Toks šūkis iškart krito į akis, pažvelgus į neseniai Lietuvoje išleistą žemėlapį, skirtą keliautojams supažindinti su karinio paveldo objektais, esančiais mūsų šalyje, Latvijoje ir Estijoje. Tokių objektų, iškalbingai prabylančių apie laikotarpį nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios 1914 metais, nuo šių trijų Baltijos valstybių nepriklausomybės paskelbimo 1918-aisiais iki šių dienų, žemėlapyje pažymėta net 240. Tai – buvusios karinės bazės, pakrančių apsaugos statiniai, partizanų bunkeriai, mūšių vietos, muziejai, kolekcijos, ekspozicijos, paminklai, memorialinės vietos, kariniai miesteliai…
Žemėlapyje nurodytos vietos supažindina su įvykiais, vykusiais tam tikru laiku arba keliais istorijos laikotarpiais. Tai – Pirmasis pasaulinis karas (1914–1918), Nepriklausomybės kovos (1918–1920), Baltijos šalių nepriklausomybės laikotarpis (1920–1940), Antrasis pasaulinis karas (1939–1945), Nacionalinis partizaninis judėjimas – miško broliai (1944–1957), Sovietų okupacija ir Šaltasis karas (1945–1991) bei atkurtos Nepriklausomybės metai (nuo 1991-ųjų). Visas šias istoriškai svarbias ir įdomias karinio paveldo vietas lydi adresai, telefonų numeriai, GPS koordinatės. Ir dar: žemėlapyje nurodomas adresas svetainės, kuri labai praverstų visiems, kuriuos domina karinis paveldas. Jos adresas: www. militaryheritagetourism.info Svetainė siūlo daug informacijos apie kiekvieną vietą: istorinių aprašymų, prisiminimų, praeities ir dabarties nuotraukų, turistams teikiamų paslaugų ir kelionių maršrutų rekomendacijų.
Karinio paveldo objektų žemėlapis, gautas viename iš turizmo informacijos centrų, labai sudomino. Bet dar labiau nudžiugino Lietuvos kaimo turizmo asociacijos darbuotojų pasiūlymas kartu su kolegomis žurnalistais aplankyti kai kuriuos iš militaristinių objektų, esančių Aukštaitijoje. Taigi apie juos – išsamiau.
Istorinio paveldo pastate – informacija apie praeities kovas
Pirmasis mūsų kelionės objektas – Utenos laisvės kovų muziejus, įsikūręs šio miesto Stoties gatvės 39-uoju numeriu paženklintame name. Kažkada čia būta Siaurojo geležinkelio stoties, duris atvėrusios 1901-aisiais. Taip, pro čia traukiniai dundėjo jau nuo 1899-ųjų, taigi minėtos stoties atidarymas buvo tikrai svarbus įvykis Utenos ir aplinkinių vietovių gyventojams. „Siaurukas“ pro čia dardėjo net 83-ejus metus, taigi ir sovietmečiu. Beje, siaurųjų geležinkelio bėgių tinklas anksčiau buvo apraizgęs visą Lietuvą, jo vėžes ypač buvo išplėtę vokiečiai per abejus pasaulinius karus. Būtų išlikęs iki šių dienų, tačiau kai kuriems sovietinių laikų vadukams ėmė atrodyti, jog tokios „caro laikų atgyvenos“ vis dėlto reikia atsisakyti. Juolab, kad plėtėsi plačiojo geležinkelio tinklas. Tuometinė Utenos valdžia irgi panašiai mąstė: esą nesolidu siauruką turėti tokiam sparčiai pramoniniu požiūriu augančiam miestui. Ir siauruko vėžes išardė – iki pat Anykščių rajonui priklausančių Rubikių. Laimei, anykštėnai uteniškių pavyzdžiui nepasekė, ir siaurojo geležinkelio bėgių sunaikinti neleido. Taigi per Anykščių rajoną siaurukas tebedunda, ypač džiugindamas turistus… O uteniškiai, prisimindami „senus gerus laikus“, kai siaurukas į jų miestą atriedėdavo, nusprendė jo atminimą įamžinti buvusiame geležinkelio stoties pastate. Ant jo sienų kabo daug naudingos informacinės medžiagos, pasakojančios siaurojo geležinkelio tinklo istoriją ir atskleidžiančios jo ypatumus.
