Prieš kelias dienas prasidėjusi didžiausia rudens kino šventė „Scanorama“ sukviečia vis gausesnius kino mėgėjų būrius. Ypač daug žiūrovų sulaukia šių metų festivalio atidarymo filmu pasirinkta garsaus islandų režisieriaus Hlynuro Palmassono juosta „Ką palieka meilė“.
Tai itin subtilus, tiesiog siurrealistinis filmas, atskleidžiantis nevienareikšmiškus sutuoktinių tarpusavio santykius. Pagrindiniai juostos herojai – Ana ir Magnusas – senokai nebegyvena kartu, tačiau tarpusavio ryšių nėra nutraukę, juk juos vieniję vedybiniai metai yra palikę stiprių saitų. Pirmiausia tai – trys vaikai – bręstančios asmenybės, kuriems reikalingi abu tėvai. Tad gimdytojai su savo atžalomis periodiškai stengiasi pabūti kartu – drauge išsirengia į žygius po įspūdingą gamtą, renka uogas ir grybus, kartu mėgsta ir kamuolį į krepšinio lanką pamėtyti. Magnusas, gyvenantis atskirai, buvusiuose bendruose šeimos namuose nėra retas svečias, taigi slapta netgi ima rusenti viltis: o gal buvę santykiai „susiklijuos“? Deja… Filme daug neišsakytų, neaiškių dalykų, teikiančių plačios erdvės apmąstymams, o toks „braižas“ režisieriui itin artimas. Meilė, tarpusavio santykiai – egzistencinės vertybės, kurios negali būti suprantamos tiesmukai. Šiuos vertybinius pamatus juostoje papildo fantastikos elementai – paslaptingas riteris, didžiulis gaidys. Jie papildo herojų vidinę esmę, nors žiūrovų gali būti interpretuojami įvairiai. Taip, dviprasmiškumas – šito kino kūrėjo bruožas, jis visada palieka kitiems pamąstyti, kaip toliau klostysis filmo herojų gyvenimai… Aišku tik viena – Hlynuro Magnussono darbai žiūrovų niekada nepalieka abejingų.
O ką mes žinome apie patį režisierių?
Hlynuras Palmassonas gimė 1994 metais Islandijoje, studijavo Danijos nacionalinėje kino mokykloje Kopenhagoje, kurią baigė 2013-aisiais. Režisierius atvirai pripažįsta, jog tam tikra prasme yra atsidūręs tarp Danijos ir Islandijos, ir abi šios šalys turi įtakos jo kūrybai: „Jeigu aš padalinčiau savo gyvenimą į praeitį, dabartį ir ateitį, tai mano praeitis yra labai giliai įsišaknijusi Islandijoje. Aš tą ryškiai matau savo ankstyvesniuose darbuose… Dabarčiai, tikriausiai, turėjo įtakos laikas, praleistas Danijoje ir su žmonėmis, kurie mane supa, taip pat namų ilgesys. Na, o ateitis nežinoma, bet ji vis vien mane stipriai veiks – per vizijas ir svajones… Manau, jog esu „susiplėšęs“ tarp šių dviejų šalių, kurias tuo pačiu metu ir dievinu, ir neapkenčiu. Bet man patinka tokia pusiausvyra savyje ir tame, ką aš darau“.
Anksčiau režisierius buvo plačiai žinomas kaip videomenininkas. Ši jo praeitis turi įtakos visoms jo juostoms: kūrėjas laiko save žmogumi, sugebančiu įtaigiai dirbti tiek su garsine, tiek su vizualiąja medžiaga. Dar kūrybos procese jis puikiai žino, kuo pavirs jo triūso vaisius. Kai kurie Palmassono įgyvendinami projektai jau prašyte prašėsi į didįjį ekraną, vėliau įgaudami plataus pobūdžio kinematografinę formą. Režisierius atvirai sako, jog jam visą laiką patiko ir patinka dirbti su įvairiais projektais. Visada traukė tai, kas paslaptinga, ypač tie dalykai, kuriuose slypi tam tikras dviprasmiškumas, kas paslėpta nuo mūsų akių. Pasak jo, paslaptingumas teikia daug galimybių ir suteikia erdvės vaizduotei. Šia prasme ypač išsiskiria jo antrasis pilnametražis filmas „Balta balta diena“, prasidedantis citata: „Tokiomis dienomis, kai viskas aplinkui balta ir nesama skirtumo tarp dangaus ir žemės, mirusieji gali kalbėtis su mumis, dar gyvais“. Citata tarsi įkvepia talentingąjį kino kūrėją prikelti praeities vaiduoklius.
