Diktatūra atsėlino. Tokia kova paprasčiausiai neišvengiama

Vienintelis Nacionalinis susivienijimas (NS) viešai pasmerkė prieš ką tik Teisingumo viceministre paskirtą Kristiną Zamarytę-Sakavičienę vykdomą politinio ir ideologinio spaudimo bei moralinio ir psichologinio terorizavimo kampaniją.

Kiti neišdrįso.

NS partijos pirmininkas prof. dr. Vytautas Radžvilas sako, kad tai padaryta ne iš konjunktūrinių merkantilinių paskatų.

„Priimtas pareiškimas yra elementarus žmogiško ir pilietinio solidarumo su nuožmiai dėl „neteisingų“ pažiūrų persekiojamu asmeniu aktas. Tačiau juo yra fiksuojamas ir esminis Lietuvos politinėje tikrovėje įvykęs pokytis. Visuomenės ir valstybės gyvenime nuolatos stiprėjusi ideologinė genderizmo diktatūra įsitvirtino tiek, kad jau viešai diegiama net valdžios ir valdymo institucijose. Tai įvyko per istoriškai labai trumpą laiką.

Kad būtų aiškiau, o svarbiausia – kad pagaliau būtų plačiau suprasta ir patikėta, kaip greitai ideologinės socialinės inžinerijos keliu keičiama Lietuvos politinė tikrovė, siūlau paskaityti šį dar 2009 m. rudenį parašytą ir 2010 m. pačioje pradžioje paskelbtą trumpą straipsnį „šliaužiantis totalitarizmas“.

Šis tekstas sukėlė daugybę ironiškų šypsenų. Netrūko ir atvirų pašaipų: na, ir nusišneka autorius, prirašęs tokių kliedesių apie kažkokį šliaužiantį totalitarizmą. Kokia nesąmonė: ar gali būti dar ir šliaužiantis totalitarizmas?!

Diktatūra atsėlino

Piktai besišaipiusius ar linksmai kikenusius iš dalies galima suprasti: vos prieš penkiolika metų dar buvo nelengva numatyti, kad sugrįš tarsi visiems laikams atsikratyta ideologinė priespauda ir vienos tiesos režimas. Ir juo labiau retas galėjo įsivaizduoti ir patikėti, kad vėl prireiks sąžinės, minties ir žodžio laisvę ginti pareiškimais, kurie savo dvasia ir reikalavimais iš esmės nesiskirs nuo sovietmečio disidentų protesto kreipimųsi į valdžią dėl jos pažeidinėjamų žmogaus teisių.

Ir štai diktatūra atsėlino. Tekste numatytu bei atitinkamai įvardytu klastingiausiu ir todėl pavojingiausiu būdu. Šliaužte. Lėtai. Žingsnis po žingsnio. Tuo lėtu šliaužimu migdydama visuomenės budrumą – palaikydama tuščią viltį, kad jos juodas debesis kažkaip savaime išsisklaidys ar stebuklingai praslinks pro šalį. Lėtumo kurstoma ir palaikoma laimingos baigties iliuzija skatino užmerkti akis į nenutrūkstamą virtinę atsitraukimų ir pralaimėjimų. Nors po kiekvieno iš jų prigimtinės šeimos pozicijos tik silpnėjo.

Grėsmingų pokyčių mastą ir reikšmę buvo galima menkinti ir racionalizuoti būtent todėl, kad jie vyko palyginti lėtai. Atviras ir agresyvus genderizmo ideologijos eksportas į naująsias ES šalis prasidėjo 2009 m. ratifikavus Lisabonos sutartį. O kaip rodo skeptiškas rašinio apie šliaužiantį totalitarizmą vertinimas, Lietuvoje jo keliamo pavojaus mastas nebuvo iš karto suvoktas net po 2010 m. Vilniuje įvykusių pirmųjų LGBT eitynių.

Ne iš karto ir ne masiškai pakriko ir prigimtinės šeimos gynėjų gretos – jos retėjo stiprėjant Briuselio spaudimui. Jam pasidavę ankstesni karšti šeimos gynėjai darėsi „neutralūs“ arba pradėjo „atsivertinėti“ ir vis gausesniais būriais pereidinėti į aktyvių genderizmo rėmėjų stovyklą.

Tačiau net akivaizdžiai prastėjant padėčiai vieną pralaimėjimą po kito patiriantys prigimtinės šeimos gynėjai kurį laiką turėjo šiokį tokį pagrindą guostis viltimis, kad dar ne viskas prarasta, o jų nedrąsios ir neryžtingos pastangos vis dėlto duoda rezultatų.

