Daugiau nei prieš trejus metus Mariupolyje Rusijos kariai suėmė, kankino ir nužudė režisierių Mantą Kvedaravičių.
Lygiai prieš dvejus metus Kvedaravičių šeimos draugas, profesorius Povilas Gaidelis viešai pasidalino nužudyto menininko artimųjų skausmu:
„Deja, informacijos apie tai ar Lietuvos teisėsauga tinkamai atliko Manto Kvedaravičiaus kūno teisminę-medicininę ekspertizę ir nustatė visus sužalojimus nepavyko gauti. Lietuvos teisėsauga atsiribojo biurokratinėmis procedūromis. Jie nepateikė prašomos informacijos apie M. Kvedaravičiaus kūno teisminę-medicininę ekspertizę… Nejaugi jie nesupranta, kad toks jų elgesys maskuoja rusiškųjų agresorių karo nusikaltimus Ukrainoje?“
Profesorius Povilas Gaidelis tąsyk visuomenei pranešė:
„Hanną Belobrovą [Manto draugę, atvežusią jo kūną į Lietuvą] nustebino kelios aplinkybės – Manto drabužiai buvo nepažeisti, šalia nebuvo kraujo, tačiau jo kūne buvo šautinė žaizda. Ji pastebėjo, kad abi žuvusiojo kojos buvo sulaužytos, o ant kelnių nebuvo jokių žymių. Sužadėtinė įtarė, kad Mantas buvo kankinamas nuogas. Ant jo peties ji pastebėjo nudegimą.
Tačiau labiausiai neįtikėtina, kad Mantą po kankinimo jie aprengė. „Aš jį radau su nesugadintais, neperšautais rūbais“, – teigia moteris. Hanna sako, jog turi informacijos, kas gali būti atsakingas už M. Kvedaravičiaus nužudymą ir prašo, kad Lietuvos teisėsauga iškeltų atskirą bylą dėl Rusijos karo nusikaltimų Ukrainoje. Ji tikisi, kad kaltieji už šį žiaurų karo nusikaltimą vieną dieną sulauks tinkamo atpildo. Hanna sako: „Karas yra laikinas dalykas, o tų žmonių, kurie jį kankino, vardai ir pavardės yra.“
Ir po šio profesoriaus Povilo Gaidelio pareiškimo – gluminanti dvejų metų tyla.
Ir kodėl dėl Manto Kvedaravičiaus nužudymo bylos klausimus mūsų teisėsaugai kelia tik šeimos draugas?
Ne parlamentinę teisėsaugos priežiūrą atliekančio Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto nariai? Ne Seimo Žmogaus teisių komitetas?
Ne žmogaus teises ginančios Lietuvos organizacijos ir tarptautinių organizacijų padaliniai?
Ne Lietuvos žurnalistai? Ne Lietuvos žiniasklaidos flagmanas – LRT?
Ar tikrai Mariupolyje kūrusio lietuvių režisieriaus Manto Kvedaravičiaus nužudymas – toks nereikšmingas įvykis, kad jo tyrimo, net neraginama, neturėtų visuomenei pakomentuoti Lietuvos generalinė prokurorė?
Deja, prokurorė tyli jau ketvirtus metus. Ir drąsioji krašto visuomenė jos tylai pritaria.
Tokia tyla – ne tik Lietuvos teisėtvarkos, bet ir bendra mūsų, lietuvių, gėda.
Nuoroda į profesoriaus Povilo Gaidelio straipsnį, paskelbtą „Lietuvos ryte“ ir per dvejus metus nesulaukusį jokio atgarsio.
Dariaus Kuolio FB paskyra, Alkas.lt
Ne taip seniai Lietuvos teisėsauga, mano nuomone, norėdama padaryti iš Eglės Kusaitės teroristę, ją teisė. Dabar teisia mokytoją Aliną Laučienę, mano nuomone už tai, kad ji- prieš tai, kad kai kurie kitakalbiai Lietuvos piliečiai, įsileisti pabėgę nuo Lukašenkos režimo persekiojimų baltarusiai, ekonominiai teisėti ir neteisėti migrantai nesimoko lietuvių kalbos. Ji pergyvena, kad esant nereguliuojamam, nestabdomam emigrantų skaičiaus didėjimui, mūsų valstybėje lietuviai, kaip ir sovietmety, gali tapti antrarūše „mažuma”, kur lietuvių kalba buvo beveik virtusi virtuvės kalba. Maža to, tai dabar Lietuvos valstybėje, nemokantys lietuvių kalbos, gali tapti irgi antrarūšiais. Šiai garbingai Lietuvos patriotei, mano nuomone, lyg tai būtų vis dar sovietmetis, kada buvo sakoma, „duokit žmogų, o mes jau sugebėsim straipsnį pritaikyti”, norima pritaikyti neapykantos kitakalbiams kurstymą.