Rūke paskendusiame kraštovaizdyje pusamžis policininkas gedi autoavarijoje žuvusios žmonos. Vieną dieną, atsargiai liesdamas jos daiktus, jis užčiuopia jos paslaptį, ir meilė šiai moteriai bei širdgėla jos netekus virsta pykčiu ir keršto troškimu. Nustoja džiuginti ir kitą prasmę įgauna net vienintelės šviesios akimirkos su žaisminga devynmete anūke (vaidina režisieriaus dukra). Už daugiasluoksnį vyro vaidmenį aktorius Ingvaras Sigurdssonas Kanų kino festivalio „Kritikų savaitės“ buvo pripažintas geriausiu aktoriumi. Režisieriui itin patiko dirbti su šiuo aktoriumi, dalyvavusiu, kuriant ir jo „išleistuvinę“ juostą „Dailininkas“. Jis jautė, kad drauge gali imtis daugybės skirtingų temų kine. Išties, Sigurdssonas – labai „fiziologiškas“ aktorius, turintis stiprų emocinį lauką, puikus ir dialoguose, ir judesiuose, ir sudėtingose, ilgose scenose. Beje, ši juosta 2019 metais Turino kino festivalyje pelnė geriausio filmo apdovanojimą.
„Balta balta diena“, pasak režisieriaus, yra istorija apie dvi meilės rūšis. Apie meilę, kurią žmogus jaučia savo vaikams ir vaikaičiams – ji paprasta, tyra ir besąlygiška. Ir apie meilę visiškai kitokią – pavyzdžiui, meilę sutuoktiniui, žmonai, partneriui. Ji kur kas sudėtingesnė, intymesnė – tai unikalus, ypatingas jausmas.
Šioje juostoje mes beveik nieko nežinome apie pagrindinio herojaus žmoną – nesama jokių daiktinių įrodymų ar su ja susijusių prisiminimų. Tai – tarsi fantazija. Pasak filmo kūrėjo, meilė čia egzistuoja, tačiau ji paremta ne sentimentaliais dalykais. Ir toks požiūris suteikia daugiau erdvės vaizduotei: nors su ja mes siejame savuosius jausmus ir mintis, ji pati lieka paslaptimi. Kūrėjas neteikia platesnės informacijos; jis bando pasakyti, jog gyvenimas kupinas mįslių, ir dėlto yra toks įdomus. Filmo herojus Ingimunduras su savo skausmu kovoja vienas. Juostoje aiškiai atsiskleidžia skausmas, lėtai deginantis žmogų viduje, o vėliau audringai išsiveržiantis išorėn. Herojus prarado mylimą moterį, o vėliau ėmė abejoti tais santykiais, kurie juos kažkada siejo. Kai žmogus atsiduria panašioje situacijoje, kai jį apima silpnumo momentas, jis tampa labiausiai žmogišku. Šitai juostos kūrėjas ypatingai išryškina. Užuot saugojęs prisiminimus, filmo herojus ima juos sabotuoti; jis uoliai bando išsiaiškinti tiesą. Žiūrovas pats privalo nuspręsti, ar šis poelgis juostos herojui dovanos ramybę ar suteiks dar didesnį skausmą. Šia prasme filmas atviras interpretacijai. Apskritai, pasak režisieriaus, filmai visada yra atviri interpretacijai. Visas geras menas tuo paremtas.
