Didžioji abipusiškumo strategija. Kaip sukurti JAV palankią ekonominę ir saugumo tvarką

Oren Cass

Jungtinės Valstijos per 80 metų nuo Antrojo pasaulinio karo įgyvendino dvi dideles strategijas. Viena jų buvo nepaprasta sėkmė: „sulaikymo“ politika, kuriai vadovavo Amerikos ekonominės investicijos, užsienio politika ir karinis dislokavimas šaltojo karo metais. Ji atvedė prie Sovietų Sąjungos pralaimėjimo ir žlugimo, o Jungtinės Valstijos tapo vienintele pasaulio supervalstybe.

Deja, to paties negalima pasakyti apie šaltojo karo pabaigoje priimtą strategiją – bandymą pasinaudoti supervalstybės statusu ir sukurti „liberalią pasaulio tvarką“, kurią Vašingtonas užtikrintų ir joje dominuotų. Ši strategija buvo vadinta „plėtra“, kaip ją apibrėžė pirmasis prezidento Billo Clintono nacionalinio saugumo patarėjas Anthony Lake’as, ir „geranoriška hegemonija“, kaip rašė neokonservatyvūs mąstytojai Williamas Kristolis ir Robertas Kaganas. Vizija žadėjo ilgalaikę Pax Americana, kurioje jokia kita šalis nenorėtų ar negalėtų mesti iššūkio JAV viršenybei, pasaulis neišvengiamai vystytųsi liberalios demokratijos link, o globalios laisvosios rinkos „šiluma“ paverstų sienas nereikšmingas, kartu skleidžiant klestėjimą visame pasaulyje.

Kai kuriais atvejais ši strategija pasiteisino: JAV BVP ir akcijų kainos nuolat augo, technologijos ir prekyba suartino pasaulį, trečiasis pasaulinis karas neprasidėjo. Tačiau blaivus pošaltojo karo laikotarpio vertinimas atskleidžia ne tokią rožinę realybę. Vietoj bendros gerovės ir stabilios taikos utopijos Amerikos strategija per pastaruosius tris dešimtmečius sukūrė pasaulinę ekonominę tvarką, leidusią kitoms šalims išnaudoti Vašingtono galią, paskatino autoritarinio priešininko Kinijoje iškilimą ir įplieskė verdančius konfliktus visame pasaulyje, kuriuose lūkesčiai dėl Amerikos įsipareigojimų gerokai pranoko realius JAV pajėgumus – visa tai prisidėjo prie ekonominio ir socialinio nuosmukio pačiose Jungtinėse Valstijose.

Bet kuri didžioji strategija – tai statymas dėl tam tikros politinės ekonomijos teorijos. Statymas atkurti rinkos demokratijų tvirtovę, kurios klestėjimas galiausiai nugalės sovietinį komunizmą, buvo išmintingas. Vėlesnis statymas, kad globalizacija ir laisvoji rinka pavers politiką nereikšminga, – ne. Atėjo metas naujam statymui. Geriausias būdas sukurti tvarų prekybos ir saugumo bloką – abipusiškumo strategija: aljansas tarp šalių, įsipareigojusių bendradarbiauti panašiomis sąlygomis, kartu atmetant tas, kurios šių įsipareigojimų nevykdo.

Abipusiškumo reikalavimas atsvertų „elgetavimo kaimyną“ politiką, sukūrusią netvarų disbalansą su JAV prekybos partneriais, sumažintų Vašingtono priklausomybę nuo priešininkų dėl kritinių prekių ir apribotų parazitavimą, kuris pamažu ardo JAV aljansus ir partnerystes. Priėmus abipusiškumą, Jungtinės Valstijos taip pat atmestų asimetrinę tvarką, kurioje dominuojanti jėga ir jos klientai tarsi lygūs, o vietoje to visi dalyviai stovėtų vienodomis sąlygomis, su vienodais lūkesčiais. Tai reikštų sveiką tautos savivokos kaitą – nuo Amerikos imperijos atgal prie Amerikos respublikos.

Amerikos galios nuosmukis sustiprino  derybinę galią

Galbūt paradoksalu, bet santykinis Amerikos galios nuosmukis sustiprino Vašingtono derybinę galią nustatant naujos pasaulio tvarkos sąlygas. Status quo remiasi JAV įsipareigojimu hegemonijai, kuris atmeta galimybę atsitraukti. Toks įsipareigojimas buvo prasmingas tol, kol Jungtinės Valstijos dominavo. Tačiau, sąjungininkams silpstant ir Kinijai kylant, JAV nebegali išlaikyti savo dominavimo.