Šiaip ar taip, esminius ir negrįžtamus šeimos sampratos ir santykių joje pokyčius įtvirtinantys dokumentai – Stambulo konvencija ir Civilinės partnerystės įstatymas – vis nebuvo priimami. Todėl daug kas vylėsi, kad tokia neapibrėžta „pereinamoji“ ideologinio prigimtinės šeimos puolimo ir jos statuso silpninimo būklė išliks dar ne vienerius metus, o ariergardiniai atsitraukinėjimo mūšiai galės tęstis kone iki begalybės.

Nebuvo laiku suprasta, kad šliaužianti ideologinė diktatūra negali amžinai būti dalinė ar pusinė. Ir kad artėja diena, kai per ilgai užsitęsęs katės ir pelės žaidimas su prigimtinės šeimos samprata besivadovaujančia visuomenės dalimi turės būti baigtas, aiškiai ir vienareikšmiškai įtvirtinant genderizmo diktatūros viešpatavimą. Ji buvo įtvirtinta vienu triuškinančiu smūgiu.

Tokiu smūgiu tapo 2025 m. balandžio 17 d. paskelbtas KT nutarimas, kuriuo leista teismams registruoti vienalytes partnerystes net nesant patvirtintos jų registravimo tvarkos. Pažymėtina, kad dešimtmetį trukęs prigimtinės šeimos puolimas peraugo į jos triuškinimą po 2020 m. Seimo rinkimų. KT nutarimui kelią atvėrė I. Šimonytės vyriausybė, kuri savo kadencijos pabaigoje 2024 m. gegužės 29 d. kreipėsi į Teismą prašydama jo nutarimo būtent šiuo klausimu.

KT priėmus nutarimą išoriškai tarsi niekas nepasikeitė. Dauguma šalies piliečių greičiausiai net nesuprato, kad ryte jie pabudo kitoje šalyje. Naujoje, bet įprastos kasdienybės palaikomos normalumo auros slepiamoje ideologinėje ir politinėje tikrovėje. Tai radikaliai nauja tikrovė, kurioje grupelės teisėjų sprendimu buvo „atšaukta“ ir nustojo galioti tūkstantmečius gyvavusi ir civilizacijos pagrindu buvusi lyčių, santuokos, šeimos, galiausiai pačios žmogaus prigimties samprata.

Briuselio komisarams išseko kantrybė

Seimo paslaugų genderistinei diktatūrai įvesti neprireikė. Jų veikiau buvo atsisakyta. Panašu, kad Briuselio komisarams išseko kantrybė laukti, kol rinkėjų pyktį užsitraukti vis dar prisibijančiame Seime „prisirps“ pakankamas skaičius jo narių, išdrįsiančių balsuoti už Stambulo konvenciją ir kitus „revoliucinę“ šeimos pertvarką turinčius negrįžtamai įtvirtinti teisės aktus. Todėl užuot įtikinėję, vargę ir gaišę, jie pasitelkė ideologinį vėzdą Seimui išjudinti. Tokiu vėzdu tapo KT nutarimas, įpareigojantis įstatymų leidėjus priimti teisės aktus, būtinus nuleistai ideologinei direktyvai įgyvendinti.

Ideologinio mąstymo logika tokia svetima ir taip prieštarauja kasdienei patirčiai ir sveikam protui, kad visiškai perprasti ir tiksliai įvertinti „istoriniu“ vadinamo KT nutarimo reikšmę ir padarinius šeimai, visuomenei ir valstybei yra gerokai sunkiau, nei dažnai manoma. Nutarimas taip pat iš esmės keičia sąlygas, galimybes ir perspektyvas ginti prigimtinę šeimą.

Na, paskelbtas tas nutarimas. Bet ar tikrai jis viską taip iš pagrindų keičia? Šeimos tebėra ir ramiai gyvena kaip gyvenusios. Kas duoda pagrindą teigti, kad šiuo nutarimu iš tiesų įvesta genderistinė ideloginė diktatūra? O jeigu taip – kur glūdi šios niekaip paprastam šeimos žmogui nejuntamos diktatūros esmė ir kuo bei kaip konkrečiai pasireiškia toji diktatūra?

