Kovo 11-ąją Alytuje buvo pristatyta knyga, skirta monsinjoro Alfonso Svarinsko 100-osioms gimimo metinėms – „Nepataisomasis. Vardan Dievo, Tėvynės ir Laisvės“, III dalis. Skelbiame kalbą, kurią šia proga sakė poetė, dr. Erika Drungytė.
Šiandieną yra Kovo 11-oji. Tos dienos, tokios dienos laukė mūsų seneliai, tėvai, mes patys. Tačiau su kiekvienais metais šios svarbios datos minėjimo iškilmių dalyviai vis labiau atrodo pavargę. Nesunku pastebėti, kad baigiama nusilaužti sprandus prigalvojant kuo keistesnių užsiėmimų ir pramogų, nuspalvintų raudonai, žaliai ir geltonai, kad tik būtų įtikta jau viskuo prisisotinusiems bendrapiliečiams, tačiau fantazija senka.
Iš tiesų, trisdešimt šešis metus iš tribūnų transliuoti panašias kalbas, pilnas patoso ir tuščių žodžių, nėra lengva. Pasisakyti prasmingai, išdėstyti kažką naujo, įkvepiančio, pakylėjančio, pažadinančio – ne pliusiuko užsidėjimas, bet savivokos, savimonės, išprusimo, patirties ir dvasios atskleidimas.
Regis, būtent paskutiniosios dabar taip labai stokojame, apsunkę nuo gėrybių, kurias mums po kojomis kloja niekada nepavargstanti saldžialiežuvė Pagunda. Ji mums kužda apie patogų ir ramų gyvenimą, apie hipnotizuojantį pažadą „viskas galima“, apie tai, kad atsakomybę galima pakeisti brangiu advokatu, o rojaus sodą įsigyti už vieną kitą milijoną. Kaip tą milijoną uždirbti – daugybė mokymų, tinklalaidžių, konsultacijų. O kaip pelnyti ramybę? Kaip perskaityti eilėraštį? Kaip suprasti, kas yra meilė? Ne, ne ta, kuri dėl figūros, ferario ar fetišo, bet tokia, kurią svarbiausiu dalyku žemėje ir danguje įvardija Šventasis Raštas? Kas konsultuoja ir pasakoja apie tai televizijose, šou laidose, influencerių paskyrose?
Apskritai, kam šiandien reikia poeto, filosofo, kunigo, jei jis netapo populiariu ir neturi instagramo? Taigi išdrįsti praverti burną ir numegzti nors kiek nebanalų tekstą, skirtą ir mūsų Laisvės dienai, ir monsinjoro Alfonso Svarinsko, kurio šimtąsias gimimo metines minėjome pernai, garbei, ryžausi tik iš didelės pagarbos žmonėms, kurie iki šiol tiki, jog jų darbai tarnauja Tėvynei, jos istorijos liudijimui ir atminties išsaugojimui. Tiems, kurie leidžia absoliučiai nekomercines knygas, žinodami, kad norinčiųjų perskaityti bus gal tik kelios dešimtys.
Grįžkime prie Alfonso Svarinsko. Pirmiausia kviečiu įsiklausyti į faktą – šimtosios metinės. Kai pagalvoji – visas amžius, tikra begalybė. Tačiau kiek dar daug gyvų liudininkų, bendravusių su kunigu, jį pažinojusių, žinojusių, girdėjusių, mačiusių. Taigi šis žmogus nėra išnykęs kažkokioje mistinėje nežinomybėje, apie jį galime kalbėti, liudyti, svarstyti. Netgi prisiminti, kaip jis ryžosi prisidėti prie valstybės kūrimo darbų, tapęs Atkuriamojo Seimo deputatu 1991-aisiais.
