Švedijos patirtis su kadaise milžiniškomis oro pajėgomis rodo, kokius kompromisus Europai atneštų tikra nepriklausomybė gynybos ir saugumo srityse.
Kuri šalis Šaltojo karo metu turėjo ketvirtas pagal dydį oro pajėgas pasaulyje? Ir ar joje taip pat buvo didžiausias briedžių skaičius vienam gyventojui? Švedija yra didelė, bet retai apgyvendinta šalis. Tikriausiai tai ne pirmoji valstybė, kuri ateina į galvą galvojant apie karines supervalstybes. Tačiau XX amžiuje dešimtmečius Švedija buvo viena iš jų. Savo galios pike ji turėjo apie 1000 orlaivių.
Švedija ne tik turėjo daug lėktuvų – ji juos pati ir gamino. Šaltojo karo laikų politika buvo orientuota į autonomiją, atitinkančią šalies neutralumą. Kukliame Linkopingo mieste, pusiaukelėje tarp Stokholmo ir Geteborgo, „Saab“ gamino vienus pažangiausių pasaulyje naikintuvų. Tokie modeliai kaip „Viggen“ ir „Draken“ buvo novatoriški ir galėjo konkuruoti su geriausiais to meto Sovietų Sąjungos naikintuvais.
Tačiau laikai pasikeitė. Švedijos oro pajėgos šiandien sudaro mažiau nei penktadalį to, kas buvo jų klestėjimo laikotarpiu. Tai vis dar solidi jėga tokio dydžio Europos šaliai, bet jau nebe milžiniška. Dabartinis reprezentatyvus naikintuvas „Saab JAS 39 Gripen“ išlieka pasaulinio lygio, tačiau jis kur kas labiau priklausomas nuo užsienio komponentų nei ankstesni modeliai. Pavyzdžiui, variklis gaminamas Švedijoje „Volvo“ gamykloje, tačiau pagal JAV licenciją. Be to, Švedija nebėra neutrali valstybė – nors tai veikiau pasekmė, o ne sumažėjimo priežastis.
Dešimtmečius Švedija turėjo tai, apie ką šiandien kalba daugelis Europos politikų – tikrą strateginę autonomiją. Tačiau jos patirtis rodo svarbią pamoką visiems, kurie rimtai svarsto apie Europos gynybinę nepriklausomybę: tai turi kainą, ir reikia būti pasirengus ją mokėti.
Pirmiausia – finansinę. 7-ojo dešimtmečio pradžioje Švedija gynybai skyrė apie 4 proc. BVP. Beveik visa Šiaurės ir Vakarų Europa Šaltojo karo metu gynybai išleisdavo daugiau nei dabar. Net Belgija savo piko laikotarpiu procentais nuo BVP skyrė panašią dalį kaip JAV.
Tačiau Švedijos atveju tai buvo ypač reikšminga našta. Ji gynybai skyrė panašią BVP dalį kaip Prancūzija 7-ajame dešimtmetyje, tačiau neturėjo tokių pačių ekspedicinių pajėgumų.
Galiausiai ši našta tapo per sunki – tiek ekonomiškai, tiek politiškai. Pirmiausia Švediją ištiko ekonominė krizė, kurią sukėlė sprogęs turto burbulas.
Tuomet baigėsi Šaltasis karas. Švedijos milžiniškos oro pajėgos buvo sukurtos atremti SSRS grėsmę. Kai Sovietų Sąjunga žlugo, ši grėsmė atrodė išnykusi per naktį. Dešimtajame dešimtmetyje biudžetai buvo mažinami, valstybė pertvarkoma, o karinės išlaidos sumažintos.
Tačiau tai nebuvo vienintelė priežastis, kodėl švediškas strateginės autonomijos modelis tapo sunkiai tvarus. 1991 m., tais pačiais metais, kai Švedijoje prasidėjo recesija ir žlugo Sovietų Sąjunga, JAV vadovaujama koalicija įsikišo į Persijos įlankos karą po Saddamo Huseino invazijos į Kuveitą. Švedija, laikydamasi neutralumo, nesiuntė savo lėktuvų kovoti. Tačiau jos humanitarinės pagalbos komandos susidūrė su ribota naujos palydovinės sistemos versija, kurią JAV naudojo prieš Saddamo pajėgas.
Persijos įlankos karas buvo pirmas kartas, kai JAV plačiai panaudojo palyginti naują pasaulinę padėties nustatymo sistemą (GPS). Tai žymėjo tai, ką amerikiečiai pradėjo vadinti revoliucija kariniuose reikaluose.
Karyba, ypač oro karas, tapo tikslesnė ir technologiškai pažangesnė, bet kartu ir gerokai brangesnė. GPS kūrimas JAV kainavo apie 14 mlrd. dolerių 1995 m. (šiandienos vertė – beveik 33 mlrd. dolerių). Tai buvo ilgalaikė, bet itin brangi investicija.
Norint sukurti kažką panašaus, reikia daugybės papildomų pajėgumų ir sudėtingų tiekimo grandinių, kurių šiuolaikinės valstybės paprasčiausiai nedovanoja. Tai suprato ir Švedijos vyriausybė. Autonomijos politika pamažu keitėsi, nes tapo aišku, kad mažesnės šalys neturi realių galimybių savarankiškai plėtoti technologijų, kurios dominuoja šiuolaikiniame kare.
Šiandien Europa šią pamoką mokosi dar skaudžiau. Donaldo Trumpo įtaka Ukrainos taikos procesui iš dalies grindžiama unikaliomis JAV galimybėmis – ypač žvalgybos srityje – ir tuo, kad Europos valstybės ilgą laiką nekompensavo mažėjančių JAV investicijų į saugumą.
Švedija šiuo atžvilgiu yra išimtis, nes ji vidutiniškai gynybai skyrė daugiau nei daugelis kitų.
Panaši padėtis matoma ir Grenlandijos klausimu. Net jei Europoje nebūtų JAV karių, autonomija vis tiek būtų ribota dėl priklausomybės nuo JAV technologijų ir įrangos, kuri naudojama labai plačiai.
Buvo daug bandymų integruoti susiskaldžiusias Europos kariuomenes ir gynybos biudžetus. Tačiau dažnai susiduriama su suvereniteto argumentais ir politiniu atsargumu. O eroje, kai dirbtinis intelektas žada dar labiau padidinti karo sudėtingumą ir kainą, kyla klausimas: ką reiškia strateginė autonomija, jei vis tiek turime pasikliauti kitais?
Šiandien nemažai Šaltojo karo laikų „Viggen“ ir „Draken“ lėktuvų stovi muziejuose Švedijoje ir kitur pasaulyje. Tai beveik vienintelė vieta, kur juos galima rasti – kaip šlovingos, bet praeities epochos reliktus.
Idėja, kad Europa galėtų viena pati užtikrinti savo gynybą be prasmingesnės tarpusavio integracijos, gali tapti dar vienu muziejaus eksponatu.
eurointelligence.com
Ar po SSSR žlugimo ES turėjo numatyti Putino atėjimą?