Kiek šie klausimai pagrįsti, bent netiesiogiai liudija akivaizdus faktas – negausios, nedrąsios ir neryžtingos prigimtinės šeimos gynėjų gretos. O kuo galima paaiškinti šį faktą, jei ne tuo, kad šios diktatūros vis dar nejaučia ir net netiki jos keliama grėsme dauguma šalies gyventojų, sociologinėse apklausose vis dėlto pasyviai nepritariančių KT nutarimui ir tuo nepritarimu parodančių, jog tą grėsmę vis dėlto suvokia – kaip abstrakčią, jų asmeniškai neliečiančią galimybę?

Ideologinio perversmo esmė

Glaustai apibūdinti įvykusio ideologinio perversmo esmę turbūt galima primenant, kad prigimtinės šeimos samprata grindžiama dviem pamatinėmis nuostatomis.

Pirmoji: žmoniją sudaro dviejų lyčių asmenys – moterys ir vyrai.

Antroji: santuoka ir šeima gali būti tik moters ir vyro sąjunga. Šios daugumos Lietuvos piliečių palaikomos nuostatos iki šiol buvo oficialiai pripažįstamos Valstybės ir bent formaliai įtvirtintos bei ginamos konstituciniu lygmeniu.

Priėmus KT nutarimą, jos tapo ne tik grynai privačiomis, bet ir „retrogradiškomis“ ar net „reakcingomis“ šalies gyventojų asmeninėmis nuomonėmis, valstybės laikomomis praeities „atgyvenomis“ ar „prietarais“ tokia pačia prasme, kokia LSSR atgyvenomis ir prietarais buvo laikomi, pvz., gyventojų religinės pažiūros ir įsitikinimai.

O pasakant dar tiksliau – iki šiol vyravęs ir laikytas savaime suprantamu požiūris į prigimtinę šeimą faktiškai virto iš esmės nekonstituciniais, nors laikinai toleruojamais privačiais įsitikinimais. Tai reiškia, kad KT nutarimas ne tik suteikia valstybei teisę, bet ir numato pareigą apsaugoti piliečius nuo ideologiškai žalingų atgyvenusių prigimtinės šeimos vaizdinių.

Taigi LGBT judėjimo aktyvistų skleista nuostata, kad prigimtinė šeima yra radikalus visuomenės blogis ir yra prietarų, stereotipų, priespaudos ir engimo židinys, po KT nutarimo tapo oficialia ideologine ir politine Lietuvos valstybės pozicija.

Būtent šis drastiškas šuolis į genderizmo ideologijos diktatą yra konstatuotas ir griežtai įvertintas NS valdybos pareiškime. Turbūt pirmą kartą atkurtosios valstybės gyvavimo laikotarpiu ne „visuomeninis aktyvistas“, bet aukšto rango politikas J. Sabatauskas visiškai atvirai, kaip LSSR komunistinio ideologinio režimo laikais koks nors LKP CK „atsakingas darbuotojas“, išsakė požiūrį, kad dėl savo „reakcingos“ pasaulėžiūros ir įsitikinimų K. Zamarytė-Sakavičienė netinka užimti Teisingumo viceministrės pareigų.

Po KT nutarimo įvykusio ideologinio ir politinio lūžio dramatizmą tik dar labiau išryškina viceministrės spaudos konferencijoje pakartotas ryžtas nekeisti pozicijos dėl vienalytės partnerystės nepriimtinumo.

Asmeninė pozicija nieko nebereiškia

Tik bėda ta, kad pasikeitusiomis sąlygomis toji gerbtina asmeniška pozicija jau vargu ar gali turėti kokią nors praktinę reikšmę. Žinoma, visa Teisingumo ministerijos vadovybė, rizikuodama sulaukti LSDP ultimatumo dėl koalicijos sutarties nutraukimo arba reikalavimų atsistatydinti, hipotetiškai galėtų paremti Artimo ryšio įstatymo projektą.

Kaip pasielgti – spręs ji pati. Šiuo atveju užtenka atkreipti dėmesį, kad ji yra iš anksto įspėta, jog pamėginusi įgyvendinti ką nors panašaus neišvengiamai atsitrenks į gelžbetoninę ideologinio atoveiksmio sieną, suręstą KT nutarimu.

Tokį įspėjimą pasiuntė ne kas kitas, o pati premjerė I. Ruginienė pranešdama, kad genderistinis Civilinės partnerystės įstatymas bus priimtas nepriklausomai nuo Teisingumo ministerijos pozicijos. Jos pasisakymas yra toks atviras ir griežtas įspėjimas nenukrypti nuo teisingo valstybės ideologinio kurso, kad verta pacituoti porą jo fragmentų:

„Aš jau ne vieną kartą sakiau, kad Konstitucinio Teismo sprendimas mus įpareigoja spręsti šitą klausimą ir tikrai labai norėčiau, kad be jokių didesnių batalijų tą klausimą mes spręstume“, – žurnalistams ketvirtadienį teigė I. Ruginienė.