Štai čia susijungia tos svarbios šios dienos linijos – Lietuva susigrąžina nepriklausomybę, ir tik tada, 1990-aisiais, tremtinys kunigas atgauna (!) teisę grįžti į Tėvynę. Skamba keistai, fantasmagoriškai, šiuolaikiniam žmogui nebesuvokiamai. Bet visai kitaip atrodo mums, tiems, kurie lyg tiltas vienu galu remiamės į vis dar gyvas XX a. pradžios artimųjų istorijas, esame patyrę sovietinę realybę, išgyvenę Atgimimo euforiją ir kojomis palietę kitą krantą – naują erą.
Turime pripažinti, kad regime kitus laikus. Juose pasikeitė šimtai mums įprastų dalykų, ir jei dar visai neseniai manėme, kad techninė pažanga iš gyvenimo į muziejus išstūmė mūsų močiučių buities rakandus, tai šiandieną daugybė mūsų pačių kasdienoje dalyvavusių prietaisų, daiktų, papročių bei įpročių, kalbos žodžių, vertybinių atributų pasitraukė į būtąjį laiką. Tik atrodo, kad esame vis tie patys, tačiau laiko greitintuvas į turbiną pagavo ir mus – jau kalbame kitaip, bendraujame kitaip, reaguojame kitaip. Ties šia vieta derėtų stabtelėti.
Jeigu šiandieną čia, šioje bažnyčioje iš sakyklos prabiltų Alfonsas Svarinskas, mums jo kalbėsena, terminologija, bėdų matymo ir aiškinimo tiesmukumas skambėtų visiškai kitaip, nei pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį. Problemos išliko, skauduliai išliko, rūpestis dėl tautos ateities apaugo naujomis aktualijomis, tačiau naujoje epochoje mūsų nebegraudina ir negąsdina tai, dėl ko praėjusio šimtmečio žmonės buvo pasiryžę eiti į miškus, kentėti lageriuose, dirbti pogrindžiuose.
Mūsų baimės apima tik labai trumpą distanciją – kas vyksta šiandien ir kaip susikurti kuo patogesnį gyvenimą ateityje, kurią vadiname pensija. Tingulys apėmė ne tik kasdienybę, už kurią kautis taip pat nėra ryžto, nes geriau išvykti į užsienį. Jis įsimetė į mąstymą, o tai – pavojingas dalykas, nes kai atrofuojasi ši funkcija, hedonizmo džiunglės apauga miestus ir jų rūmus taip greitai, kad jų atvadavimas tampa labai ilga ir dažnai nesėkminga pastanga.
Knygos „Nepataisomasis“ trečioji dalis, kurioje sudėti liudijimai, prisiminimai, pasisakymai, pamąstymai apie monsinjorą Alfonsą Svarinską, mėgina su tomis džiunglėmis kovoti. Ramiai, nuosekliai, atidžiai. Šis leidinys tarsi sako – taip, tai knyga, kurioje nėra jokių šiandieną vartojamų „narkotikų“, dar daugiau – joje pilna nebepopuliarių temų, žodžių, istorijų, tačiau ją skaitant galima pamankštinti smegenis, širdį ir dvasią. O ir tuo atveju, jei jos niekas neatsivers dabar, tikime, kad ji taps labai svarbiu dokumentu po keliasdešimt ar kelių šimtų metų. Juk visokie retro dalykai daugeliui vėl patinka, į juos atsigręžiame, saugome, atkuriame. Reikia laiko. Viskam reikia laiko, kad iš tolimesnės perspektyvos galėtume pamatyti reikalo esmę.
Argi ne taip nutiko ir su mūsų atmintimi apie Lietuvą? Dabar jau pradedame regėti, kokia visai neprasta ir visai ne vien vargo prispausta valstybė ji buvo viduramžiais, kokias Europos karalių dinastijas aprėpia lietuviškosios šaknys, imame didžiuotis dvarais ir ten puoselėta įvairių sričių kultūra, su pasididžiavimu vertiname kai kuriuos tarpukario visuomenės nuveiktus darbus.
