Epilogas
Jau anksčiau esu rašęs apie tai, kokius keblumus patiria žmogus, kai pradeda pernelyg artimai bendrauti su savo angelu sargu (žr.: Angelo sargo nediskretiškumas). Kaip išaiškėjo, galiausiai tai tampa ne tik teologine, bet ir etine ar net teisine problema.
Neatsimenu, ar tada užsiminiau, kad pastaraisiais metais angelo sargo nuotaika jau buvo stipriai prigesusi, o neaprėpiami kantrybės ir gerosios valios ištekliai pastebimai seko.
Dabar jau angelas sargas naktimis eidavo miegoti į savo atskirą kambarį, aklinai užsisklendęs už durų pagilintoje tyloje. Kai kartais prikišdavau ausį pasiklausyti, nesigirdėdavo, kad ten kas nors būtų knarkęs arba bent atsikosėjęs.
O pretekstas įtarti, kad ten vis dėlto vyksta negeri dalykai, atsirado, kai, kartą jam po nakties išeinant iš kambario, į mūsų bendro gyvenimo patalpas prasiskverbė kvapelis, iškart sudilginęs pasąmonę, pažadindamas kažką iš tokios tolimos praeities, kurios jau neįstengiau prisiminti.
Tas kvapas iš tiesų pradžioje priminė tolimų prosenelių, kurių neteko sutikti, pripelijusias kraičių skrynias, kažkokio prosenelio, užstrigusio laike neišvėdintuose kurtizanės apartamentuose, specifinį saldžiarūgštį aromatą (tarsi būtų gerai išraugintas laiko), rietė nosį skalbiniais, kurie taip ir liko neišskalbti per amžius, dar kitaip tariant, atsidavė laiko slibinų paslėpsniais.
Kas be ko, kvapeliui pasklidus po didelius šaltus kambarius, namuose jau buvo galima užuosti stipriai prasimušantį senų aludžių išsivėdėjusio šlapumo aromatą, kažką panašaus į ligoninių ir priežiūros įstaigų tvaiką, visų laikų lazaretų ir beprotnamių abejingumo dvoką.
Vienu metu pasirodė, kad šioje kvapų kakofonijoje kaip savitas, žadinantis gerus atsiminimus, išsiskyrė Napoleono mylimosios ir žmonos Žosefinos kūno kvapas, kai ji, laukdama savo vyro, grįžtančio iš karo ekspedicijų, pagal jo pageidavimą nesiprausdavo visą savaitę iki susitikimo momento.
Toks ar panašus apskritai turėtų būti žmogaus kūno, paliekančio organines išskyras, kvapas virš Žemės planetos, jau uždarytas ir suakmenėjęs kolboje, kai pridėtinės kvapniosios medžiagos greitai nunyksta ir lieka tik kvapo substanciniai pagrindai.
Štai čia mums jau kyla klausimas – o kodėl Platonas savo idėjų teorijoje nenumatė „Kvapo“ idėjos, kai savo ruožtu kalbėdamas apie Grožio idėją pasiekdavo neįtikėtinos gražbylystės aukštumas, tarsi ir nematydamas prieštaravimo tarp to, kad idėja yra inteligibili, t. y. mąstoma, o grožis – patiriamas tik jusliškai. Taigi, kad ir kaip ten būtų, vis dėlto, jeigu šunys būtų tapę filosofais, jie Kvapo idėją būtų iškėlę į idėjų teorijos centrą, ne kitaip.
Kitas įdomus pavyzdys, kad iškilus lietuvių mokslininkas fizikas, Lietuvos Mokslų akademijos tikrasis narys Jonas Grigas gana detaliai aprašo tai, kaip atrodė tik atsirandanti Visata po didžiojo sprogimo, bet net neužsimena apie tai, kaip ji tuo metu kvepėjo? Gal siera, a?
Kai keletą dienų angelas sargas nepasirodė mano su šunimi akiratyje, neišlįsdamas iš savo vienatvės celės, aš pravėriau duris, iškart patekdamas į įsismarkavusių kvapų sūkurį, įsukusį mane į košmarų verpetą, o šalia nudribo uoslės infarkto ištiktas mano šuo. Atsitokėję kambaryje nieko neradome, tik ant iškrakmolytos ir akinančiai baltos pagalvės gulėjo lelijos žiedas.
