Lietuvoje šiandien dažnai atrodo, kad trūksta ne idėjų, o išminties – gebėjimo spręsti klausimus remiantis patirtimi, vertybėmis ir atsakomybe.
Politikoje daug triukšmo, lozungų ir skubotų sprendimų, bet mažai ilgalaikės vizijos ar pagarbos patirtimi grindžiamoms nuostatoms. Žmonės pavargsta nuo retorikos ir praranda pasitikėjimą valdžia, kuri dažnai labiau atskaitinga reitingams ar Briuseliui nei savo piliečiams.
Senoliai – gyvi tautos liudytojai, kurie išlaikė vertybes per okupacijas, tremtis ir priespaudą. Jie primena, kad tikra stiprybė gimsta iš patirties, kantrybės ir gebėjimo perduoti ją jaunajai kartai. Tačiau šiandien jų balsas dažnai ignoruojamas, o sprendimai priimami be platesnio istorinio ir moralinio konteksto.
Konkrečiai: švietimo reforma, kurioje mažai dėmesio skiriama tautiniam ir pilietiniam ugdymui, rodo, kaip valstybė rizikuoja prarasti ryšį su jaunųjų kartų vertybiniu pagrindu. Debatai apie šeimos politiką dažnai supaprastinami iki statistikos ir socialinių išmokų diskusijų, pamirštant šeimą kaip vertybių ir stabilumo centrą. Viešojoje erdvėje dažnai girdime agitaciją už „modernumą“ ar „pažangą“, bet mažai kalbama apie pagarbą istorijai, patirčiai ir senolių autoritetui.
Jaunystės energija mus žavi, tačiau be patirties dažnai klaidina, o politiniai sprendimai be ilgalaikės vizijos kuria nestabilumą ir socialinę įtampą. Senoliai gali būti atsvara šiai tendencijai – jų patirtis padeda įvertinti sprendimų pasekmes, ugdo atsakomybės jausmą ir skatina matyti toliau nei kitų kadencijų ribos.
Tautos gyvybė ir jėga labai priklauso nuo pagarbos šaknims – nuo senolių išminties. Tik klausydami jų galime užtikrinti, kad švietimas, šeimos politika, ekonomika ir pilietinė atsakomybė vystytųsi subalansuotai. Valstybė, kuri ignoruoja šią išmintį, rizikuoja prarasti ne tik moralinį stuburą, bet ir savo tapatybę.
Todėl šiandien kviečiu politikus ir visuomenę sugrįžti prie šaknų – klausyti senolių, remtis patirtimi, branginti šeimą, bendruomenę ir tautos istoriją. Tik tokiu būdu galime sukurti Lietuvą, kurioje gyvybė, atsakomybė ir vertybės nėra tik žodžiai, bet reali kasdienio gyvenimo praktika.
Autorius yra Nacionalinio susivienijimo narys
________________________________________
Visą straipsnį skaitykite Bernardinai.lt: Senolių išmintis – tautos gyvybės šaknys
Senolių išmintis buvo vertinga kada gyvenimas keitėsi mažai, seni išeidami perduodavo pasaulį jauniems tokį kokį patys rado. Dabar gi gyvenimas keičiasi taip, kad ir pačiam senoliui jo jaunystės patirtis senatvėje mažai bėra vertinga. Senoliai nebent galėtų patarti jauniems tyčia , dėl energijos pertekliaus, nekeisti to ko patiems paskui prireiks senatvėje. Mūsų pastangomis aplinka ne tik keičiasi , bet ir svetimėja. „Neatpažįstamai gražėja senasis Vilnius” dažnai pasakoma, nepagalvojant ką reiškia tas „neatpažįstamai” senam Vilniaus gyventojui, senatvėje atsiduriančiam svetimame mieste. O užmiestis? Nuo pagerinimų tenai irgi tas pats. Grįžti į vietas kuriose gimei – ir neatpažįsti. Aišku, didžiausi neatpažįstamos Lietuvos kūrimo planai įgyvendinti buvo melioracijos laikais, tai bent nesistenkime savais gamtos pagerinimo projektais aplenkti melioratorių
Ką autorius savo straipsnyje išdėtė yra aišku. Bet ką gi jūs čia išklojote?
„Lietuvoje šiandien dažnai atrodo, kad trūksta ne idėjų.” Gal kas žino nors kokią valdžios idėją?
Ak tai valdžia turi aprūpinti mus ir idėjomis. Renkame valdžią tam kad už mus galvotų, taip?