Paskutinis skandalas mūsų KAM aiškiai parodė, kad Danijos karalystėje, anot Anderseno, ne viskas taip gražu, skaidru, balta ir pūkuota, kaip kai kam norėtųsi. Atrodo vos aprimus aistrom dėl chaltūros, ups kultūros, pinigų srautų valdymo, „staiga ir netikėtai“ didžiausią pinigų pyrago dalį gavusi KAM, „be ministrės žinios, palaikymo ir pritarimo“, šovė iš propagandinės haubicos į savo pačios vyriausybę.
Ir ne į koją, o taikytasi buvo tiesiai į širdį – į vyriausybės premjerę. Politikoje tai vadinama „sabotažu“, o kasdieniniame gyvenime – elementaria išdavyste. Juk apie tokius judus jau nuo Kristaus laikų yra tūkstančiai istorijų aprašyta.
Tai kas gi tokia yra ta D. Šakalienė, iš kur ji atsirado ir kokiais „nuopelnais“ grįsti jos politinės karjeros svaiginantys šuoliai?
Neteko matyti viešai skelbtų jos vaikystės gyvenimo faktų, bet vien tas faktas, kad žmogus pats viešai prisipažįsta, kad su jo psichine sveikata ne viskas yra tvarkoje, leidžia daryti prielaidą, kad vaikystėje matomai patirti kažkokie emociniai išgyvenimai ir įvairių formų smurtas, galėjo palikti tam tikrus randus psichinėje žmogaus raidoje, kurių pasekmes dabar mums tenka stebėti viešai.
Įdomus faktas, pažymėtas jos biografijoje, kad 1995 m. paprasta mokinukė iš Panevėžio, kažkokiu tai būdu, išvyksta metams mokytis į JAV. Anais laikais tokias galimybes ir privilegijas paprastai turėdavo tik įtakingų partinių ar KGB struktūrų atžalos. Arba ypatingo lojalumo valdžiai, paklusnumo ir stuburo lankstumo prisitaikėliai. Ir jie turėjo savo vardą – „tikri komsomolcai“.
Nežinant Šakalienės tėvų ar artimų giminių sunku kažką konkretaus tuo klausimu pasakyti, bet matant šios personos visą tolesnį viešos karjeros darymo kelią, matyt sunku būtų nuo jos nukrapštyti „tikros komsomolkos“ etiketę.
Baigusi psichologijos studijas, bet matyt neturėjusi pakankamai kompetencijų ir gebėjimų dirbti tikrą psichologės darbą, pasuko standartiniu tokių „komsomolcų“ keliu – pradėjo dėstyti kitiems tai ko pati nesugeba padaryti.
Bet matyt dėstytojos darbas nėra toks skalsus ir sočiai apmokamas. Tad matomai dėl „ilgesnio rublio“ draugė Dovilė nusprendė pasukti į „visuomeninę“ veiklą. Žodis „visuomeninė“ yra kabutėse todėl, kad paprastai tikri visuomenininkai yra žmonės savanoriškai, savo laisvu asmeniniu laiku atliekantys visuomenei naudingas veiklas.
Šakalienei toks variantas netiko. Madingo trendo kryptis, projektinė veikla, sočiai šeriama įvairių užsienio fondų ir valdžios institucijų (jeigu tik nuosekliai laikaisi jų naratyvo ir klusniai vykdai jų nurodymus). Taip vadinamos žmogaus teisės, visokios ir visokių lyčių lygybės, visokios smurto formos ir stambulinės konvencijos, buvo tas sotus ir neišsenkantis spenys, ilgai ir matyt sočiai šerdavęs tokias kontoras ir jų komandas.
Bet jau tada pasireiškė tam tikros „įdomios“ Dovilės savybės. Per bendrai vykdytą jungtinį projektą su Vidaus reikalų ministerija, kažkaip „netikėtai“ buvo pakištas ministras (irgi socialdemokratų) J. Bernatonis. Šita draugė tada irgi raitėsi ir vyniojosi, kad ji nieko nežinojo, negirdėjo ir dėl nieko nekalta. Bet jos buvę kolegos pasakė ir išaiškino viską labai nedviprasmiškai apie tai, kas tuometiniam socialdemokratų ministrui šitą kiaulę pakišo.