Tačiau ne tik čia pateiktos šios srities žinios ir faktai sudomina į šį senosios stoties pastatą užsukusius žmones. Pravėręs duris, dažnas tiesiog apstulbsta, mat prieš savo akis išvysta didžiulį būrį žmonių. Tik po akimirkos supranta, jog šie žmonės – tai skulptūros, vaizduojančios atvykstančio traukinio laukiančius keleivius. Vyrai, moterys, vaikai, skirtingai apsirengę, su lagaminais ir be jų, įvairaus amžiaus ir laikysenos, kantriai žvelgia į kelią, kuriuos turi atidardėti juos kažkur nuvešiantis traukinys. Bet visus juos vienija vienas dalykas – veiduose aiškiai regimas susikaupimas ir nerimas – savotiška būsimų sunkių metų nuojauta. Išties, tragiškų įvykių šio Aukštaitijos krašto žmonių gyvenime tikrai netrūko. Apie juos ir pasakoja šio muziejaus ekspozicija… Ją, parengtą istorinių kontrastų principu, sudaro šešios dalys, pasakojančios apie totalitarinių režimų žiaurumą ir juos patyrusių žmonių išgyvenimus. Čia atskleidžiami 1940–1965 metų įvykiai, vystęsi tiek Utenos krašte, tiek visoje Lietuvoje, juos lyginant su gyvenimu už geležinės uždangos. Tai bandymas per vieno mūsų valstybės krašto praeitį pažinti ir kitų šalių istoriją. Juk totalitarinių režimų brutalumas yra tapęs bendru XX amžiaus Senojo žemyno skauduliu.
Moderniosios technologijos padeda sužinoti daugybę istorinių faktų
2015 metais pradėjusio veikti muziejaus ekspozicija – interaktyvi. Ji perteikia daug žinių, susijusių su Europos padalijimu po Antrojo pasaulinio karo, su slaptais Molotovo-Ribentropo paktais, su mūsų šalį palietusiomis sovietine ir nacistine okupacijomis. Aiškiai parodomas prievartinis lietuvių dalyvavimas Antrajame pasauliniame kare ir po jo sekusi rezistencija. Kaip pabrėžiama ekspozicijoje, minėtasis karas visus užklupo netikėtai, tačiau į jį įtrauktos tautos skirtingai matė jo priežastis ir kaltininkus, be to, įvairiuose Europos regionuose skyrėsi ir ilgalaikės karo pasekmės.
1945 metų gegužės 8 dieną Vakarams oficialiai švenčiant karo pabaigą, karas tebevyko Ramiojo vandenyno regione ir toje pačioje Europoje. Stiprus ginkluotas pasipriešinimas Sovietų Sąjungai, prasidėjęs 1944 metais Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Vakarų Ukrainoje, nenutrūko dar ne vienerius metus po oficialios Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Tūkstančiai vyrų, išvengusių ankstesnių represijų ir mobilizacijos į svetimas kariuomenes, pasitraukė į miškus kovoti dėl savo valstybės nepriklausomybės. Lietuvos partizanų tarpe būta ir daug uteniškių. Muziejaus ekspozicija pasakoja, jog šiame Aukštaitijos krašte už savo tėvynės laisvę kovojo apie 1500 partizanų. Daugelis jų žuvo. Paskutinysis partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas išsilaikė iki pat 1965-ųjų metų.
Šiam Aukštaitijos krašto sūnui muziejuje skirta ypatinga vieta; apie jį mums labai išsamiai pasakojo šio muziejaus vadovė Regina Zapolskienė.
Būsimasis kovotojas už savo Tėvynės laisvę gimė 1928-aisiais Alantos valsčiaus Kaniūkų kaime. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, Kraujelių sodyboje valdžios nurodymu buvo įkurtas klubas-skaitykla, o Antanas paskirtas jos vadovu. Klube dažnai vykdavo kaimo jaunimo susibūrimai, kuriuose apsilankydavo ir partizanai. Jie patikėdavo klubo vadovui įvairias užduotis, ypač – parsigabenti ginklų ir šaudmenų.
