuvęs į KGB akiratį.
Kostas Korsakas gim. 1909 m. Tik 2 m. skirtumas. Tiek Vytautas Radžvilas, tiek Kostas Korsakas kilę iš to pačio Pakruojo raj.
Galėjo būti, kad per karą Jonas Radžvilas pasikeitė pavardę į Kostas Korsakas. Visaip galėjo būti.
Tegu Vytautas Radžvilas pasipasakoja nors apie savo tėvus. Dabar žinom tik tiek, kad tėvas buvo politinis kalinys.
Čia tik datos kalba –
1930-1931 m. ir 1958 m.
Taigi, pats V.R. ten neturėjo galimybės bendradarbiauti.
Dalis mano kartos tėvų bei jų bendraamžių buvo Salomėjos mokiniai, arba jos pačios bendramoksliai, bendradarbiai, draugai, kaimynai, ar kitaip su ja susiję. Kodėl JIE ją taip gynė? Prisimenu, kaip arogantišku visažinės paauglės balsu mokyklos kieme prancūzų k. mokytojai – Salomėjos draugei – išrėžiau neseniai išgirstą „tiesą”, esą, Salomėja pardavė Maskvai Lietuvą. Reikėjo pamatyti tos mokytojos veidą. Ji liepė užsičiaupti ir nekalbėti apie tai, ko neišmanau. Tai buvo Chruščiovo laikais, o mūsų mokyklos direktorius buvo Stalino sūnaus bendraklasis ir draugas. Taigi, mokytoja stipriai rizikavo, nes, užuot įvykdžiusi savo pareigą – mane už pakarpos pas direktorių nuvedusi, kad šis imtųsi priemonių prieš tokį antitarybinį moksleivės elgesį, ji liepė man tylėti, daugiau su niekuo ta tema nekalbėti… Tėvas, iš manęs išgirdęs tą mano „tiesą” buvo sukrėstas. Be abejo, nerizikavo ką nors aiškinti tokiai dar skystai dukrelei… Salomėjos draugė, kuri su jau mirties patale gulėjusia Salomėja paskutinė bendravo, pasakojo, jog Salomėjai buvo pagrasinta atimti jos tada 3-metį sūnelį, jei ji spurdės. Kodėl prie „savo noru Lietuvą Kremliui padovanojusios” poetės durų dieną ir naktį budėjo sargybinis? – Nes ji bandė iššokti per viešbučio langą. Triukšmą išgirdusieji (ar iš gatvės tai pamatę) suskubo jai to neleisti. Tai ir daugiau faktų Salomėja aprašė dienoraštyje, kurį perdavė draugei, kad paskelbtų po mirties (gal draugės mirties?). Be abejo, tą draugę sekė (kaip būtų sekę ir bet ką kitą, su ja santykius palaikiusį). Kodėl entuziastingai į Lietuvą Stalino saulę nešusios poetės dienoraštis dingo, kodėl draugė jo nerado ten, kur paslėpė? Juk tai būtų toks smūgis ją ginantiems litofcams!? Kodėl reikėjo Salomėją nuodyti, tokiai ilgai kankinančiai mirčiai pasmerkti? Kad ta „nevisprotė” neišpliurptų, ko nereikia?
Kam tie dvejopi standartai ir jų maniakystės Mūs Lietuvoje ir bereikalingos privilegijos, ir išimtys? Bendradarbiavusius su ano meto Vokietija poetus ir rašytojus korė ir šaudė, nežinot? Eilinius kareivukus, kurie negali pakeisti savo likimo, pėsčiomis į Sibirą varė ir nieko – tai nepastebima, kodėl? Kita vertus, daugumai žmonių nei ta poezija, nei ta vienokia ar kitokia literatūra išvis nerūpi ir daro kokią tai ypatingą įtaką. Manęs, pavyzdžiui, panašūs poetai ir rašytojai nedomino, jokios įtakos man nedarė, bet tai nereiškia, kad man Lietuvių kalba nesvarbi. Kartais trolike, sakykime, Vilniuje tekdavo dėl jos ir su okupantais – bilietų kontrolieriais susiremti ir miliciją būt jėga nutemptais. Man užteko Maironio ir jo eilėraštuko apie „Oičyzna“ tručyzną arba Bairono „She Walks in Beauty“, Gėtės meilės nuotykių eilėraštukų, kad suprastum, kad „Ein Ding von Schönheit ist ein Glück auf immer“.