Bet artimosios istorijos dar negebame apžvelgti objektyviai, nes esame pritvinkę skaudulių, nuoskaudų, neteisybės jausmo, pykčio, neišsipildžiusių lūkesčių apmaudo. Ir kaip gi mums dabar tokiems, susiskaldžiusiems, šiuolaikinius ginklus ne į išorę, bet vieniems prieš kitus atstačius, būti? Kaip nurimti, pradėti džiaugtis ir patiems, niekieno neraginamiems imti švęsti (beje, žodis švęsti tiesiogiai susijęs su žodžiu šventas)? Kaip imti iš tiesų švęsti gyvenimą, švęsti laisvę, švęsti valstybę? Kaip kalbėti be lozungų, be mandagių biurokratinių klišių, be primestos tuščiažodžiavimo retorikos?
Tokiomis akimirkomis, kai mus už vienos rankos laiko laikinųjų malonumų influencerė Pagunda, už kitos – vidudienio demonas, siūlantis apatiją, nuovargį, nuobodulį, beprasmybę ir tuštumą, verta prisiminti žmones, kurių neįveikė niekas.
Štai keli sakiniai apie Alfonsą Svarinską iš knygos „Nepataisomasis“.
„Pasipasakojo vargšas, kaip žiauriai buvo tardomas, bet kalbėjo, kaip visada, su humoru. Sakė, kad sykį paklausęs savo budelio L. Martavičiaus, ar bemušant nenuvargo ranka.“; „Trumpai papasakojo, kaip buvo areštuotas. Šį kartą iš Betygalos. Pakilios, smagios nuotaikos. Graži jo savybė – visada gera nuotaika, ir gražus sugebėjimas „kandžioti“ viršininkus.“; „Kun. A. Svarinskas sugebėdavo visais atvejais išlaikyti gerą nuotaiką, ir jokia panieka jo neišmušdavo iš vėžių. (…) Čekistai pradėjo skelbti, kad kun. A. Svarinskas siunčiamas dirbti ambulatorijoje. O iš tikrųjų jį siuntė sunaikinti! Atsisveikinome sunkia širdimi, bet jis nenustojo juokavęs.“
Pajuokaukime ir mes – argi nebūtų puiku pasinaudojus genų inžinerijos, kuri jau taip toli pažengė, pasiekimais įsimontuoti sau Svarinsko geną, kuris žmoguje užmaišo nuostabų dalyką – sujungia niekuo nesunaikinamą meilę Dievui ir kilnią meilę jo kūrinijai, neužgesinamą kovotojo už pamatines vertybes dvasią ir bet kokiems išbandymams pasirengusio kario ryžtą, gilų, kontempliuojantį protą ir racionalų mąstymą, neišblėstančią tikėjimo ugnį ir atsidavimo dovaną, atsakomybės bei pareigos jausmą ir ateities numatymo įžvalą? Tačiau būti tokiu – begaliniai sunku. Ir ne kiekvienam reikia, ne kiekvienam įmanoma.
Ir vis tik viduje kirba – kažkas negerai, kažkur mes prašauname, kažko dar nesuvokiame, nes juk tie puikumai, apie kuriuos visi kalbame – laisvė, galimybės, turėjimas, atlapotos durys į pasaulį, technologijų pasiekimai, buities lengvumas – kažkodėl niekaip nepanaikina kažin ko sunkaus ant širdies.
Netikite Dievą, todėl ir blogai, – abejones griežtai nukirstų monsinjoras Svarinskas. O gal tikrai? Gal tik tiek ir trūksta, kad viskas stotų į savo vietas – ne proginio bažnyčios lankymo, ne demonstratyvaus vėliavos laikymo, bet gelminio tikėjimo. O tada, žiūrėk, sušvistų visai kitokia tiesa – ne asmeninė teisybiukė, bet ta, kuri mus išlaisvina. To sau ir visiems mums linkiu minint Lietuvos laisvės atgavimo dieną.
Erika Drungytė yra humanitarinių mokslų daktarė, poetė.