1947 metais Kraujelių sodyboje buvo įrengti partizanų bunkeriai. Visa šeima globojo juose gyvenusius Vytauto apygardos partizanus. Antanas ir jo seserys tapo uoliais partizanų ryšininkais. 1948-aisiais jaunuolis įsitraukė į Vytauto apygardoje veikusį Mykolo Urbono – Liepos būrį, 1940–1950 metais dalyvavo susitikime su Dzūkijos partizanų vadovybe. 1950-aisiais perėjo į Žėručio rajono vado Henriko Ruškulio-Liūto būrį, veikusį Utenos, Anykščių ir Molėtų rajonuose ir buvo paskirtas Žvalgybos skyriaus viršininku. Vėliau sekė jo kova naujai susikūrusiame Vytauto apygardos Liūto rinktinės Vyčio būryje, po metų jis tapo Žėručio rajono štabo vadovu.
Deja, partizanų gretos retėjo. 1954-aisiais Antanas Kraujelis-Siaubūnas teliko vienas. Jis pakeitė savo kovos taktiką – sovietų aktyvistams rašė įspėjamojo turinio laiškus, reikalaudamas neskriausti žmonių, gynė žmones nuo sovietinių kolūkių pirmininkų ir komunistų partijos aktyvistų savivalės. Būdamas pramuštgalviškai drąsus, neretai vaikštinėdavo persirengęs moterimi. Apie jo veiksmus sklido legendos. Tačiau jėgos buvo nelygios – iš vienos pusės – nuožmusis KGB, iš kitos – vienišas partizanas. Jis buvo uoliai sekamas, netgi sužeistas sovietų užverbuoto jaunystės draugo Edmundo Satkūno. Nuo 1960 metų partizanas slapstėsi Utenos rajono Papiškių kaime, Pinkevičių šeimos sodyboje, po krosnimi įrengtoje slėptuvėje. Deja, 1965 m. kovą šį bunkerį vis dėlto aptiko kagėbistai. Partizanas susišaudymo metu buvo sužeistas ir, nenorėdamas pasiduoti gyvas, nusišovė.
Muziejuje eksponuojami Antano Kraujelio asmeniniai daiktai, apdovanojimai; apskritai partizaninio judėjimo temos čia atskleidžiamos išsamiai ir dalykiškai.
Daug vertingos informacijos Laisvės kovų muziejaus lankytojai pasisemia ir apie kitas pokarinio meto realijas šiame krašte. Juk uteniškių neaplenkė tokios nelaimės, kaip nacių metu vykdytas lietuvių vyrų verbavimas į vermachtą, o moterų – į darbus Vokietijoje; holokaustas, pražudęs tūkstančius žydų; itin sunkios prievolės, kankinusios vietos ūkininkus. Apie tai iškalbingai byloja muziejuje saugomi vokiečių okupacijos laikų dokumentai. O sugrįžus sovietams, kaip iš gausybės rago pasipylė kitokios pobūdžio bėdos: masinis žmonių trėmimas į Sibirą, prievartinis kaimiečių varymas į kolūkius, „Raudonųjų gurguolių“ duoklės, vertusios žmones atiduoti savo išaugintą derlių, ir kitos sovietinės represinės akcijos. Apie tai išsamiai pasakoja ir interaktyvioji ekspozicijos dalis, ir vitrinose atsidūrę konkretūs dokumentai bei daiktai. Ypač daug faktų byloja apie masinį Utenos krašto gyventojų trėmimą į Sibirą, itin suaktyvėjusį 1948 metais. Užrašyti prisiminimai, juos tremtyje lydėję daiktai, fotografijos – iškalbinga ekspozicijos dalis. Štai – iš duonos nulipdytas rožinis, iš dantų šepetėlio kotuko pagamintas kryželis, iš vinukų nukaldintas Kristaus atvaizdas. Savo kančiose žmonės maldavo Dievo malonės. Nors šiame muziejuje tik du procentai tremties temos eksponatų iš turimų Utenos kraštotyros muziejuje, bet jie itin iškalbingi. Iš nuo laiko pageltusių nuotraukų žvelgia uteniškiai tremtiniai, dirbę prie geležinkelio, kirtę medžius, rinkę medžių sakus. Išsekę, liūdni veidai – per dieną skiriama menkutė duonos norma ir skystas viralas vos leido palaikyti gyvastį… Bet viltis sugrįžti į namus neapleido niekuomet – ir tos dienos sulaukę tremtiniai neatsisakė savo išsaugotais Sibiro laikų daiktais pasidalinti su muziejininkais… Žvelgdami dabar į juos, visa širdimi jaučiame, kokią kainą mūsų seneliai ir tėvai mokėjo už šiandienos laisvę…