Todėl tikėtina, kad dramatiškas atsitraukimas – mažesnis pasaulinis ekonominis ir karinis įsitraukimas, labiau pasikliaujant Šiaurės Amerikos žemyno strateginiu gyliu ir didele rinka – galėtų duoti geresnį rezultatą nei besitęsiantis vėlyvos imperijos išsekimas. Paprasčiau tariant, Vašingtonas dabar gali svarstyti pasitraukimą nuo derybų stalo, jei santykių sąlygos nepagerės. Sąjungininkai ir partneriai tai suvokia ir nori to išvengti, nes JAV rinka ir kariuomenė išlieka būtinos jų klestėjimui ir saugumui. Pirmą kartą šiuolaikinių politikos formuotojų gyvenime Jungtinės Valstijos gali suformuluoti savo reikalavimus siaurų savanaudiškų interesų pagrindu, paremti juos patikimomis pasekmėmis ir tikėtis, kad į juos bus žiūrima rimtai. Klausimas, kuris apibrėš kitą Amerikos valstybingumo erą, toks: kokie turėtų būti tie reikalavimai?

Per antrąją kadenciją prezidentas Donaldas Trumpas padarė pažangą, kurdamas abipusiškumo strategiją. Jis ir jo administracija nusipelno pripažinimo už tai, kad įvardijo pokyčių poreikį, ir įtikinamai signalizavo manantys, jog pasitraukti nuo stalo geriau nei toleruoti status quo. Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas pripažino, kad Europos šalys pasinaudojo Jungtinėmis Valstijomis, o pastarasis NATO viršūnių susitikimas baigėsi precedento neturinčiu narių įsipareigojimu didinti gynybos išlaidas nuo mažiausiai 2,0 proc. BVP iki bent 3,5 proc. Tikėtinai grasinamos muitais, Kanada ir Meksika ėmė mažinti ekonominius ryšius su Kinija; Japonija, Pietų Korėja, Vietnamas ir Europos Sąjunga siekė susitarimų, mažinančių prekybos disbalansą su JAV.

Vis dėlto, nors D. Trumpas JAV interesus apibrėžia ir kaštus su nauda sveria kitaip nei jo pirmtakai, jis dar neperkėlė savo „Amerika pirmiausia“ instinktų į nuoseklią naujo pasaulinio susitarimo viziją. Jo prekybos darbotvarkė atrodė atsitiktinė, o akistata su visais – staigi, vienu metu ir pernelyg šiurkšti – be reikalo supriešino sąjungininkus ir padidino netikrumą. Kinijos klausimu administracija svyravo: vieną dieną siekė staigaus atsiejimo, kitą – „didžiojo sandorio“. Sunku buvo įžvelgti logiką ir tokiuose žingsniuose, kaip griežti muitai Indijai esą reaguojant į jos naftos pirkimą iš Rusijos.

Norint atkurti santykius ir kurti naujus naujomis sąlygomis, reikia aiškiai paaiškinti pokyčių priežastis, naujos strategijos formą, Amerikos reikalavimų pobūdį ir pasekmes, jei susitarimo pasiekti nepavyktų. Abipusiškumas gali suteikti šias prielaidas sąžiningomis sąlygomis tiek Jungtinėms Valstijoms, tiek būsimoms sąjungininkėms. Tačiau Vašingtonas turi kuo aiškiau nustatyti ir suformuluoti šias prielaidas bei terminus.

BLOGAS STATYMAS

Trumpam po sovietinio komunizmo pralaimėjimo amerikiečiai svarstė, ar nereikėtų grįžti prie kuklios ir nesikišančios užsienio politikos tradicijos, kurią pirmaisiais respublikos metais leido gamtos išteklių gausa ir dviejų vandenynų apsauga. Tačiau valdininkai ir politikai, apimti pergalės euforijos ir puikybės, susigundė akademikų bei ekspertų siūloma imperijos vizija. Jie nusprendė, kad Jungtinės Valstijos gali ir turi neribotą laiką dominuoti pasauliniuose reikaluose.

1992 m. George’o H. W. Busho administracijos parengtose Gynybos planavimo gairėse JAV raginamos „skatinti didėjančią pagarbą tarptautinei teisei, riboti tarptautinį smurtą, skatinti demokratinių valdymo formų ir atvirų ekonominių sistemų plitimą“ ir „išlaikyti svarbiausią atsakomybę selektyviai spręsti tas skriaudas, kurios kelia grėsmę ne tik mūsų interesams, bet ir mūsų sąjungininkų ar draugų interesams arba gali rimtai sutrikdyti tarptautinius santykius“. Kitais metais B. Clintonas ratifikavo šį abipartinį konsensusą kalboje Jungtinėse Tautose: „Negalime išspręsti visų problemų, bet turime ir būsime pokyčių atramos taškas ir taikos pagrindas.“ Po ketverių metų, antrojoje inauguracinėje kalboje, jis žengė dar toliau, pavadindamas Jungtines Valstijas „nepakeičiama tauta“.