Daugiau nei juokinga yra eurosojūze „užlaisvėjusi”, vokiečių brigados ” ginama bobelė”, pletkinanti, kaip ji vaikystėje „išrėžė sužinotą „tiesą” S,Nėries darugei,prancūzų mokytojai..” Sužinota „tiesa buvo”, kad Nėris „pardavė Stalinui Lietuvą”.., kas rodo, kad „intelektualinė bobelė” ir senatvėje liko vaiko proto, nieko per savo gyvenimą daugiau nesužinojo… Tarybinę kaimo mokyklą baigęs kolūkiečio sūnus ir tas iš istorijos žinojo, kad Smetonos užsienio reikalų ministras Urbšys po nepuolimo ir bendradarbiavimo sudarytos sutarties su Hitlerio Vokietija, padovanojo Vokieijai Klaipėdą su Klaipėdos kraštu.. Be to Smetona stengėsi būti tarp pirmųjų sveikinačių Hitlerį su Gimtadieniu… Stalino su gimtadieniu Smetona kažkodėl nesveikino, jei sveikino, tai „rašytiniai istoriniai šaltiniai neužfiksavo, arba jie nežinomomis aplinkybėmis pradingo” .. Tuo laikotarpiu „išradingas” Smetona su savo aplinka sudarė bendradarbiavimo sutartį, o tiksliau pardavė Lietuvą…, su Stalino užsienio reikalų ministru Molotovu . Pagal šią Lietuvos – Rusijos sutartį Lietuvai buvo priskirtas Vilnius su Vilniaus kraštu, o Lietuvos valdžia Lietuvos teritorijoje leido disluokuoti, tai yra okupuoti, Lietuvos 3 vietose 20000 Raudonosios armijos karių kontingentą..
Be „patriotinės triznos”, vien istoriniais faktais remiantis, Lietuvą Stalinui „pardavė” naujai išrinktas „negeras” prieškarinis Seimas, o S.Nėris su kitais to meto į Seimą išrinktais meno žmonėmis tik buvo Seimo vadovybės įpareigoti nuvežti tuometinio Seimo priimtą prašymą… Kas buvo „patriotiškai” pakartota po 2000, kai Brazausko Seimas vežė prašymą į Briuselį priimti Lietuvą į „laisvesnių tautų šeimą”, cha cha cha, Eurosojūzą ir NATO… cha cha cha…..
Ačiū už komplimentus! – Tamsta neprilygstamas… Kadangi, be abejo, pats asmeniškai patyrėte gyvenimą čia ir tarpukariu, ir ankstyvuoju pokariu, puikiai išmanote tai, kaip teko to meto tėvams čia savo šeimas nuo viena kitą keitusių naujų valdžių dėmesio apsaugoti, ir kitus dalykus. Dėkoju, kad į mane maloningai savo dėmesį atkreipėte!
” Dėkoju, kad į mane maloningai savo dėmesį atkreipėte!”…
Hmm, turiu kukliai prisipažinti, kad „dėmesio atkreipimui” Tamsta esate ne mano „skonio”, ir „dėmesį atkreipiau” tik į Tamstos komentare išsakytą, , buvusį ar susigalvotą paauglystės tarybiniais laikais „disidentinį” šiandiena „didvyrišką poelgį” – „Prisimenu, kaip arogantišku visažinės paauglės balsu mokyklos kieme prancūzų k. mokytojai – Salomėjos draugei – išrėžiau neseniai išgirstą „tiesą”, esą, Salomėja pardavė Maskvai Lietuvą.. Taigi, mokytoja stipriai rizikavo, nes, užuot įvykdžiusi savo pareigą – mane už pakarpos pas direktorių nuvedusi, kad šis imtųsi priemonių prieš tokį antitarybinį moksleivės elgesį, ji liepė man tylėti, daugiau su niekuo ta tema nekalbėti….”
