Rinkimų metu nuolat gaunu papildomų darbų. Vienam kandidatui reikia skrajutes padalinti, kitam šį bei tą parašyti, o trečiam, žiūrėk, dailių nuotraukų ar filmukų trūksta. Padedu visiems iš smalsumo. Įdomiausia, ką gali padovanoti rinkimai, yra dėsningumai, kuriuos susigalvoja patys kandidatai. Nuo jų neatsilieka ir politologai su įvairiais šios srities ekspertais. Juos girdint minčių kyla įvairių…
Žmogus taip sutvertas, kad jam ramiau gyvenasi pažiniame pasaulyje, kur galioja paties susikurtos taisyklės. Jos tinka viskam: kandidato įsivaizdavimui koks jis yra (lyderis, „prie žmonių“, mokslininkas / ekspertas ar, tarkim, tiesiog fainuolis). Su vaidmeniu susitapatinusiam kandidatui yra labai sunku tapti kitokiu, labiau renkamu.
Gyvename laikmetyje, kur ramybės mažėja. Pažinaus pasaulio koncepcija tirpsta akyse. Pasaulis tampa ne dalinai ištirtas, o beviltiškai nepažinus. Tai, ką prieš rinkimus daro kandidatai ir ekspertai, yra bergždžias užsiėmimas, nes per savo penkiasdešimt nugyventų metų aiškiai įsitikinau, kad politinė realybė yra tik kolektyvinės vaizduotės vaisius.
Bandymas iš milijardų faktų, faktelių ir nuojautų sukurti siužetą yra aristoteliškojo „politinio gyvūno“ noras suvaldyti chaosą. Atlikta begalės tyrimų, kur žmonėms buvo skaitomi atsitiktiniai skaičiai ar rodomi nesusieti paveikslėliai, tačiau tiriamieji vis vien rasdavo / susikurdavo sau taip reikalingus dėsningumus. Rinkimuose tas pat. Komentatoriai ir ekspertai atgyja tuomet, kai žino rezultatus.
Mūsų sąmonė veikia tada, kai susikuria kokią nors istoriją, nuoseklų pasakojimą. Jos keičiasi, sensta, gimsta naujos, kovoja tarpusavyje, tyčiojasi viena iš kitos (prisiminkite rinkimus). Esamybė yra tai, ką mes patys sau pasakojame.
Tai galioja ir kolektyviniame lygmenyje. Laikmečiai, epochos kinta tuo metu, kai vieną pasakojimą pakeičia kitas. Seniausiais laikais istoriją rašė mitas, paskui šio darbo ėmėsi didžiosios religijos, galiausiai istorijos žyniais tapo mokslininkai. Dabartis aiškiai sufleruoja, kad jų galiojimo laikas baigiasi.
Po truputį darosi aišku, kad objektyvi, mokslu grįsta realybė nėra vienintelė galima. Ji tiesiog šiuo metu tinkamiausia, tokia priverstinai garantuojanti ontologinį stabilumą. Kitos dar nesukūrėme. Jautresnis pastebi, kad mokslo metaforos yra ribotos. Klimato šiltėjimas netapatus visai gamtai, o priešrinkiminė balsų skaičiavimo aritmetika skiriasi nuo rinkėjų nuotaikų.
Artėjant antrajam rinkimų turui su malonumu padedu kandidatams, kurie žino busią išrinkti. Yra ir tokių, kurie manosi pralaimėsią, bet vis vien pluša. Žavus man tai laikas. Savo paslaptimi ir nenuspėjamumu.
Autorius yra VDU Katalikų teologijos fakulteto lektorius, Lietuvos kariuomenės mokyklos lektorius
„sunku tapti kitokiu“
Rusiška sintaksė. Lietuviškai būtų „tapti kitokiam“.
Šiaip straipsnis neblogas.