Per įspūdingą 12 mėnesių laikotarpį aplink šią kalbą garsių mąstytojų choras pritarė naujajam credo. Kristolis ir Kaganas priskyrė amerikiečiams „pagrindinius interesus liberaliaje tarptautinėje tvarkoje, laisvės ir demokratinio valdymo sklaidoje, tarptautinėje ekonominėje laisvosios rinkos kapitalizmo ir laisvosios prekybos sistemoje“ ir „atsakomybę vadovauti pasauliui“. „The New York Times“ apžvalgininkas Thomas Friedmanas paskelbė, kad „nė viena šalis, turinti „McDonald’s“, niekada nekariavo viena su kita“. O ekonomistas Paulas Krugmanas tvirtino, jog „šalis tarnauja savo interesams siekdama laisvos prekybos, nepriklausomai nuo to, ką daro kitos“.

Šiose deklaracijose slypėjo trys susijusios prielaidos. Pirma – kad Jungtinės Valstijos, būdamos vienintelė pasaulio ekonominė ir karinė supervalstybė, turės galią ir valią diktuoti pasaulinius įvykius kada panorėjus. Antra – kad visos geopolitiškai svarbios šalys nenumaldomai judės rinkos kapitalizmo ir demokratinio valdymo link, todėl jų interesai bei sistemos bus suderinami su JAV vadovaujama liberalia tvarka. Trečia – kad laisvosios rinkos automatiškai kurs klestėjimą, ypač Jungtinėms Valstijoms, todėl rinkų plėtra ir integracija stiprins Amerikos pozicijas.

Kol šios prielaidos atrodė teisingos, JAV patiriamos status quo išlaikymo sąnaudos galėjo atsipirkti. Dominavimas leido Vašingtonui stumti kitas šalis ekonominio ir politinio liberalizavimo link, dar labiau išplečiant rinkas, kuriose JAV galėjo dominuoti ir siekti savo prioritetų. Gynybos išlaidų našta ir piktnaudžiavimų rinka toleravimas – nuo valiutos manipuliavimo, pramonės subsidijų, reguliacinių barjerų iki atlyginimų slopinimo – atrodė maža kaina, kurią JAV lengvai galėjo sau leisti.

Kurį laiką regėjosi, kad prielaidos pasitvirtina. Dešimtmetis prasidėjo JAV vadovaujamos koalicijos triumfu Persijos įlankos kare. Izraelis ir Palestinos išlaisvinimo organizacija pasirašė Oslo susitarimus, Pietų Afrika perėjo nuo apartheido prie demokratijos, NATO sėkmingai įsikišo į Balkanų karus. Įsigaliojo NAFTA, įkurta Pasaulio prekybos organizacija, o Europos Sąjunga įvedė bendrą valiutą. Dešimtmečio pabaigoje JAV pasiekė ekonominio pakilimo viršūnę, federalinis biudžetas buvo perteklius, o pasaulinės lyderystės iššūkių beveik nebuvo.

Vašingtonui nepavyko sukurti stabilių demokratijų

Tačiau 2000 m. Rusijos Federacija prezidentu išsirinko Vladimirą Putiną, kuris šaliai vadovauja iki šiol. Tų pačių metų rudenį Jungtinės Valstijos suteikė Kinijai „nuolatinius normalius prekybos santykius“, tikėdamosi, kad tai „padidins teigiamų pokyčių Kinijoje tikimybę ir stabilumą visoje Azijoje“, kaip B. Clintonas aiškino Davose. „Tai, ką kai kurie vadina globalizacija, – pareiškė prezidentas George’as W. Bushas kitą vasarą, – iš tikrųjų yra žmogaus laisvės triumfas per nacionalines sienas.“ Po dviejų mėnesių sugriuvo Dvyniai bokštai, o JAV kariuomenė pasinėrė į Afganistaną.

