Šie metai Pakruojo rajono Žeimelio miesteliui, įsikūrusiam labai arti Latvijos sienos, neeiliniai – jis mini 525 metų jubiliejų! Bet ne vien dėl šios sukakties Žeimelis šiemet paskelbtas mažąja Lietuvos kultūros sostine: kultūrinės tradicijos šiame senoviniame žiemgalių mieste gajos nuo seniausių laikų.
Įsigilinę į Žeimelio praeitį, sužinome, jog jis visais laikais buvo kultūros ir mokslo židiniu. Per savo turtingą šimtmečių istoriją miestelis užėmė išskirtinę vietą visos Lietuvos gyvenime, tad apie jo svarbą unikaliam istoriniam regionui – Žiemgalai – dar sykį tikrai derėtų visiems priminti. Tą ir daro darbštūs Žeimelio bendruomenės nariai, vadovaujami savo kūrybingos pirmininkės, „Žiemgalos“ muziejaus direktorės Daivos Skrupskelytės. Jau nuo šių metų pradžios miestelyje vieni kultūriniai įvykiai veja kitus: parodos, knygų pristatymai, konferencijos, koncertai, susitikimai… Dauguma renginių vyksta pačiame Žeimelio centre, Žemės ūkio bendrovei priklausančiame senoviniame name, kur kažkada veikė Didžioji karčiama. Minėtosios bendrovės vadovai gražiai sutvarkė jos erdves, tad, pasak Daivos Skrupskelytės, tikrai yra kur pajusti senąją žiemgalių genties dvasią. Mūsų, žurnalistų, lankymosi dienomis čia veikė didžiulė vietos medžiotojų trofėjų paroda, o turininguose stenduose buvo pristatyta labai išsami informacija apie medžioklės tradicijas Lietuvoje nuo seniausių laikų iki dabar. O prieš tai šiose patalpose vyko Žeimelio gyventojų sukurtų tekstilės darbų paroda – eksponuotos įspūdingos lovatiesės, pagalvėlės ir kiti rankdarbiai, išmarginti senoviniais žiemgalių raštais ir simboliais.
Čia iškalbingai prabyla istorija
Sekantis objektas, į kurį mus pakvietė užsukti Daiva Skrupskelytė, buvo Žeimelio „Žiemgalos“ muziejus. Įkurtas tolimais sovietiniais 1959-aisiais vietos mokykloje, joje ilgainiui nebeišsiteko, ir 1993 metais rado prieglobstį kitos senosios miesto karčiamos – šįkart Mažosios – patalpose. Kažkada buvęs Šiaulių „Aušros“ muziejaus padaliniu, vėliau perėjęs Pakruojo rajono priklausomybėn, muziejus sėkmingai veikia iki šių dienų. Neseniai suremontuotas ir apšiltintas, lankytojų nestokoja. Pasak jo direktorės, nors ekspozicija ir neįrengta pagal paskutinį technikos žodį, muziejuje apsilankę vaikai gali ir senovinį lygintuvą pakelti, ir iki šiol nematytus buities reikmenis apčiupinėti… Čia yra ir meno galerija, kurioje periodiškai organizuojamos parodos…
Na, o mums, žinoma, buvo itin įdomu susipažinti su informacija apie garsiausias Žeimelio ir jo apylinkių asmenybes, kurių vardai nuolat minimi gidų pasakojimuose. „Žeimelis – visai ne svieto pakraštys, kaip kai kas mano“, – šypsojosi ponia Daiva, atkreipdama dėmesį į tai, jog šis kraštas visada garsėjo geromis žemėmis ir darbščiais žmonėmis, besistengusiais savo vaikus leisti į mokslus. Jaunimas dažniausiai keliaudavo žinių semtis į Mintaujos gimnaziją kaimyninėje Latvijoje. Krašte daugėjo išsilavinusių žmonių, kupinų naujų idėjų. Žeimelyje kurį laiką gyveno kalbininkas Jonas Jablonskis su žmona. Jo žmonos brolis Adomas Sketeris buvo garsus vietos gydytojas, visuomenininkas ir literatas, sukūręs lietuvišką pjesę spektakliui. Spektaklis lietuvių kalba pirmąsyk buvo suvaidintas netoli Žeimelio esančiuose Steigviliuose. Anuomet jo pasižiūrėti atėjo apie 300 vietos gyventojų, ir tai rodo, jog išprususių žmonių apylinkėse netrūko.
Muziejaus ekspozicijoje daug dėmesio skirta Žeimelyje garsiam liuteronų dvasininkui Gothardui Friedrichui Stenderiui (1714–1796), lietuvių lyginamam su Kristijonu Donelaičiu. Šis žmogus parašė pirmąją latvių kalbos gramatiką ir daug nuveikė latvių bendrijos, kurios narių Žeimelyje tuomet buvo tikrai gausu, labui. Ir šiandien latvių tautybės žmonių miestelyje esama, bet jau labai nedaug. Čia stovi įspūdinga liuteronų bažnyčia, dabar, beje, remontuojama. Šie liuteronų maldos namai Lietuvoje iškilo vieni iš pirmųjų. Žinoma, katalikų bažnyčia irgi buvo pastatyta, tik jau vėliau. Kažkada miestelyje būta ir sentikių bendruomenės, turėjusios savo maldos namus.
