Lietuvos mokslo finansavimo sistema šiandien vis labiau primena svetimų interesų tarnaitę. Publikacijų skaičius, citavimo indeksai, ataskaitų lentelės – visa tai tapo ne tik savitiksliais rodikliais, bet ir priemone išlaikyti mūsų šalį tarptautinės akademinės priklausomybės režime.
Gražiai atrodančios ataskaitos neužpildo spragų Lietuvos kaimuose, ligoninėse ar universitetuose.
Mokslininkai spaudžiami rašyti straipsnius užsienio žurnaluose, o jų tyrimų kryptis dažnai lemia ne Lietuvos žmonių poreikiai, bet globalių fondų prioritetai. Žemės ūkio mokslai vietoje pagalbos ūkininkui, kovojančiam su klimato kaita, neretai nukreipiami į teorines nišas. Sveikatos tyrimai daugiausia gamina duomenis tarptautinėms ataskaitoms, o ne sprendimus dėl onkologinių ligų ar širdies problemų, kurios naikina mūsų tautą. Regionų plėtra analizuojama pagal užsienio projektų schemas, bet ne per realų vietos žmonių gyvenimą.
Visa tai kelia klausimą: ar tikrai ši sistema atsirado atsitiktinai? Galbūt tarptautinių rodiklių logika yra patogi priemonė užtikrinti, kad mažesnės šalys niekada neišsivystytų iki tikrų mokslo centrų, o liktų tik „straipsnių fabrikais“ – pigiomis darbo jėgomis pasaulinei akademinei rinkai. Tokia „intelektinės priklausomybės“ forma pavojinga, nes ji ne mažiau griauna valstybę nei ekonominė ar energetinė priklausomybė.
Jeigu norime išsivaduoti iš šios spąstų logikos, turime imtis konkrečių žingsnių:
- perorientuoti esamus finansavimo mechanizmus taip, kad jie pirmiausia atlieptų Lietuvos strateginius poreikius;
- nukreipti universitetų ir institutų veiklą į glaudesnį bendradarbiavimą su savivaldybėmis ir bendruomenėmis;
- mažinti biurokratinę atskaitomybę ir atkurti pasitikėjimą mokslininku;
- aiškiai pripažinti mokslą valstybės saugumo klausimu – nes šalis be savų žinių tampa priklausoma nuo kitų valių.
Pusiausvyros atkūrimas tarp tarptautinių kriterijų ir nacionalinių poreikių – ne vien akademinė diskusija, o klausimas, ar turėsime savarankišką, stiprią valstybę, ar būsime provincija, rašanti svetimiems žurnalams ir laukianti svetimų vertinimų.
Plačiau šia tema rašau „Mokslo Lietuva“ portale: Lietuvos mokslo finansavimo sistema: tarp tarptautinių rodiklių ir nacionalinių poreikių.
Autorius yra Nacionalinio susivienijimo narys.
Jei kas mano, kad šv. Užsienio (dar žinomo kaip Normalios Šalys, Valstybės, Į Kurias Lygiuojamės ir kitais vardais) garbinimas yra tik paprastų žmonių tikėjimas, smarkiai klysta. Būtent universitetuose šv. Užsienio garbinimas iškeltas į oficialios religijos rangą.
Tai yra įvairiose šalyse paplitusi postsovietinė religija, kilusi iš sovietinio šv. Zagranicos kulto (angliškoje Wikipedijoje įrašius „Zagranitsa“, net straipsnis apie tai atsidaro). Pačios šv. Zagranicos kultas atsirado Rusijoje maždaug prieš 100 metų, bolševikams uždarius sienas: kaip rašoma visų rusofilų biblijoje „Dvylika kėdžių“ (1928), „užsienis yra rojus, Kisa. Iš jo niekas negrįžta“ (citata iš atminties). Lietuvoje ši religija prigijo po sovietų okupacijos ir tebesitęsia iki šiol.