Vėlesniais metais sistemos, nepanašios į rinkos demokratiją, įgavo pagreitį, o jas priėmusios šalys sustiprėjo, pakenkdamos tarptautinėms institucijoms, sukurtoms tarnauti liberalioms valstybėms, nebaudžiamai pažeidinėdamos tarptautinę teisę ir tyčiodamosi iš pasaulinės prekybos sistemos. Vašingtonui nepavyko sukurti stabilių demokratijų Afganistane ir Irake; šios invazijos daugiausia tik įklampino Jungtines Valstijas į „amžinus karus“, kainavusius tūkstančius gyvybių ir trilijonus dolerių. Nedaug jaunų demokratijų įtvirtino laimėjimus, o tokios šalys kaip Rusija, Turkija ir Venesuela dar labiau nuslydo į autoritarizmą.

Daugiau nei 40 JAV karinių bazių ir apie 80 000 amerikiečių karių Europoje neatgrasė Rusijos nuo invazijos į Gruziją 2008 m., į Krymą 2014 m., o 2022 m. – į likusią Ukrainos dalį. Vienintelis juntamas šių masinių dislokacijų poveikis – atgrasinti sąjungininkus Europoje nuo investicijų į savo gynybą. Tuo tarpu Kinija ardė karinį dominavimą, kuris buvo būtina Amerikos hegemonijos sąlyga. Kai kuriais vertinimais, jos gynybos išlaidos prilygsta JAV, ji dislokuoja didžiausias pasaulyje aktyvias kovines pajėgas ir didžiausią laivyną. Kinijos pramoninė galia leidžia jai daryti įtaką užsienio konfliktams – pavyzdžiui, sustiprinti Rusijos karo mašiną puolant Ukrainą – ir suteiktų pranašumą ilgame išsekimo kare. JAV laivų statybos pajėgumai nuo Kinijos atsilieka šimteriopai.

Didėjantys Kinijos pranašumai – platesnės globalizacijos nesėkmės simptomas. Per tris dešimtmečius nevaržomi prekių ir kapitalo srautai niokojo Amerikos pramonę, didino federalinį deficitą ir prisidėjo prie finansinių disbalansų, lėmusių 2008 m. pasaulinę finansų krizę ir vėlesnę Didžiąją recesiją. Gamybos sektoriaus „karūnos brangakmeniai“ – nuo „Intel“ iki „Boeing“ ir „General Electric“ – ėmė atsilikinėti ne nuo naujų amerikiečių verslininkų, o nuo užsienio valstybių subsidijuojamų įmonių. Sektorius taip atrofavosi, kad, remiantis JAV Darbo statistikos biuro produktyvumo duomenimis, šiandien tam pačiam kiekiui produkcijos pagaminti reikia daugiau darbuotojų nei prieš dešimtmetį.

Nors paslaugų sektoriaus santykinės svarbos augimas išsivysčiusiai ekonomikai natūralus, gamybos stagnacija – ne. „Sukurta Kalifornijoje, pagaminta Kinijoje“ strategija pirmiausia išsiuntė gamyklų darbo vietas į užsienį, o netrukus – ir inovacijas. 2000-ųjų viduryje JAV lenkė Kiniją 60 iš 64 Australijos strateginės politikos instituto išskirtų „pažangių technologijų“, o 2023 m. Kinija pirmavo 57.

XXI a. Amerikos karinė lyderystė ir ekonominis pakantumas nei išplėtė rinkos demokratijų bendruomenę, nei padidino JAV saugumą ir klestėjimą. Jie tiesiog sudegino fizinį, finansinį ir socialinį kapitalą, kurį šalis kruopščiai kaupė. Panašu į priežodį apie šeimas: viena karta turtą sukuria, antra juo mėgaujasi, trečia – iššvaisto.

DAUGIAU JOKIŲ NEMOKAMŲ kelionių

Hegemonijos laikotarpiu JAV strategijos bruožas buvo besąlygiškumas: naudos teikimas kitoms šalims nepriklausomai nuo to, kaip jos išnaudojo susitarimą. Kai NATO sąjungininkės nevykdė gynybos įsipareigojimų, JAV galėjo priekaištauti, tačiau jų pačių įsipareigojimas ginti kiekvieną NATO šalį išliko tvirtas. Jei Kinija manipuliavo valiuta, subsidijavo nacionalinius čempionus, vogė intelektinę nuosavybę ir ribojo JAV įmonių patekimą į savo rinką, Vašingtonas skųsdavosi, bet Amerikos rinka likdavo atvira Kinijos kompanijoms. Sąjungininkams ir partneriams JAV dažniau sakydavo „darykite taip“ ir „to nedarykite“, bet retai – „kitaip…“.