Kaip ir visuose mūsų šalies miesteliuose, iki Antrojo pasaulinio karo bemaž pusę Žeimelio gyventojų sudarė žydai, turėję didelę sinagogą su garsia biblioteka, savą mokyklą, statydavę spektaklius. Čia visiems laikams į miestelio istoriją įėjo garsiojo rabino Avrahamo Icchako Ho – Koeno Kuko pavardė. XIX a. pabaigoje jis aštuonerius metus vadovavo miestelio žydų bendruomenei.
Po darbo Žeimelyje Kukas buvo paskirtas Bauskės rabinu, o iš ten išvyko į Palestiną, kur atkakliai kovojo dėl idėjos sukurti nepriklausomą tautinę žydų valstybę. Būdamas aktyvus visuomenininkas, netrukus tapo vyriausiuoju Jeruzalės rabinu, o dar vėliau buvo išrinktas pirmuoju šalies žydų aškenazių, sudariusių pusę gyventojų, vyriausiuoju rabinu.
Dabar šios iškilios asmenybės, kaip vienos iš Izraelio valstybės kūrėjų, vardas visiems laikams įrašytas į istoriją. Kukas plačiai žinomas ir kaip gilių filosofinių bei religinių veikalų autorius, jo raštus iki šiol tebetyrinėja žydų teologai. Na, o senosiose Žeimelio žydų kapinėse amžinojo poilsio yra atgulusi anksti mirusi jo pirmoji žmona Bat – Ševa. Yra išlikęs jos antkapinis akmuo.
Išskirtinis dėmesys „Žiemgalos“ muziejuje skiriamas ir pasaulinio lygio mokslininkui Theodorui von Grotthussui. Fiziko, XVIII–XIX amžių sandūroje gyvenusio Gedučių dvare, bronzinis paminklas puošia miestelio centrą; jo autorius – skulptorius Kęstutis Balčiūnas. Vienybės aikštės centre sėdintis mokslininkas T. Grotthussas rankose laiko testamentą, kuriuos išdalijo savo turtą. Netoli šio paminklo stovi ir Grotthussui skirtas atminimo stendas.
Pasaulį šis žmogus išvydo 1785 metais Leipcige, tačiau visas jo gyvenimas ir veikla neatsiejamai susiję su Pakruojo kraštu. Jis augo netoli Žeimelio esančiame Gedučių kaime, bajorų šeimoje. O 1808 m. Gedučiuose apsigyveno visam laikui. Čia buvo įsirengęs savo laboratoriją, kurioje gimė atradimai, pralenkę laiką. Grotthussas – elektrochemijos ir fotochemijos srities atradimų autorius, sukūręs pirmąją elektrolizės teoriją ir nustatęs pagrindinius šviesos poveikio dėsnius. Tai jo dėka šiandien turime akumuliatorius ir galvaninius elementus.
Žmogus jis buvo uždaras, nelinkęs girtis savo atradimais. Mėgo muziką – kaip ir jo tėvas kompozitorius Dietrichas Ewaldas von Grotthussas, skambino pianinu, jų šeima bendravo su Bachu. „Žiemgalos“ muziejuje saugomas išskirtinis dokumentas – Žeimelio evangelikų liuteronų bendruomenės nuostatai. Tai Theodoro tėvo vokiečių kalba parengtas rankraštis su 22 dvasininkų ir Biržų sinodo antspaudais.
Muziejuje Theodorui von Grotthussui skirtas atskiras kambarys, pasakojantis apie didįjį mokslininką. Čia dažnai vyksta pamokos moksleiviams, galima peržiūrėti filmą, skirtą genialiajam išradėjui.
Na, o apžiūrint puikų paminklą, įamžinusį Grotthussą, į akis krinta ir netoli jo stovintis senovinis namas, išdabintas piešiniais, vaizduojančiais būsimas Lietuvos prezidento Antano Smetonos sutiktuves Žeimelyje. Dailininkai Žygimantas Amelynas ir Tadas Šimkus, remdamiesi 1927 metų nuotrauka, pavaizdavo, kaip miestelio žmonės laukia šalies vadovo: stovi paruoštas stalelis su pamerktomis gėlėmis ir padėta duona. Istorinė nuotrauka, perkelta ant sienos, – įspūdingas menininkų darbas. Istorikai teigia, jog šis pastatas yra iškilęs prieškariu ir jo statybos iniciatore buvusi pati Sofija Smetonienė. Name kažkada veikusi vaistinė.
