Gyvenime būna momentų, kai maži ir nereikšmingi nutikimai tampa postūmiu rimtesniems apmąstymams. Per paskutines savaites tokių buvo net keli. Suabejojau savo laisve. Kadangi ją suprantu kaip atsakomybę ir galimybę daryti neteisingus sprendimus (jei jie neapriboja kito laisvės), tai visai tikėtina, kad žemiau papasakotos trys istorijos yra tik per didelio jautrumo pasekmė. Arba ne. Spręsti jums.
Pirmoji istorija
Sutapo, kad gavau pavažinėti šių metų gamybos automobiliu. Nedažnai, bet pasitaiko. Įsėdu ir vairuoju. Žinia, mieste ne visuomet įmanoma (ne iš piktos valios) laikytis 50 km/val. Nuolat girdžiu pypsėjimą. Nervinantį tokį. Pasiteiravau šeimininko kodėl neišjungia. Juk trukdo, blaško ir šiaip, nesąmonė važinėti pypsinčiu automobiliu vietoje to, kad ramiai sau klausytum muzikos.
Pasirodo, kad pagal naujausius parėdymus gamintojas ES naudojamiems automobiliams privalo įdėti pypsalą, kuris nuolat informuoja apie peržengtą leistino greičio ribą. Šio signalo neišjungsi, nenutildysi. Amžiams esi traktuojamas kaip infantilas.
Pasidžiaugiu, kad važinėju gerokai senesniu automobiliu su mechaninėmis pavaromis. Pats įjungi, išjungi, kartais nepataikai, bet pats. Pypsi tik tuomet, kai durų neuždarai.
Antroji istorija
Kalėdiniu laikotarpiu sugalvojau nusipirkti šį bei tą brangesnio. Nueinu į banką pasiimti SAVO užkaltų pinigų ir… „jūsų limitas toks ir toks“. Bankas už mane nusprendė, kad per dieną galiu ištaškyti ne daugiau N eurų. Nusispjaunu, susinervinu, pažiūriu į veidrodį ir matau žilą barzdą. „Ne tavo reikalas, seniuk. Mes sprendžiame ką ir kada pirksi“, — it šnabžda kažkas iš dailaus stiklinio pastato.
Bet pinigai tai mano. Buvo.
Trečioji istorija
Einu nedidelės valstybės dideliu tiltu. Ten, slėnyje, ir yra dailiausias šio miesto rajonas. Noriu į jį paspoksoti, nufotografuoti iš viršaus, nuo tilto. Žemyn žiūriu pro grotas ir vielinį tinklą. Net dangus užtrauktas tuo tinklu. Pasijaučiu galviju, kuris turi teisę pasaulį matyti tik pro vielinius kvadratukus. It iš kalėjimo.
Supratimas kodėl šitaip, ateina tą pačią sekundę: vietos ir atvykstantys savižudžiai kažkodėl šį tiltą labai vertina. Labiau nei gyvenimą. Šokinėja žemyn viens po kito, todėl savivalda nusprendė jį sugyvulinti drauge su praeiviais. Aptvėrė visus. Norintys gyventi pasaulį regi pro grotas. Nuolat.
Grįžęs Lietuvon džiaugiuosi atvirais tiltais. Čia kol kas pakanka lentelių su „Tu mums rūpi“ ir deramais telefonų numeriais.
Autorius yra VDU Katalikų teologijos fakulteto lektorius, Lietuvos kariuomenės mokyklos lektorius
Visus sukišti į gulaga pigiau, praprasčiau ir maloniau, negu spresti tikras problemas, Juk tada reikia GALVOTI, naudotis ne šio pasaulio dimensijom, tokiom kaip sąžinė, protas, dorybė, pareiga, atsakomybė. Na tiesiog nepakeliama našta. Todėl visus gulagan, be abejo, vardan jūsų pačių gerovės. Tiesa, viena smulkmenėlė, ne jūs spresite kas ta gerovė ir kokia ji turi būti, viskas nuspresta už jus pačius.
Už viską dėkokite, nes tokia Dievo valia jums Kristuje Jėzuje.