Ilgainiui Vašingtono ekspertų klasė ėmė laikyti atviras rinkas ir aljansus savitiksliais – tiek vertingais, kad jų verta siekti bet kokia kaina, nepriklausomai nuo kitų elgesio. Tai buvo nepagrįsta net tada, kai JAV buvo vyraujanti jėga; posthegemoniniame pasaulyje tai – atsiribojimas nuo realybės. Reikia naujo kelio.

Viena alternatyva – atsitraukimas: pasinaudoti geografiniu strateginiu gyliu ir kurti „Amerikos tvirtovę“, artimiausiomis partnerėmis laikant tik Kanadą ir Meksiką. Tai būtų dramatiška, bet visiškai tikėtina transformacija ir geriau nei status quo, kai JAV toliau patiria hegemonijos išsaugojimo sąnaudas, beveik negaudamos atitinkamos naudos. Tačiau tai toli gražu ne idealu: šalis prarastų gebėjimą daryti įtaką pasaulio įvykiams net tada, kai kalbama apie kritinius jos interesus. Be to, sumažėtų plačios atviros rinkos mastas, kuriame JAV įmonės diegia naujoves ir auga.

Lygiai taip pat būtų klaida siekti atvirai prievartinės imperijos, naudojant ekonominę ir karinę galią tariamiems sąjungininkams išnaudoti. Tai sugriautų demokratinę respubliką, iškeltų elito interesus virš piliečių interesų ir sukompromituotų liberalios valdysenos bei apsisprendimo etosą. Be to, tai sukeltų pasipiktinimą, silpnintų aljansus ir didintų konfliktų riziką.

Užuot rinkusios vieną iš kraštutinumų, Jungtinės Valstijos turėtų siekti abipusiškumo, sutelkdamos dėmesį į įsipareigojimus, kuriuos sąjungininkai prisiima vieni kitiems, kad aljansas veiktų. Pagrindinis klausimas bet kuriam sąjungininkui ar potencialiam partneriui: jei kiekviena narė elgtųsi taip kaip jūs, ar aljansas būtų stiprus ir naudingas visoms narėms, ar žlugtų?

Tuo remiantis JAV turėtų kelti tris pagrindinius reikalavimus bet kuriam būsimo JAV vadovaujamo prekybos ir saugumo bloko dalyviui. Pirma – sąjungininkai ir partneriai turi būti pasirengę prisiimti pagrindinę atsakomybę už savo saugumą. Šalis, kuri net nebando apsiginti, į koaliciją atneša saugumo deficitą ir tampa kolektyvinės gynybos „nuotėkiu“, nustatydama kitiems įsipareigojimus, kurių pati negali atliepti.

Prisiminkime Vokietiją, kuri nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos pasikliovė JAV dėl regioninio saugumo. „Negalime pakeisti to, ką amerikiečiai vis dar daro dėl mūsų“, – gegužę pripažino F. Merzas. To paties nepasakysi apie tai, ką vokiečiai daro Jungtinėms Valstijoms. Didelis amerikiečių karinis dislokavimas Vokietijoje JAV sąskaita tarnauja vokiečiams ir likusiai Europai bei maitina kai kurių Vašingtone vis dar puoselėjamas imperines svajones, bet neatitinka tipinio amerikiečio interesų. JAV ir Vokietijos ryšiai nėra aljansas prasminga šio žodžio reikšme: iš tiesų Vokietija – klientė, o JAV – globėja, mainais gaudama nedaug. Bazės Vokietijoje turėtų būti Vokietijos bazės, su Vokietijos kariais ir vokiečių finansuojamais atitinkamais pajėgumais.

Ir priešingai – šalis, galinti prisiimti atsakomybę atgrasyti ir nugalėti bendrus priešus savo regione ir prisidėti žvalgyba bei technologijomis partneriams, yra neįkainojama. Birželį Izraelio oro kampanija prieš Iraną tai aiškiai parodė. Izraelis tikėjosi, kad JAV prisijungs, bet turėjo mažai svertų tai užtikrinti. JAV lyderiai galėjo įvertinti savo galimybes ir nuspręsti, kas geriausiai atitinka Amerikos interesus. Kai D. Trumpas nusprendė dalyvauti, amerikiečių B-2 galėjo smogti taikiniams jau praretintu keliu po Izraelio smūgių, o Iranui liko tik simbolinis atsakas.

