1588-ųjų sausio 28-ąją Lenkijos karaliumi išrinktas Žygimantas Vaza išpildė lietuvių jam iškeltą pripažinimo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu sąlygą ir patvirtino Trečiąjį Lietuvos Statutą.
Taip buvo apgintos Lietuvos tautos politinės teisės ir vėl atkurta „LDK Respublika“, gyvavusi Abiejų Tautų Respublikoje iki XVIII amžiaus pabaigos.
1588-ųjų sausio 28-osios privilegija Žygimantas Vaza ne tik patvirtino Statutą, bet ir laidavo Lietuvos tautai įstatymų davėjos, leidėjos teises: tik LDK luomai, kai reikės, turėsią „visišką laisvę šį statutą pataisyti“.
Taigi sausio 28-ąją lietuviai, kartu su baltarusiais, galėtų minėti Lietuvos Statuto dieną – Lietuvos tautos laisvės, solidarumo ir politinio savarankiškumo dieną.
Lietuviai vadinantys savo Statutą „Gyvenimo Knyga – Liber Vitae“, – XVIII amžiuje rašė LDK istorikas Kazimieras Kognovickis.
O Kazimieras Nestoras Sapiega, prieštaraudamas pasiūlymams atsisakyti Lietuvos Statuto ir susikurti bendrą Abiejų Tautų Respublikos teisyną, Seime 1791-aisiais kalbėjo:
„Tautų privilegijos nėra jų atstovų ar net visos dabartinės kartos nuosavybė. Mes neturime teisės jų atsisakyti – gavę jas iš protėvių, privalome jas tokias perduoti savo palikuonims.“
Žodžiai, kurių ir šiandien neturėtume pamiršti.
Lietuvos Statutas kartu su Motiejaus Strijkovskio, Alberto Kojalavičiaus parašytu istoriniu pasakojimu šimtmečius saugojo lietuvių kaip laisvos tautos tapatybę.
Žinot, tas LDK palikimas apgailėtinas – tik du milijonai neaiškių lietuvių su labai silpna politine-valstybine mūsų tapatybe ir labai maža teritorija. Po Rusijos pralaimėjimo Vokietijai, Išeidami iš Rusijos imperijos dar buvome žiauriai apiplėšti ir pažeminti mūsų strateginės ir Versalio (Vakarų Antantes). Visą Tarpukarį turėjome karinį stovį su inteligentų taip vadinama strategine partnere. Karo stovis rijo mūsų biudžetą, ūkininkų ašaras, kraują, vargą ir skurdą ir neleido mums ekonomiškai ir kultūriškai taip vystytis, kaip, sakykime, Latvijai ir Estijai. Strateginė vos nenužygiavo iki jūros, vos neokupavo visos Lietuvos, jei ne pakartotas Vokietijos įsikišimas ir svarstymai Reichstage bei to meto kanclerio apsisprendimas mums vėl padėti, jei Lenkija žygiuotų toliau link jūros. Mes neturime istorijos ir geopolitikos mokslų mūsų nedesovietizuotose univerkese. Tai gyvybingai pavojinga, kai politikieriai nežino istorijos nors minimaliai. Strateginei nepavyko okupuoti visos Lietuvos, bet pavyko atplėšti nuo lietuvių amžinąją mūsų sostinę Vilnių su visa Pietryčių Lietuva. Dėl šito va ji mūsų inteligentams-kapsukiečiams bei prezidentams dabar ji tapo strateginė. Gėda kam ir prisipažinti, kad Estija ir ypač Latvija išsivadavo kur kas su geresnėmis sąlygomis ir su geresniu kultūriniu-ekonominiu, ūkiniu paveldu nei mes, kadais buvę ta LDK, dėl kurios dabar vėl mus savinasi kaimynai. Ypač nemėgiama ir neapkenčiama mūsų kalba. Planuojamas mūsų išnykimas ir skaičiuojami metai iki to momento, kai mūsų, anot jų, turėtų nelikti.