Nekrologas žiemai
griuvėsiuose mūsų vėlės
rankioja
dienos medžiotojo
išneštą
lesalą
už kampų šviečia
aukso
šeriais
po
mirties
atžėlusi
saulė
dangaus
šaltinio
šešėlį
visur
dar
lydi
išlašėjęs
pavasarį
bebarzdis
varveklis
fotografuojant
spindulius
į
fragmentus
subyra
siela
ir liūdna
čia
vabzdžiui platonikui
,,Dėkui Dievui, kuris mus visuomet veda Kristaus pergalės eisenoje ir per mus visur skleidžia mielą savo pažinimo kvapą. Juk mes esame Kristaus aukos kvapsnis Dievui tarp einančių į išganymą ir žengiančių į pražūtį. Vieniems mirties kvapsnis, nešantis mirtį, kitiems gyvenimo kvapsnis, vedantis į gyvenimą”
siandie pranese,kad etikos komisija pripazino neetiska simonytes elgesi su tarskyne seime.As tai pasiuliau uz bausme simonytei nebeduot sieno ir avizu….nezinia,ar atsizvelgs i toki racionalizacini pasiulyma.Istiestu kanopas ir tektu isikisti gyvunu globos tarybai.
…hmmmm,tik dabar pagalvojau – kaip varveklis gali buti…bebarzdis….
…cia tas pat,ka barzda be plauku…metafizika.
kefyro barzda :))
…dar galima,,,,gauti i barzda……nors jos apskritai net neturi…..
Ar Autorius pagalvoja, kad tokia alegorija gali užgauti savo Skaitytoją, kuris gali ne taip suprasti?
…zelekDie,turet toki…..savo Skaitytoja…..kurio supratimas tolygu vaistu salutiniam poveikiui.
…sutikciau be jokiu alegoriju,jog minimas Skaitytojas – vabzdys – tegu isizeidzia kad ir desimt kartu.Nebent – teisybe akis bado.
…ale,koks tas vabzdys piktas – priminusavo kiek lenda….matyt,bais nuodingas….
…vabzdi platonika keisciau i …vabzde maldininke,sudejusia rankas ilgais nagais – idant jos vyrui nekiltu mirtina pagunda,kurios baigti – idomu,nujaucia,nabagas,ar ne………cia irgi apie smerciu,kuriuo perpildet visa rasini.Linkiu Velykines sviesos ir……i ta kambari nebeeit.Kazkada,negreit negreit,i ji uzsuks Kazkas Kitas…………….su artejanciom sv.Velykom,linkiu prasalint juodas niaurumas..
Dėkoju už gražius linkėjimus, to paties linkiu ir Tau, mielas bičiuli. Aš pats jokio niaurumo tikrai niekur nejaučiu, aplink dabar matydamas tik pavasario linksmybes ir visur sydygusią Velykų laukimo šviesą. To paties linkiu ir Tau.
…dekui ir Tau,Edi, – tuopat pamintydamas,jog tie sunekai anaiptol nekvaili – ideja,kitaip – mintis,ypac,prisiminimas gali turet jusliskuma,t.y.,kvapa – imi ir prisimeni kazkada dazoma,ypac,aliejiniais dazais,kambario grindu kvapa………arba,drisciau teigti,kad ir muzika turi kvapus – imkim kad ir Metu laiku – rudens smuiku cyrenima – kaip mat uzuodi nukritusius lapus.Arba Ziemos smuiku zirzaliojimas iskart primena jusliskai sniego,pugos kvapaArba,imi ir uzuodi artejancio lietaus kvapa……ne ne,sunekai ,jei moketu kalbet,zmogui galetu paskaitas skaityt…..Arba,pvz.,muzika – ne tik kvapa,bet ir tonus,t.y.sviesa ,spalva gali turet,net sakoma…sviesus,tamsus tonai……..matyt,ponas Dievius labai jau atsidejes,juvelyriskai kure zmogaus smegeniena…..gi istirta,kad teisnaudojam juokingai maza ju dali,esam dar tokioj stadijoj,kaip bezdzione,supersudetingu irankiu skaldancia riesutus.
Taip, visiškai sutinku, labai įdomūs ir verti dėmesio tamstos pasvarstymai. Toli gražu nesu Prusto gerbėjas, tačiau, jeigu neklystu, jo „Prarasto laiko beieškant” epopėja prasideda nuo pyragėlio kvapo atminties.
Dar kartą sveikinu su artėjančiomis Velykomis, o Vilniaus rytui linkiu pergalės šiandieninėse rungtynėse, šįkart kauniečiai palaiko vilniečius… 🙂