Abipusiškumo strategija reikalautų nutraukti tiesioginę JAV pagalbą Izraeliui – ji nereikalinga, atsižvelgiant į Izraelio turtus ir strateginę padėtį, ir neduoda aiškios naudos Jungtinėms Valstijoms. Tačiau Vašingtonas turėtų toliau mielai pardavinėti ginklus Izraeliui ir net finansuoti tokius pardavimus, kaip ir kitiems sąjungininkams, kurie prisiima pagrindinę atsakomybę už savo regionus. Izraelis paprastai skiria daugiau nei 5 proc. BVP gynybai net taikos metu ir taiko šaukimą daugumai piliečių – tai daroma ne Vašingtono palaiminimui, o savo saugumui užtikrinti. Įsivaizduokime, kiek JAV sutaupytų ir kiek saugesnis būtų pasaulis Rusijos ir Kinijos agresijos akivaizdoje, jei tokios šalys kaip Vokietija ir Japonija būtų panašiai pasiryžusios atgrasyti regioninius priešininkus.

Kai gamyba tampa nebesvarbi

Jei Vašingtonas sieks abipusiškumo, antras reikalavimas – subalansuota prekyba. Ekonomistai seniai suprato, kad laisvosios prekybos nauda sumenksta, jei šalys vykdo politiką, perkeliančią gamybinius pajėgumus į save partnerių sąskaita. Siekdamos „geranoriškos hegemonijos“, JAV toleravo kaimynų „elgetavimo“ praktiką. Vokietija, Japonija ir Pietų Korėja taikė agresyvią pramonės politiką ir eksporto skatinamą augimą, perimdamos pajėgumus iš JAV ir kurdamos nuolatinius prekybos disbalansus.

JAV toleravo tokią padėtį iš dalies dėl sąjungininkų lojalumo, iš dalies dėl klaidingo įsitikinimo, kad gamyba nebesvarbi, o jos perkėlimas į užsienį atneš pigesnių prekių vartotojams ir geresnių darbų aukštos vertės paslaugų sektoriuje. Šie kompromisai tapo nepagrįsti: silpnėjantis gamybos sektorius ardė socialinę struktūrą, naikino milijonus gerų darbo vietų, griovė vietos ekonomikos pamatus, mažino investicijas ir inovacijas, kėlė grėsmę tiekimo grandinėms ir naikino strateginį gylį, kurį suteikia tvirta pramoninė bazė.

JAV turėtų tvirtai pasisakyti už didelę ir atvirą bendrą rinką kaip pagrindinį aljanso bruožą, bet reikalauti, kad visi dalyviai puoselėtų abipusę gerai veikiančios prekybos sistemos naudą. Praktikoje tai reiškia, kad kiekviena šalis įsipareigoja palaikyti pusiausvyrą: iš kitų bloko narių pirkti tiek, kiek joms parduoda. Šiandien globalioje sistemoje JAV veikia kaip kraštutinė vartotoja, absorbuojanti perteklių iš visų, kurie sugeba jį nukreipti. Niekas neprilygsta Kinijai piktnaudžiavimu pasauline sistema, bet Vokietija, Japonija ir Pietų Korėja taip pat remiasi eksporto skatinamu augimu ir tikisi, kad JAV absorbuos didžiulį perteklinį jų eksportą.

Nors dvišalis disbalansas savaime nebūtinai blogis, aljansas negali toleruoti narių, siekiančių didelio bendro pertekliaus, kuris kitoms šalims primeta didelius deficitus. Abipusiškumas reikalautų tarifų, kvotų ar kitų priemonių, drausminančių šalis, kuriančias struktūrinį disbalansą. Pertekliaus šalys galėtų savanoriškai riboti eksportą ir skatinti savo įmones plėsti pajėgumus sąjungininkų rinkose – kaip Japonija 9-ajame dešimtmetyje, kai Reagano administracija pasipriešino pigesnių automobilių antplūdžiui į JAV. Šalys, atsisakančios laikytis taisyklių ir siekti pusiausvyros, būtų šalinamos iš bendros rinkos ir susidurtų su dideliais, vienodais tarifais iš visų bloko narių.

Ankstesniais laikais, kai JAV garantavo atvirą prieigą prie savo rinkos nepriklausomai nuo kitų elgesio, kitos šalys racionaliai tuo naudojosi. Jei prieiga būtų sąlygota subalansuotais, abipusiai naudingais santykiais, šalys turėtų paskatų prisitaikyti. D. Trumpo administracijos muitų sukeltos šoko bangos tai pademonstravo ir ekonomistams, ir sąjungininkams: Kanada, Japonija, Meksika, Pietų Korėja, Jungtinė Karalystė ir ES pakeitė politiką – mažino kliūtis JAV eksportuotojams, didino kliūtis Kinijai, o kai kurios prisiėmė didelius įsipareigojimus investuoti į JAV pajėgumus.