„Jeigu (teisingumo – ELTA) ministrė neteiks, tai bus pateikta kitaip (…). Gali bet koks Seimo narys teikti iniciatyvą šiuo klausimu (…). Mes neversime tų, kas nenori šito projekto, jo teikti, bet surasime tuos, kurie projektą pateiks“, – pridūrė ji.

Šios citatos akivaizdžiai liudija, kad prigimtinė šeima ir jos gynėjai yra uždaryti į genderistinės ideologijos kalėjimo narvą. Iš jo paprastai išeiti jau neįmanoma: bet koks mėginimas teisiškai spręsti partnerystės ar šeimos klausimus ne pagal genderizmo ideologinį kanoną nuo šiol Lietuvoje bus laikomas antikonstituciniu veiksmu. Faktiškai antivalstybiniu politiniu ir tarnybiniu nusikaltimu.

Priimti naują, iš esmės besikeičiančią tikrovę ir pradėti mąstyti bei veikti kitaip nebus lengva. Ta tikrovė slogi ir verčia arba susitaikyti su ja ir pasiduoti, arba keisti įpročius. Priartėjome prie padėties, į kurią latviai sugebėjo „įšokti“ vos per dvejus metus. 2023 m. ratifikuota Stambulo konvencija, 2024 m. priimtas civilinės partnerystės įstatymas. Gal ta staigi griūtis jiems išėjo į gerą – paskatino skubiai atsikvošėti ir stoti į kovą.

Kova neišvengiama

Tokia kova paprasčiausiai neišvengiama ir Lietuvoje, nes prigimtinę šeimą smaugianti genderizmo ideologijos kilpa bus veržiama vis stipriau. Netrukus bus pareikalauta vykdyti Briuselio reikalavimą įteisinti lyties keitimą nepilnamečiams. Taigi jau dabar aišku, kad ginti prigimtinę šeimą atsietai nuo valstybinio suvereniteto klausimo bus neįmanoma.

Tuo tarpu Lietuvoje kol kas tvyro pasimetimas, pakrikimas ir nežinia. Aišku viena – įprastinės „nekonfliktinės“ šeimos gynimo priemonės įšliaužus į genderistinės diktatūros būklę nebus veiksmingos. Jokie žygiai už gyvybę ir kiti renginiai, jeigu juose nebus pradėti drąsiai kelti reikalavimai panaikinti genderizmo ideologijos dominavimą, ne tik niekada netaps visaverčiu politinės kovos už prigimtinę šeimą pakaitalu, bet, tikėtina, tą kovą tik silpnins.

Vargu ar bebus nors kiek veiksmingi ir prieš rinkimus žarstomi pažadai ginti prigimtinės šeimos vertybes. Mat visi norintieji jau mato ir pradeda suprasti, kad genderistinės prievartos mašinos smagratis įsisuko su tokiu pagreičiu ir galia, jog jo nepajėgs sustabdyti jokie žodžiai. Belieka sekti latvių pavyzdžiu ir pradžiai imtis bent kai kurių jų sąjūdinę kovą apžvelgiančiame tekste siūlomų veiksmų.

Aišku, tokia kova reikalauja ir sąjūdinio polėkio – drąsos ir pasiaukojimo. Mėginimas surengti referendumą dėl šeimos sampratos apibrėžimo ir kiti ryžtingesni veiksmai tikrai sulauktų griežto valdžios atoveiksmio. Grėstų gana rimtos represijos. Bet kitos išeities taip pat nėra.

Kiek NS sugebės įsitraukti į kovą už prigimtinę šeimą, priklausys tik nuo kiekvieno partijos nario sąmoningo pasirinkimo – asmeniškai dalyvauti ar ne.

Pasirinkimai neišvengiamai skatins natūralią diferenciaciją į kovojančiųjų ir prisitaikančiųjų partijas. Šito bijoti ar dėl to liūdėti nėra ko – žmonės yra skirtingi, todėl visais laikais telkiasi ar išsiskiria pagal tai, ką galiausiai pasirenka.

Apie tai kalbėsime rytojaus konferencijoje ir artėjančiame partijos suvažiavime.

Linkėdamas sėkmės

Pagarbiai

Nacionalinio susivienijimo pirmininkas Vytautas Radžvilas