Paskui matyt buvo dar ne vienas jos benifisas, kol matyt pagaliau ją išrišo ir jos bosas D. Pūras, ŽTSI vadovas. Tai buvo garsus konfliktas, nuvilnijęs per visą Lietuvos žiniasklaidą. Ir čia vėl D. Šakalienė pastatė save į nekaltos ir dar sunkiai sergančios aukos rolę.
O dar vėliau, garsusis D. Šakalienės žygis į Seimą po valstiečių vėliava. Kai pasižiūri atgal – kiek tokių Trojos arklių į 2016 m. Seimą papuolė. Ir kiekvienas iš jų padarė savo juodą darbą.
Štai S. Skvernelis, suskaldė valstiečius ir tyliai bei paslapčia organizavo Igničio privatizaciją, ko pasėkoje elektros kainos žmonėms šoko iki dangaus, o šimtai milijonų eurų išplaukė į privačias kišenes.
Dar buvo miškų šniojimo reforma, kurią prasuko dar vienas „žaliasis“ valstiečių ministras, paskui „netikėtai“ nudreifavęs pas konservatorius.
O ką gi gero padarė Šakalienė?
Garsioji Matuko reforma. Finansuota matyt šimtais milijonų iš įvairiausių užsienio fondų, Norvegijos vyriausybės ir barnevernetinio tipo organizacijos. Kai vaikas buvo padarytas pinigais įvertinta „preke“, kai iš mamų rankų buvo pradėti plėšti vaikai, kai šeima buvo padaryta blogio ir smurto pavyzdžiu, o valstybės vaikteisių monstrai – baltais ir pūkuotais geriečiais.
Taip, už visos šitos gerai organizuotos ir sočiai iš užsienio finansuotos akcijos stovėjo svetimų valstybių interesus atstovaujanti grupuotė, kurios tarpe ne paskutiniu smuiku griežė ir „šakališka“ pramintos reformos krikštamotė, ta pati Šakalienė.
Padariusi eilinę kiaulystę LVŽS, ji kuo ramiausiai išvertė kailiuką ir patapo socialdemokrate. Klausimas buvo tik kuriam laikui ir kokiam tikslui? Ir štai šiandien, kada amžinieji socialdemokratų „draugai“ iš TSKP (tėvynės sąjunga konservatorių partija) visaip bando diskredituoti ir sužlugdyti vyriausybę, kai šiandienos sudėtingoje geopolitinėje situacijoje vis bandoma įsiūbuoti valstybės laivą, senai infiltruotas ir įslaptintas judas, staiga ir netikėtai parodo savo tikrąjį veidą.
Taigi šiandien iškyla pora labai konkrečių klausimų:
- Koks ir kieno interesus atstovaujantis „strategas“ įtraukė šitą Trojos arklį į socialdemokratų partijos sąrašus ir net pasodino į šiandien jos užimamą kėdę?
- Kas iš tikrųjų šiandien vadovauja valstybei ir koks jų tikrasis tikslas?
Kokie čia mulkiai tokius komentarus rašinėja (kaip ir pats autorius)? Gal kokie pienburniai, kurie 1995 m. dar negimę buvo, todėl ir nieko nežino. Tais metais ir net anksčiau jau nebuvo jokių problemų išvykti į užsienį, t.t. ir į JAV ir net jose studijuoti ar mokytis. Aš pats jau buvau apvažiavęs pusę Europos, JAV, Kanadą ir kt., nes jau daug kur nereikėjo net vizų. Buvo mokinių ir studentų mainai, todėl nieko keisto, kad Šakalienė, kaip moksleivė buvo išvykusi į JAV metams mokytis pagal mainų programą. Daug guvesnių vaikų, kurie geriau mokėjo anglų ar kitą kalbą (ne paslaptis, kad komuniagų ir KGB-stų vaikų tame skaičiuje buvo taip pat) jau mokėsi užsienyje. Todėl Šakalienės mokymasis JAV nekelia man kokių tai didelių klausimų. Kitas klausimas, jos tolimesnė veikla ir bėgiojimas per partijas, parsidavimas dženderistams, leftistams, visos tos šlykščios Matuko reformos ir istorijos, vaikų grobimas ir t.t. Bet gi socdemams tokie tinka, todėl ir priėmė. Ir čia nieko keisto nėra. O tas jos, tiksliau ne jos, viešas pasisakymas dėl gynybos biudžeto, tai grynas muilo burbulo pūtimas ir profsąjungietės bobiškas pavydas bei pyktis, negebėjimas vadovauti. Gėda net žiūrėti ir klausyti. Tai komedija ir ne daugiau. O Šakalienę galima pagirti už tai, kad ji KA ministre dirbo gerai, nepadarė gėdos, kaip kiti, ir gynė gynybos biudžetą, taip pat turi savigarbos ir atsistatydino, jei socdemams tai netinka. Manau, kad išeis ir iš tos parijos. Žinoma, dvilypė ir prieštaringa asmenybė, bet gi psichologų dauguma tokių. Dauguma jų turi asmeninių problemų. Todėl nieko naujo mūsų tautosakoje.
