arba Apie mūsų egocentrišką paauglystę

Prieš porą metų – 2023-iųjų liepą – tuometinis Vilniaus meras Remigijus Šimašius Vingrių skvere paskelbė programinį šūkį:

„Paveldas yra ne tai, ką mes paveldėjome, o tai, ką paliksime!“

Vilniečiai mero šūkiui plojo. O spauda jį aidu atkartojo.

Ir ką šie skambūs žodžiai reiškia? Kokį mūsų santykį su paveldu jie brėžia? Kokį požiūrį į gyvenimą teigia?

Jei paveldas mums jau nebėra tai, ką iš tėvų ir protėvių paveldėjome, kodėl paveldu mūsų vaikams ir vaikaičiams turėtų tapti „tai, ką mes paliksime“? Juk mero pasiūlyta nuostata remdamiesi, mūsų vaikai taip pat nebelaikys paveldu to, ką mes jiems perduoti tikimės. Taigi mero šūkis – radikalus, revoliucinis, raginantis „atsisakyti senojo svieto“, išsižadėti ne tik praeities prietarų, bet ir bendruomenės istorijos tęstinumo. Jis mus išbloškia iš tradicijos, uždaro dabartyje ir kviečia grožėtis savimi: likti paauglystės palaimoje.

Buvęs meras nėra vienintelis revoliucinės gyvenimo išminties mokytojas. Dabartiniams Vilniaus politikams sumanius lietuvių literatūros klasikų Vinco Mykolaičio-Putino, Vinco Krėvės butus muziejus „paversti rezidencijomis ir edukacijų erdvėmis“, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė žurnalistams „tikino, kad nieko negali pakomentuoti…, nes niekuomet juose nebuvo“. Ir pridūrė: „Nors, kita vertus, tai galbūt irgi tam tikra indikacija, jei <…> per pusę šimtmečio taip ir nesusiviliojau ten nueiti“. Taigi, jei manęs nebūta, negali būti ir išsaugojimo, pagarbos verta.

Kokį agresyvų pobūdį valstybėje gali įgyti paaugliškas, narciziškas santykis su kultūra, parodė buvęs kultūros ministras Simonas Kairys, ne tik viešai palyginęs režisierių Rimą Tuminą su girtu rusų kareiviu, išgujęs jį iš Lietuvos, bet ir po šio veiksmo pats pasijutęs drakoną įveikusiu kultūriniu herojumi. Įsidėmėtina: niekas iš Simono Kairio partijos draugų, niekas iš koalicijos partnerių, net niekas iš „informacinės erdvės formuotojų“, tokiu jo poelgiu ir prisiimtu vaidmeniu viešai nesuabejojo. Tad vargu ar kultūros tradicija, XVII amžiuje Konstantino Sirvydo lietuviškai vadinta „padavimu“, Lietuvoje dar veikia kaip mūsų visuomenę civilizuojanti, nuo barbarybės sauganti galia.

Paaugliškos visagalybės jausmo, regis, jau esama ir akademinėje mūsų erdvėje. Vienas kitas praeities tyrinėtojas pasijunta esąs tokiu „istorijos interpretatoriumi“, kurio saviraiškos laisvės nebegali varžyti praeities tikrovė, kurio dialogui neįpareigoja mirusių žmonių egzistencinės tiesos.

„Pats savaime literatūros tekstas nėra nei vertingas, nei bevertis: vertę jam suteikia arba jos nesuteikia suvokėjas, pasiremdamas tam tikrais vertinimo kriterijais“, – deklaruoja savo tvirtą poziciją kolegės, tyrinėjančios XX amžiaus mokyklinį lietuvių literatūros kanoną (Viktorija Šeina, Aistė Kučinskienė, „Mokyklinis lietuvių literatūros kanonas. Šimtmečio raidos rekonstrukcija“, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2024, p. 13.).

Taigi negailestingas tyrėjų žvilgsnis šiuo atveju atima iš literatūros kūrinio, o ir bet kurio kito teksto, jo savarankišką turinį, jo subjektiškumą, jo būtiškumą. Praeities autoriaus kūrinys – vien mūsų, suvokėjų, valioje. O mūsų valia ir galia – beribės. Kas toks Martynas Mažvydas, kas Kristijonas Donelaitis mūsų visagalybės akivaizdoje?

Kadaise Michailas Bachtinas, vienas įžvalgiausių XX amžiaus literatūrologų, vadino tekstus „išraiškingomis ir kalbančiomis būtimis“. Ragino juos suvokti kaip savarankiškus subjektus. Tikras humanitaras, pasak Bachtino, turi gebėti užmegzti dialogą su tekstu, nes būtent dialoge ir atsiveria mums svarbi, mūsų gyvenimams prasmės teikianti teksto vertybinė ir ontologinė tiesa.