SĄMONINGAS ATSIJUNGIMAS

Trečiasis abipusiškumo reikalavimas paprastas: „Kinija – už borto“. „Geranoriškos hegemonijos“ strategija numatė, kad JAV liks vienintele supervalstybe, visos šalys judės rinkos demokratijos link, o laisva prekyba skatins visų klestėjimą. Tačiau Kinija scenarijaus nepaisė. Jei 1997 m. JAV lyderiams kas nors būtų pasakęs, kad autoritarinė, valstybės valdoma Kinijos ekonomika, kurios BVP vienam gyventojui tada buvo mažesnis nei Kongo Respublikos, pakils iki JAV lygmens geopolitiškai ir pramonine galia konkuruos su Amerika, daug kas būtų tik nusijuokęs. Vis dėlto bet kas, tikėjęs laisvos rinkos visagalybe, turėjo atsisakyti aklo Kinijos glėbio. Juk per šaltąjį karą net ortodoksiškiausi libertarai nesiūlė, kad JAV turėtų laisvai prekiauti su SSRS ir supinti ekonomikas.

JAV gamintojai negalės naudotis laisvosios prekybos privalumais, jei bus verčiami konkuruoti su Kinijos valstybės subsidijuojamais konkurentais Japonijos rinkoje ar susidurs su importu į JAV iš Malaizijos, priklausomu nuo Kinijos komponentų, parduodamų žemiau savikainos. Todėl prieiga prie JAV rinkos turi priklausyti nuo partnerių noro atsieti savo tiekimo grandines nuo Kinijos. Subalansuotos prekybos reikalavimas pats stumtų šalis šia kryptimi – kaip matyti po eskaluoto JAV ir Kinijos muitų karo. Pavyzdžiui, JAV atsisakymas toliau absorbuoti Kinijos perteklių padidino importą į Europą ir sukėlė galvos skausmą jos lyderiams. Jei JAV rinka liktų besąlygiškai atvira, Meksikai būtų patrauklios milžiniškos BYD investicijos į gamyklas automobiliams eksportuoti į JAV. Bet jei Meksika nebegalėtų turėti didžiulio pertekliaus su JAV, toks pasiūlymas prarastų patrauklumą.

Žinoma, Kinijos iššūkis – ne vien prekybos disbalansas. Xi Jinpingo sprendimas stabdyti retųjų žemių magnetų eksportą parodė kainą, kai Kinijos komunistų partija manipuliuoja strategiškai svarbiomis rinkomis. Kinija investuoja užsienyje, kad perimtų kritines technologijas, ir naudoja prieigos prie savo rinkos svertus politiniam spaudimui. Vyriausybės ir korporacijos dažnai matys trumpalaikę naudą priimdamos tai, ką siūlo Pekinas, net jei bendras poveikis jas silpnins. Laikantis abipusiškumo, JAV ir jų sąjungininkų saugumas bei atviros rinkos laisvė priklausytų nuo to, ar visi dalyviai būtų laikomi atsakingais už tokio kurso atmetimą.

Atsieti reikia ir investicijų srautus. JAV ir jų sąjungininkai turėtų uždrausti atvykstančias investicijas iš Kinijos (įskaitant TUI, leidžiančias Kinijos įmonėms veikti jų teritorijoje) ir uždrausti savo piliečiams bei įmonėms laikyti turtą ar investuoti Kinijoje. Technologijų ekosistemos taip pat turės skirtis, ypač JAV ribojant Kinijos prieigą prie pažangiausių DI lustų ir litografijos įrangos. Visose srityse turi galioti principas: verslą galima vykdyti Kinijos arba Amerikos sferoje – ne abiejose.

Po dešimtmečių, per kuriuos Vašingtonas supynė JAV ir Kinijos ekonomikas, apleido pramonės patirtį, neinvestavo į vidaus gamybą ir pripažino priklausomybę nuo Kinijos tiekimo grandinių, atsiejimas pareikalaus realių sąnaudų. Trumpuoju laikotarpiu kai kurie vartojimo produktai brangs. Kai kurios įmonės nukentės praradusios tiekėjus ar klientus. Reindustrializacijai reikės didelių investicijų, o tai reiškia tam tikrą vartojimo sumažėjimą.

Tačiau tai – pralaimėto statymo už nekontroliuojamą globalizaciją kaina. Lipimas iš duobės visada brangus: kuo ilgiau politikai ignoruos realybę ir dvigubins žlugusį status quo, tuo brangiau bus. Ir atvirkščiai – šias sąnaudas apmokėjus dabar, tai taps investicija į reindustrializaciją, kuri dešimtmečius duos didelius dividendus.