Bet kokiu būdu kai kurie aiškiai netinkami nei tokioms tarnyboms, nei juolab Seimui ar vyriausybei asmenys visa laiką, kadencija po kadencijos ten ir ten sukiojasi? Tartum kažkas sąmoningai jų iš ten neišleidžia. Verslui darbuotojų trūksta, o ir individualiai dirbti galima, bet yra „žmogos” kurie vis ten ir tik ten šmėkščioja…
teko girdėti, kad psichologijos studijas neretai renkasi tie, kas turi asmeninių psichologinių problemų?…
Ar autorius supainiojo datas (kalba apie 1995 metus)., kai tariamai, norint išvykti į užsienį, reikėjo komunistinių struktūrų rekomendacijos?
Tamsta Juozapai, jūs ne vakar gimęs. 1995 m. iš Lietuvos ne tai, kad į JAV buvo daugiau nei sudėtinga patekti. Kryžiaus kelius reikėjo eiti, kad Vokietijos vizą gauti (oficialūs pakvietimai buvo reikalingi ir t. t.). Jokia Šengeno vizą eiliniam lietuvių kolūkiečiui nesišvietė po Vakarų Europą pakeliauti. Tik partnomenklatūra ir gėbistiniai veikėjai tuo reikalu aprūpinti buvo, nors taip, Nepriklausomos Lietuvos vėliava išdidžiai plazdėjo.
O dabar abu kartu pasidomėkit, kaip čia nutiko ir kada nutiko, kad Janutienė ir Jakeliūnas pateko į vieno ir to paties- Merilendo universiteto studijas………
Ačiū už dėmesį. Atsakyti nebūtina, nes labai jau akivaizdu.
Manau, straipsnio autorius galimai susipainiojo- 1995 metais Lietuva jau penkerius metus buvo atgavusi Nepriklausomybę, tapo laisva Vakarų demokratijos šalimi- kiekvienas Lietuvos pilietis galėjo laisvai išvykti iš Lietuvos į priimančias šalis, skirtingai. negu SSSR laikais. 1993 metais Lietuvoje įvesta sava valiuta- litas, tad apie kokį „ilgesnį rublį” rašoma? Taip pat reikėtų rašyti ne norėtusi, bet norėtųsi, ne benifisas, bet benefisas, ne valtybės, bet valstybės.
Šioje erdvėje yra tik vienas nenormaliauskas, kuris taiso autorių korektūros kladas. Jis prisistato Skaitytojo pseudonimu. Tačiau, kaip matome, „Skairytojas” jau gėdijasi savo pseudonimo…
Tauški niekus, arba tau vis viena kada, kokiais metais, Lietuva atgavo nepriklausomybę
Jei PSEUDONIMO gėdijiesi, tai rinkis SLAPYVARDĮ!
SLA-PY-VAR-DĮ. – Juk paprasta! Ir bus baigtas kriukis.
…….. kaip suprantu, apie rublį buvo sarkazmas, ne ir komsomolcų (komjaunuolių) tais laikais oficialiai irgi nebeliko. O 1995 m., mielas Tamylista, laisvai buvo galima į Latviją vykti, pasieniečių ir ypač muitininkų, jei tiek pikti ir pagirioti būdavo, iškratytam ir apiplėštam. Pamiršote, kas Lietuvos-Lenkijos pasienyje tuomet darėsi? Kokios vokietijos su prancūzijomis, kokios didžiosios britanijos – vizas gauti buvo neįveikiamas hemarojus statistiškai vidutiniam lietuviui.