Tačiau šiandienos tyrėjų nubūtintas tekstas nėra dialogo vertas. Tad ir santykis su tokiu tekstu, sykiu ir su praeities asmenimis, tampa nebe dialoginis, o demaskuojantis. Dabar tyrėjų tikslas – demaskuoti ankstesnius „suvokėjus“, kurie, jų įsitikinimu, bus suteikę praeities tekstams netinkamas vertes. Neatsitiktinai pati „demaskavimo“ sąvoka iš ankstyvojo sovietmečio pergalingai sugrįžta į pažangiąją Lietuvos humanitariką (žr.: Paulius Subačius, „Kada gi (bus) desovietizuota mokyklinė lituanistika?“, in: „Naujasis Židinys – Aidai“, 2025, nr. 2, p. 74–76.)

Demaskuojantis žvilgsnis paverčia praeitį mūsų ego tarnaite, mūsų įgeidžių ir įsakų vykdytoja. Kartu jis palieka mus beginklius ir nuogus – juk praeitis tokiam žvilgsniui tampa beveidė ir nebyli.

Kodėl šią egocentrišką akademinę nuostatą dera aptarti ne tik akademinėje erdvėje? Mat ją vis labiau perima politikai. Politikams pritarus, ja imtos grįsti naujos mokyklinės programos. Tad ši nuostata vis stipriau veiks mūsų vaikų santykį su krašto bendruomene, jos kultūra, jos istorija, drauge – ir su pačiais savimi. Naujas programas įgyvendinti turintiems mokytojams vis dažniau teks svarstyti: kam – brandai ar nesibaigiančiai paauglystei – Lietuvos jaunimą augina?

Kol kas, net Rusijos karinės invazijos į Ukrainą akivaizdoje, mes nuosekliai nusiginkluojame.

2022-ųjų rudenį švietimo ministrės patvirtintoje ir Seimo svetainėje paskelbtoje Lietuvių kalbos ir literatūros programoje, literatūrai skirtoje jos dalyje, nebeliko Martyno Mažvydo ir pirmos lietuviškos knygos. Nebeliko lietuvių liaudies karo dainų. Nebeliko sukilimams prieš Rusijos imperiją skirtų kūrinių. Ir nebeliko jų net tarp gausybės pasirenkamų autorių ir tekstų. Taigi jų atsisakyta principingai ir kategoriškai. Kodėl? Niekas iš sprendimą priėmusių Tėvynės sąjungos politikų per trejus metus nesiteikė paaiškinti.

Iš Lietuvių kalbos ir literatūros programos 2022-ųjų rudenį buvo išbrauktos ir kertinės lietuvių kultūros asmenybės, veikusios lietuvių literatūros raidą: Abraomas Kulvietis, Stasys Šalkauskis, Juozas Girnius, Ona Šimaitė, Algirdas Julius Greimas, Vytautas Kavolis. Vietoj jų lietuvių jaunimui siūlomi niekada lituanistikos programoje nebuvę autoriai: Ivanas Krylovas, Ivanas Turgenevas ir daug kitų. Marija Gimbutienė čia atsiduria greta Baracko Obamos tik kaip egodokumento – jaunystėje rašyto dienoraščio – kūrėja.

Veik visi autoriai programoje – ir vos pirmą knygelę išleidę jaunieji rašytojai, ir Sigitas Geda, Romualdas Granauskas, Oskaras Milašius, Czesławas Miłoszas – yra vienodai reikšmingi. Taigi ir vienodai nereikšmingi. Ar gali būti kitaip, kai tikima, kad „literatūros tekstui vertę suteikia suvokėjas“? Noriu – sulyginu. Noriu – nužeminu. Noriu – išmetu lauk.

Dar neseniai lietuvių mokytojams filosofas Algis Mickūnas kalbėjo: mokykloje negali vykti asmens laisvinimas be kultūrinimo, be kultūros tradicijos perdavimo ir perėmimo. Bet mūsų politikai mokyklos reikalus išmano geriau…

Senieji lietuviai eidavo kovon, ir Žalgirio mūšin ėjo, su savo vėliavomis, su vėliuvomis, su tėvų ir protėvių vėlėmis, jų vėlių remiami ir stiprinami, – tvirtino Algirdas Julius Greimas. Mes vietoj vėliavų keliame veidrodžius. Ir pasistiebę gėrimės – kaip šauniai juose atsispindi mūsų atvaizdai…

Nuotraukoje – skulptoriaus Nerijaus Ermino „Paniręs“, Vilniuje, Vingrių skvere.

Veidaknygė