Tamstos komentaro Nėrį „demaskuojančią patriotinę argumentaciją” – „.. mūsų mokyklos direktorius buvo Stalino sūnaus bendraklasis ir draugas… Salomėjos draugė, kuri su jau mirties patale gulėjusia Salomėja paskutinė bendravo, pasakojo..”.. paliksiu kitiems, kaip ir „meninis intelektualas” Čiuldė…, Nėries Lietuvos „dovanojimo seksinių, lovos reikalų.. dideliems žinovams…”..
Ačiū, kad dar skyrėte laiko, paaiškinote. Seniai taip gardžiai ir taip ilgai kikenau. Tokių kūrybingų kaip Tamsta, senelių namuose labai reikia – kad likusias dienas smagiau leistume.
Taip, ne viena Salomėja išdavė Lietuvą. Išdavė visas Liaudies Seimas ir prieš tai nepriklausomos Lietuvos „prieškarinė” valdžia, leidusi LT teritorijoje steigti rusų karines bazes.
Bet faktas, kad išdavė ir jie visi išdavikai. Vieni išdavė iš smagumo, gvazdikų prisiskinę laukė, kiti durklo prispausti gelbėjos.
Ar turėtų būti nuimti paminklai jiems, išimti iš mokymo programų jie? Manau, kad ne. Bet gatvės ir mokyklos vienareikšmiškai turėtų būti pervadintos.
Na taip, be jokios abejonės. Jie – išdavikai, o šiandien tokių būtų kur kas daugiau nei anuomet, jei Putino šovinistinė imperija čia koją vėl įkeltų, konservatorių – krikdemų – liberoidų ir LDDP kviestiniams sveteliams padedant. Laukiančiųjų yra pavojingai daug.
Tik turėjęs galimybę pasitrinti pas 20 metų jaunesnę vietinę lietuvišką „sex bombą”(dar Tiesose pats komentare gyrėsi), patyręs „nežemišką aistrą”, bet sugrįžęs pas savo senąją Čiuldienę, dėl ko nesigaili.. Čiuldė gali „nusimanyti” – „Apie talentą ir moralę.., apie „kelią per lovą”.. Po tokio patyrimo Čiudė laisvai „numano” iš smulkmenų „kelius per lovą, „lovos trofėjų“ kaip S. Nėrį… Čiuldė „žino”, kad ” I. Kantas, apibrėždamas moralę kaip valios autonomiją, visų pirma GALVOJE TURI tai…”. Jei panorėtų Čiuldėvisiems papasakotų kokį Kantas „savo aną” turėjo ir trusikuose.. Čiuldė po patirtos „nežemiškos aistros” su 20 metų jaunesne, palyginęs savo „aną su Kantpo „anuo”, gali nesunkiai pasakyti, kaip Kanto „anas” galėjo atrodyti „kelyje per lovą”…
Dugnas net ir išsivaikščiojančiame, išmirštančiame, visiškai degradavusiame lansberginaime durnių laive yra dugnas….
Saugumo tarnybos yra giluminės valstybės įrankis.
Kas valdo šalį, tas valdo ir saugumą.
Politikai šalių nevaldo.
Tik daltonikui buržuazinės Lietuvos saugumo agentas gali kelti tokį pat pasibjaurėjimą kaip vėlesni enkavedistas ar gėbistas. Gal ir dabartinės Lietuvos saugumiečiai užimti gėdinga ir pasibjaurėtina veikla? Juk jie visi be skirtumo saugumiečiai