ABIPUSIŠKUMAS GELBĖJANT

Jungtinės Valstijos vis dar turi nemažai svertų iš naujo apibrėžti savo vaidmenį pasaulyje ir atitinkamai sukurti naują JAV vadovaujamą aljansų sistemą. Kitos šalys skųsis supratusios, kad senasis susitarimas nebegalioja. Tačiau jei Vašingtonas aiškiai pasakys, kad pasirinkimas – naujas aljansas arba jokio, kitos rinkos demokratijos racionaliai priims pasiūlymą.

Sandoris būtų sąžiningas. Jungtinės Valstijos laikytų kitas šalis tokiomis pačiomis sąlygomis, kokių tikisi pačios. Akivaizdu, kad jos išliktų didelės gynybos ir bendros gynybos išlaidų nešėjos – jos nesitiki, kad kiti sumokės viską. Siekdamos subalansuotos prekybos, jos prašytų partnerių „susitikti per vidurį“, o ne sutikti su rolėmis, kuriose Amerikos gamintojai dominuoja pasaulinėse rinkose.

Nauji reikalavimai sutrikdytų status quo ir užkrautų trumpalaikes sąnaudas sąjungininkams bei partneriams. Tačiau ilgainiui ir jie laimėtų. Azijoje žmonės norėtų patikimai apginto Taivano, negalvodami, ar JAV tikrai stosis, jei prireiks. Europoje – kad būtų buvę galima patikimai atgrasyti Putiną nuo invazijos į Ukrainą. Ypač Vokietijoje ir Japonijoje eksporto skatinami modeliai baigėsi stagnacija; abi šalys turėtų pereiti prie vidaus paklausą stiprinančių strategijų. Ir nors pigių kiniškų prekių bei kapitalo vilionė trumpuoju laikotarpiu stipri, ilgalaikę riziką visi suvokia. Bet kuri rinkos demokratija turėtų džiaugtis partneryste tokiomis sąlygomis, o ne alternatyva – atsidurti Kinijos įtakos sferoje. Jungtinės Valstijos gali sau leisti šių sąlygų tvirtai laikytis.

Įtakos sferų idėja įžeidžia liberalius internacionalistinius jausmus. „Šaltojo karo metais, – rašė „The Economist“, – amerikiečių ir sovietų vadovaujami blokai prilygo įtakos sferoms. Subyrėjus SSRS, tiek demokratų, tiek respublikonų administracijos atmetė tokias sferas kaip apgailėtinus praeities artefaktus, ragindamos kurti liberalią, visiems atvirą pasaulio tvarką.“ Tai teisingas aprašymas, bet jis tik pabrėžia pageidavimą, kuriuo grindžiamas atmetimas. Kas nutinka „visiems atvirai“ liberaliai tvarkai, kai kai kurie priima kvietimą prisijungti, bet ne narystės sąlygas? Juos galima vis tiek priimti – ir gauti visai neliberalią tvarką, – arba atmesti, išsaugant perspektyvą liberalios tvarkos, kuri neišvengiamai dalį pasaulio palieka už borto. Pirmasis kelias jau išbandytas ir nepasiteisino. Antrasis, tvirtai reikalaujant abipusiškumo ir pripažįstant sferas kaip neišvengiamas konkuruojančių, nesuderinamų ekonominių ir politinių sistemų pasaulyje, suteikia JAV daug daugiau galimybių pasiekti tikslus ir puoselėti vertybes.

Abipusiškumas žada geresnes ekonomines perspektyvas, mažesnius užsienio įsipareigojimus ir grįžimą prie respublikos, orientuotos į savo piliečių interesus, politikos. Tačiau priimdami tokią strategiją Amerikos lyderiai ir piliečiai turės sutikti su kuklesniu šalies vaidmeniu pasaulyje. Patriotizmas reikalauja realistiškai įvertinti gebėjimus ir interesus, o ne siekti keistų tikslų, kurių šalis negali pasiekti.

Sakoma, kad lošėjas, reaguodamas į varginančius nuostolius vis didesniais ir rizikingesniais statymais, „stovi ant tilto“. Jungtinėse Valstijose per daug analitikų vis dar vertina hipotetinę hipergalios statuso, kurio nebėra, naudą; per daug politikų vis dar kalba apie įvairias įsivaizduojamos imperijos formas. Rinkdamasis kuklesnę ir realistiškesnę abipusiškumo strategiją, Vašingtonas pagaliau atliktų statymą, kurį Jungtinės Valstijos gali laimėti.

foreignaffairs.com