Vilniaus dieną – sausio 25-ąją – prisiminiau Gedimino, „lietuvių ir rusų karaliaus“, prakeiksmą.
Tas valdovo prakeiksmas skirtas jo karališkojo antspaudo niekintojams – Lietuvos valstybės, jos savarankiškumo neigėjams.
Visi išlikę Gedimino laiškai buvo „paliudyti ir sutvirtinti antspaudu“. Šventosios Romos imperatoriaus įgaliotasis notaras Jonas iš Brėmeno 1323-iųjų liepą Liubeke Gedimino laiškus lydėjusį antspaudą yra aprašęs: antspaude vaizduotas soste sėdintis ilgaplaukis vyras, rankose laikantis karūną ir skeptrą, o aplink vyrą įrėžtas kryžius ir lotyniškas įrašas, skelbiantis, kad tai – „Ženklas Gedimino, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliaus“.
Ne viename 1323-iaisiais iš Vilniaus siųstame laiške Gediminas pasmerkė galimus jo „antspaudo niekintojus“:
„Šio antspaudo niekintojus šiuo savo laišku pasmerkiame kaip bjaurius tikėjimo naikintojus, eretikus, melagius ir jokios garbės neturinčius žmones.
<…>
Pikta valia veikiantieji prieš <…> šį antspaudą šiuo laišku yra skelbiami tiesos niekintojais, velnio gerbėjais, tikėjimo naikintojais, meluojančiais eretikais ir bet kokios garbės netekusiais žmonėmis.“
2023-iųjų sausio 25-ąją, švęsdamas pirmojo išlikusio Lietuvos sostinės paminėjimo 700-tąsias metines, Vilniaus klubas Valdovų rūmų kieme atidengė Gedimino laiškui skirtą Martyno Gaubo – gero skulptoriaus – padirbdintą atminimo lentą.
Gedimino laišką vaizduojančiame paminkle – puikios valdovo tekstų citatos. Bet pats laiškas – be Gedimino karališkojo antspaudo. Valdovo antspaudo vietoje – Vilniaus klubo herbas!
Simbolinė metamorfozė. Simbolinis virsmas, liudijantis dabartinio mūsų santykio su istorija atsainumą, lėkštumą, nevalyvumą. Sykiu – ir paauglišką mūsų egocentrizmą.
Taigi esame Gedimino prakeiksmo verti. Ir dėl jo antspaudo išniekinimo. Ir dėl jo priesakų užmaršties. Ir dėl atsainaus požiūrio į Lietuvos praeitį, į savo istoriją, nesugebėjimo jos pamokų suprasti.
O kertinis Gedimino priesakas – saugoti ir ginti Lietuvos karalystę, Lietuvos savarankiškumą, tikint, kad savo krašte tvarką turime kurtis patys, kad savo išmintimi remdamiesi galime turėti tvarką, geresnę nei kitose šalyse.
Vilniaus paminėjimo jubiliejų švęsdami, net nepaprašėme Vilniuje gyvenančio geriausio Gedimino laiškų tyrinėtojo Stepheno Christopherio Rowello, kad šiuos unikalius tekstus išverstų į anglų kalbą. Tad iki šiol negalime pasauliui Gedimino laiškų angliškai pasiūlyti, kad jis Lietuvos istoriją ne iš nuogirdų, bet iš šaltinių pažintų.
O ir savo vaikams, jaunimui, visuomenei ar pasiūlėme bent vieną kitą stipresnį istorinį kino pasakojimą, televizijos serialą, kiek solidesnį dokumentinį filmą, skirtą senajai savo valstybei?
Tad taip ir liksime be Gedimino karališkojo antspaudo, be gyvo, dialogiško, auginančio ryšio su savo istorija – spigūs egocentriški paaugliai, „suvedinėjantys sąskaitas“ su Mažvydu, Donelaičiu, Daukantu, Basanavičiumi, Smetona, Marcinkevičiumi?
Nuėjau šiandien prie Gedimino laiškui skirtos atminimo lentos – o gal atrasiu pagaliau pridėtą karališkąjį antspaudą? Deja, po Gedimino tekstu – tik Vilniaus klubo herbas.