Ką gali vieno žmogaus entuziazmas
Vienas iš įdomiausių Žeimelio pastatų – Senosios technikos muziejus, įsteigtas evangelikų liuteronų bažnyčios buvusios klebonijos pastate. Atsirado jis neeilinės asmenybės – žeimeliečio Juozo Grigaliūno dėka. Šis žmogus visą gyvenimą rinko senosios technikos ir įvairių remonto įrankių pavyzdžius, ir jų sukaupė tiek, kad drąsiai galėjo suformuoti muziejines ekspozicijas. Iš pradžių Juozo Grigaliūno sukaupti rinkiniai buvo eksponuojami Pakruojo dvare, bet vėliau, Žeimelio bendruomenei pagal sutartį perėmus minėtosios klebonijos patalpas, atsirado galimybė juos priglausti naujame miestelio muziejuje.
Užsukus į šį senovinį pastatą, akys apraibsta nuo eksponatų gausybės. Kokių tik senovinės technikos pavyzdžių jame nesama! Net neįtikėtina, kad visus juos sukaupė vienas žmogus! Bet svarbiausia – kad visi šie istoriniai agregatai veikia: sugedusius Juozas Grigaliūnas pats suremontuoja. Užtat dabar užsukantiems lankytojams gali drąsiai pademonstruoti, kaip dirba senovinės staklės, kam yra skirti varstotai ir kokio stiprumo šviesa sklinda štai iš šios austriškos žibalinės lempos… Nagingasis meistras netgi pasigamino skalbimo mašiną, kurią buvo sukūręs šiame straipsnyje jau minėtas latvis Gothardas Stenderis. Juk šios techninės priemonės brėžiniai buvo išlikę! Beje, šio žmogaus garbei muziejuje yra skirtas atskiras kambarys.
Muziejus auga. Eksponatų jam tebedovanoja žmonės, vieną kitą muziejininkas įsigyja savo lėšomis, kartais jam tiesiog pasiūloma apsilankyti vienoje ar kitoje senųjų krašto gyventojų sodyboje ir apžiūrėti ten saugomus senovinius reikmenis. Juozo Grigaliūno planuose – muziejuje įrengti senovinę kalvę su visais tradiciniais kalvystės įrankiais
Unikalaus istorinio regiono pažinimui
Susipažinti su senąja žiemgalių žeme plačiau – įdomu ir naudinga visiems. Žeimelis juk įsikūręs pačioje kažkada čia gyvenusių žiemgalių genties teritorijos centre. Taigi po jį įdėmiau pasižvalgius, aiškiai atsiskleidžia jo išskirtinumas ir reikšmė visos Lietuvos gyvenimui. Ilgus metus tą akcentuoja plačiai žinoma „Žiemgalos“ draugija, daug nuveikusi šio istorinio regiono tyrinėjimui. Žeimelį paskelbus mažosios Lietuvos kultūros sostine, atsivėrė daug galimybių atskleisti plačiajai visuomenei ir šios draugijos veiklą, ir Žiemgalos regiono istorines, kultūrines, buitines tradicijas, ir garsiausių šio krašto gyventojų darbus.
Kaip papasakojo miestelio bendruomenės pirmininkė Daiva Skrupskelytė, įdomiausių renginių suplanuota visiems metams: tereikia tik peržiūrėti jų grafikus. Daug jų jau įvyko: ir parodų, pasakojusių apie Žiemgalos praeitį, ir konferencijų, ir profesionalių atlikėjų koncertų… Į Žeimelį dažnai atvyksta kaimynai latviai (čia tradicija jau yra tapęs regiono folkloro festivalis „Žiemgala“). Nuolat demonstruojami menininkų skurti taikomosios, dekoratyvinės dailės, juvelyrikos darbai, vyksta Žiemgalos dailininkų ir šio regiono kalvių plenerai… Rudenį planuojamoje miestelio gimtadienio šventėje dalyvaus profesionalūs dainininkai ir muzikantai, atliksiantys ir kraštiečio kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno muziką. Žinoma, neliks užmiršta ir jau tradicine tapusi miestelio šventė „Pražydo jurginai Žeimely“. Visą šį laiką bus prisimenami su šiuo žiemgališku kraštu susiję žmonės; štai lapkritį planuojama atlikti Theodoro Grotthusso tėvo – kompozitoriaus Dietricho von Grotthusso kūrinį, suplanuoti pasakojimų apie Žeimelį ir žiemgaliečius vakarai, edukacijos…
Taigi suraskite laiko nuvykti į šį išskirtinį miestelį – laiką jame praleisite tikrai turiningai.
Gražus straipsniukas, su tokia pasigėrėjimo savimi gaidele. Bet kaip sugebėta pepaminėti mokytojo Juozo Šliavo? Gal kad Žiemgalos muziejaus jis neįrengė pagal paskutinį technikos žodį…