Jau debiutinis šio režisieriaus filmas „Žiemos broliai“ išsiskyrė iš tų islandiškų ir daniškų filmų, kurie buvo sukurti anksčiau. Juosta buvo kuriama mažame Danijos Fakso miestelyje esančiame fabrike ir aplinkinėje teritorijoje, maždaug dviejų kilometrų spinduliu. Filmuoti kiekvieną sceną su atitinkamu oru ir atmosfera buvo labai nelengva. Vietiniai gyventojai ir fabriko darbininkai labai palaikė kino kūrėjų grupę, kai kurie net suvaidino šios juostos scenose. O pagrindinius vaidmenis šiame filme atliko Elliottas Crossetas Hove ir Simonas Searsas, įkūniję su brolius darbininkus, kurių skirtingi bruožai itin išryškėja, sprendžiant vyriškumo, izoliacijos ir broliškos meilės klausimus. Filmo herojaus Emilio pavyzdžiu režisierius paliečia meilės nebuvimo temą, jis kalba apie žmogaus būtinybę būti mylimu ir geidžiamu. Emilis karštligiškai bando į ką nors įsitverti, bet vis vien lieka nesuprastas. Režisierių visada traukė tylūs ir stiprūs herojai, nenorintys atsiskleisti, tad ir čia tokių charakterių netrūksta. Juosta debiutavo Lokarno kino festivalyje Šveicarijoje 2017 metais, laimėjo „Bodil“ apdovanojimą už geriausią danų filmą, o „Roberto“ prizu buvo pagerbta kūrinio režisūra.
Hlynurui Palmassonui kinas – tai visa, ką reikia matyti ir girdėti. Žurnalistams jis ne kartą yra pabrėžęs, jog visada stengiasi, kad visi jo kino kūriniuose vaizduojami dalykai vyktų natūraliai, kad atsiskleistų personažų prigimtis. Kūrėjui visuomet buvo vienodai svarbu viskas – dialogai, vaizdai, emocijos, pasakojimai… Ir dar – labai svarbus filmo garsinis fonas. Apie jį režisierius galvoja jau pačiuose ankstyviausiuose juostos kūrimo etapuose. Jam neužtenka, kad garsas tik dubliuotų vaizdą, garsinis fonas jam – vidinė to paties vaizdo dalis. Apskritai šio menininko individualus braižas suteikia šiuolaikiniam kinui spalvingumo ir nepakartojamumo. Ne veltui jis yra pasakęs, jog filmų kūrėjai, sąžiningai atliekantys savo darbą, negali būti panašūs vienas į kitą. Juk kiekvienas iš jų sukuria tai, ko niekas kitas sukurti negali.
„Scanoramos“ žiūrovai 2022 metais jau turėjo galimybę matyti Hlynuro Magnussono dramą „Prakeikta žemė“; ši juosta Lietuvos kino mėgėjų buvo pripažinta geriausiu festivalio filmu. Ji pasakoja apie jauną pastorių Luką, kuris XIX amžiaus pabaigoje buvo pasiųstas statyti naujos bažnyčios į Islandiją, kuri tuo metu buvo Danijos kolonija. Deja, šioje atšiaurioje ir didingoje saloje jis nepritapo. Pirmiausia – dėl savo charakterio: pasipūtėliško, niekuo nepasitikinčio, juokingai arogantiško. Lukas visur įžvelgė žabangas ir ypač įtariai žvelgė į vietinį gyventoją Ragnarą – žmogų, visišką savo priešingybę. O po kurio laiko Luko ir Ragnaro santykiai virto nuožmiu susidūrimu su tragiškomis pasekmėmis…
Filmas apkeliavo daugybę kino festivalių, pelnydamas prestižinių prizų ir nominacijų.
Dalios Smalskienės nuotraukose: festivalio atidarymo akimirkos ir kadrai iš filmo „Ką palieka meilė“
